catchKISS

2008-11-16. La Siesta.

Šiandien niekur nereikia važiuoti, tačiau turime persikelti į kitą viešbutį. Po pusryčių išėjome dar į pajūrį, kur prabuvome gerą valandą. Beveik visą laiką pramirkau vandenyje.

Ką gi, metas atsisveikinti su apartamentais. Kelios minutės po vidurdienio suskambo telefonas. Viešbučio administratorius priminė, kad mes turėtume išsikraustyti. Taigi, einam jau.

Atidavę raktus ir atsisveikinę su mūsų lietuviais, pėstute su visais lagaminais nudardėjom į naujus namus – La Siesta. Viešbutis pasirodė prabangus. Nepaisant to, kad dar tik valanda po vidurdienio, gavome kambarį. Dar pasiūlė nemokamo šampano. Imam.

Kambarys standartinis, vaizdas pro langą ne pats idealiausias, tačiau į Teidę. Visur nerūkoma. Tai ką man daryt su cigarais? Televizorius rodo daug kanalų, ir visi nemokami. Tiesa, muzikinių kanalų nėra, tik viešbučio informaciniuose groja muzika. Ten kur angliškai parašyta, žinoma, niekas negroja, tad tenka rinktis vokiškus arba ispaniškus užrašus. Juose muzika skirtinga.

Susitvarkę, apsiprausę išėjome ieškoti Pūcho, nes jai jau laikas būti čia. Išėję į viešbučio kiemą, pamatėme Pūchą mojuojant iš terasėlės.

Pūchas nusprendė pasikeist kambarį, nes šitas kažkoks negražus. Pavyko, be to, gavo kambarį rūkančių zonoje. Gerai, turėsim kur pasėdėt. Kadangi meškai atėjo popietės miegas, su Šarūne išėjome pasivaikščioti ir išžvalgyti teritoriją.

Patraukėm link Playa de las Americas palei vandenyną. Sumažėjo pensininkų ir padaugėjo jaunimo. Be to, atsirado negrų, pardavinėjančių visokį šlamštą – akinius, laikrodžius, papuošalus. Elektronikos parduotuvėse ir čia karaliauja Indija.

Mums priklausantis pliažas čia atrodo nykiai – smėlis dar pusė bėdos, tačiau į vandenį beveik neįmanoma įlipt. Teks eiti į savo senąjį.

Grįžę trumpam į viešbutį, pasukome į priešingą pusę – link uosto. Norėjome pažiūrėti kiek kainuoja keltas į La Gomera.

Takas pagal vandenyną apsodintas palmėmis, kurios, pasirodo, yra datulinės. Vaisiai kai kur jau sunokę ir byra ant žemės. Šarūnė, žinoma, susirado neprinokusį, o maniškis visai skanus buvo.

Paėjus toliau mūsų pliažu, ir čia atsirado Afrikos gyventojų su prabangos prekėmis. Saulė jau beveik nusileidusi į vandenį, tačiau kranto linija sukosi, ir mes jos nematėm. Žinoma, nepamatėm kol nenusileido. Supratom, kad vakar visą laiką klaidžiojome su mašina pajūriu, nes visi objektai, kuriuos matėme, buvo vienas šalia kito.

Priėjome uostą, susiradom kasas. Ekspresas į abu galus su „Fred Olsen“ – 64 eurai. Brangoka, tačiau kitoje pusėje buvo kažkokia kita firma, kuri mašiną ir du žmones perkelia už 120 eurų. Kadangi kasa buvo uždaryta, tai tikslių kainų teks ateiti rytoj. Mašiną galima užsisakyti vietoje, kad jau lauktų La Gomeroje. Tėvukas pasakė kainą – 30 eurų. Normaliai, reikės pasidomėti tiksliau. Kojos šiandien jau pavargo.

Kol parėjome, visai sutemo. Nuo uosto iki viešbučio pusvalandis kelio pėstute. Bandžiau prisiskambint Pūchui, tačiau nelabai pavyko. Teko susisiekt su recepcija, kad išsiaiškint skambinimo galimybes.

Susiskambinę, nuėjome vakarienės. Nedidelė eilutė laukė prie įėjimo. Mūsų eilė atėjo netrukus. Tėvukas iš karto paklausė, ką geriam. Bandau alaus, Pūchas vandens. Maistas puikus, pasirinkimas didelis. Pinigų už gėrimus neima, viską rašo į sąskaitą. Į korteles, kurias gavom registratūroj, pažymi dieną, kada buvai. Truputį patikimiau nei Egipte, kai paklausia kambario numerio ir viskas.

Skaniai pavakarieniavę nupėdinome į supermarketą vandenuko ir alaus. Po to grįžome pas Pūchą, parūkėme ir išgėrėme. Gerokai prisivaikštinėjome šiandien.

  2008-11-17. Pliažas

Rytas atrodė kiek vėsokas. Pusryčių pasirinkimas yra didelis, ir tai mus visus džiugino. Net šampano buvo. Prisivalgę patraukėme į senąjį pliažą. Pūchas ėmė skųstis, kad šalta. Na, saulė kabojo rūke ir nekepino tiesiogiai, todėl labai karšta nebuvo.

Nupėdinę į pliažą, kuris vadinosi Las Vistas, užsiėmėm tris gultus. Ant gultų gulėti yra žymiai patogiau, negu ant žemės. Po kokios valandėlės atėjo berniukas surinkinėt mokesčių už gultus. Du gultai ir skėtis – 9 eurai, gultas ir skėtis – 6 eurai. Atskirai gali nusipirkt tik skėtį už 3, o gulto vieno neparduoda. Visus pinigų surinkinėtojus prižiūrėjo toks Dankanas Maklaudas, ir jo palydovė – žavios figūros, ale nežavaus veido moteris.

Šiandien Šarūnė pagaliau nusimaudė. Pirmą kartą po savaitės.

Įdienojus patapo visai karšta. Su Pūchu aplankėm supermarketą, nusipirkau alaus, Šarūnei parnešiau obuolių ir Haribo. Man jau darėsi per karšta, tad lindau po skėčiu. Tuo tarpu aplinkiniai tėvukai ir tetulytės miegojo prieš saulę ir atrodė kaip virti vėžiai. Kai kurios nuo pat ryto degino nuogus papyčius.

Netoliese nuo mūsų gulėjo gana jauna anglų porelė su dviem vaikais. Pagrindinis vaikų užsiėmimas buvo išsitept juodu smėliu nuo galvos iki kojų. Pliaže nuolat zujo siaurų akių mergaitės siūlydamos masažus.

Išsitempiau Šarūnę panardyt. Tiesa, nardė ji gal kokias 5 minutes, nes pasidarė šalta. O mane tai saugojo storas riebalinis sluoksnis.

Pragulėję net iki 16 valandos, susipakavome eiti. Net Šarūnė į pavėsį atsigulus buvo. Už gultus atidirbom iki galo. Pūchui atidavėm maišelį su nardymo reikmenimis, o patys patraukėm į uostą.

Uoste radom kitą kompaniją, kuri plukdo į La Gomerą ir atgal už 50 eurų. Bet pas juos akcija – trys žmonės ir automobilis 120 eurų. Kur logika, dar neišsiaiškinau. Vadinasi, jei plaukiam trise, reikia mašiną imti iš čia ir perkelti keltu.

Eidami atgal sutikome lietuvaitę iš Kauno, kuri buvo labai kalbi, ir papasakojo visą savo gyvenimo istoriją, kaip ji čia dirbo, prarado bachūrą, susirado kitą, vakar prarado ir jį, ir darbą. Pasiilgo lietuviškai kalbėt, tad kalbina visus kuriuos girdi kalbant lietuviškai. Liūdna istorija...

Grįždami užėjom į pigiausios nuomos kompaniją. Pasiūlė mašiną penktadieniui. Vėlokai. Kitoje kompanijoje pasakė, kad į kitas salas mašinos kelt negalima – negalioja draudimas. Rizikuot nesinorėjo, tad nusprendėm mašiną nuomotis pačioje saloje.

Susitvarkius atėjo ir vakarienės metas. Valgyt vėl visko buvo, tačiau šį kartą Šarūnė nerado pelėsinio sūrio.

Pavalgę, nusipirkome vandens kažkokioje mirštančioje parduotuvėje, dar gerokai pasivaikščiojome po miestą ir ėjome miegot. Visai būčiau mėgęs alaus, tačiau labai tingėjosi eiti pirkti. O šampano į kambarį niekas dar neatnešė.

  2008-11-18. Brendukas.

Šiandien leidome sau pagulėti šiek tiek ilgiau. Vėliau prižadinau Pūchą, ir mes nuėjome pusryčiauti. Pusryčiai nieko naujo, tačiau bandelės labai skanios.

Papusryčiavę išsiridenome laukan, ir lėtai nuskubėjome pliažo link. Vėl užsiėmėm tris gultus. Aš iš karto palindau po skėčiu, nes danguje nebuvo nei vieno debesėlio, o vėjas nepūtė visai.

Po skėčiu galima gulėti visą dieną, besiklausant vandenyno ošimo. Tą labai sėkmingai darė tėvukų porelė. Dama, iš veido kažkiek panaši į poną Byną, gulėjo nuoga krūtine ant saulės, akis užsidengusi dviem baltais kaušeliais. Jos pilvotas brangusis gulėjo pavėsyje ir knarkė tarsi dvitaktis motoriukas.

Šarūnė dirbo saulei, o mes su Pūchu po skėčiu sprendėme kryžiažodžius. Netoli nuo mūsų jau antrą diena matėme nėščią mergužėlę, kuri gulėjo ant saulės per pačią kaitrą. Pūchas jau susiruošė duoti drausmės, bet kažkaip neišdrįso.

Išėjom maudytis su Šaručiu. Šarutis gana greit atšalo, o aš po vandeniu nuplaukiau beveik iki pat fontano. Žuvų netoli jo buvo tikrai daugiau, net būrį makaronžuvių mačiau, tačiau ir bangos čia didesnės. Kaukė pradėjo spausti galvą po tokio ilgo nardymo, tad pasukau atgalios.

Kai grįžau, abi damos išėjo į parduotuvę. Netgi man alaus parnešė! Ech, atostogos.

Popietei atėjus, Pūchas išlindo į saulę, o Šarūnė davė gerą mintį – sulakstyti iki uosto ir nusipirkti bilietus. O paskui galėtume gulėti iki vakaro.

Pajūriu nužygiavom iki uosto. Čia jaunimo daugiau. Ir net be liemenėlių. Yra į ką akis paganyt. Be to, pirmą kartą gyvenime mačiau vieno trumpiausių anekdotų „Negras deginas“ inscenizaciją.

Uoste užsisakėm mašiną rytojui. Beliko tik Opel Astra už € 37,70. Brangoka, bet, su sąlyga, kad nedavėm užstato, galėsim ryt pasiieškoti pigiau. Bilietų, žinoma, nenusipirkom, nes neturėjom pasų. Teks pirkti rytoj ryte. Pūchas nusprendė su mumis neplaukt.

Grįžome atgal nebe pajūriu. Parduotuvėje dar pasiėmiau alaus. Nuo 17 valandos berniukas ėmė rankioti skėčius ir piktai mėtyti juos į dėžę. Mes dar pagulėjome truputuką.

Iš lėto kitu keliu grįžome namo. Pakeliui matėme palmėje tupinčias gyvas papūgas ir aplankėme Vinipūcho monumentą. Kambarį radome sutvarkytą, eurą paimtą.

Vakarienė šiandien kanarietiško stiliaus. Prie įėjimo laukė dvi tautiniais rūbais apsirengusios tetos, šalia kurių visus fotografavo. Maisto buvo gausiai. Prisidėjau visokios mėsos, net papas arrugadas radau. Galiausiai užtikau tigrinių krevečių, o lėkštė ir taip pilna.Teko imti antrą. Bevalgant pasirodė trys muzikantai, kurie dainavo ir grojo vaikštinėdami tarp staliukų. Vėl užsinorėjau į Kubą.

Po vakarienės prasėdėjome vestibiulyje, galvodami, ką veiksime toliau. Kažkur eiti nesinorėjo. Brendukas?.. „Brendukas!“ – linksmai pritarė Pūchas ir padavė dvidešimtinę – „Carloso“. Kadangi Pūchui skaudėjo ausytę, tai brenduko išėjom su Šarūne. Parduotuvėje šalia Vinipūcho 0,7 – 23 eurai, bet dėžutės tuščios. Nuėję į kitą, radome litrą už 28. Pigiau, imam.

Grįžę, nuėjome pas Pūchą. Jai jau antra diena kaip organizuoja mini barą. Ten kur turėtų stovėti mini baras, žiojėjo skylė. Dvi dienas iš eilės ateidavo vis kitas berniukas su raktais. Pirmą dieną pasakė manana, o dabar išlėkė, palikęs raktus, tačiau vis nesirodė.

Mes sėdėjome balkonėlyje, gurkšnojome brenduką ir žaidėme Uno. Paskambino tetutė ir pasakė, kad mini baras bus rytoj. Na, gerai, rytoj mes išplaukiam, tad nuėjom miegot.

  2008-11-19. La Gomera

Anksti atsikėlę (apie 7), nuėjome pusryčiaut. Vakarykštės nuotraukos jau išdėliotos. Net nežiūrėjome. Taip anksti pusryčiauti neverta – kiaušinienės niekas nekepa, šampano irgi nėra.

Užvalgę, pasiėmėm daiktus ir greitu žingsniu patraukėm uosto link. Miestas jau gyvas. Nors dar nelabai karšta, žmonės jau maudėsi.

Uoste stojom į nedidelę eilę prie bilietų. „Šimtas penkiasdešimt du“ – pasakė kasininkė. Sutrinkame mažumėlę – „Kiek?“. „Šimtas penkiasdešimt du“ - ramiai pakartojo kasininkė. Betgi mum sakė, kad žmogui apie 50 eurų. „Na taip ir gaunas – šimtas eurų, 52 centai“ – paaiškino. Och tu jogurtai, net juokas suėmė, kaip palengvėjo.

Laivas jau laukė. Buenos dias, bilietėlius parodėm ir įlipom į laivą. Laivas buvo labai didelis, kompanija vadinosi „Armas“. Prie baro pamačiau keistą užrašą – „Arbatpinigius duoti draudžiama. Laukite kasos čekio.“ Gerai, neduosim arbatpinigių. Įsitaisėm laivo priekyje, nors Šarūnei rodėsi, kad čia užpakalis.

Laivas pajudėjo. Netrukus pamatėme salą ir baltai šviečiantį miestą joje. Atstumas tarp salų nedidelis – tik 21 km. Nors laikoma, kad La Gomera yra pati žaliausia Kanarų sala, iš pirmo žvilgsnio taip nepasirodė – mus pasitiko uolos.

Po valandos išlipome salos sostinėje San Sebastian de la Gomera. Nors turėta knygelė sakė, kad čia gyvena 1600 gyventojų, tačiau miestas atrodė tikrai didesnis.

Uoste radome daugybę mašinų nuomos kompanijų. Priėjome prie pirmos pasitaikiusios – 25 eurai už VW Fox. Kadangi su šituo modeliu buvau pažįstamas, nedvejodamas tariau ok. Greitai sudarėm sutartį, tik kažkodėl paprašė kreditinės kortelės, kas mane šiek tiek suneramino. Tetulė angliškai kalbėjo sunkiai, bet supratau, jog nuskaičiuotų, jei nepripilčiau kuro.

Mašina buvo gerokai mažiau nubėgusi, negu Clio, su radiju, kuris, aišku, neveikė ir pilnu baku kuro. Užsivedėm ir išvykom link Hermingua. Iš karto prasidėjo kalnai, o kelias vedė per kelis tunelius iš karto. Laputė traukė puikiai, nes jos variklis net 1,4 litro. Sustodavome kartais prie gražesnių vaizdų, kurių čia buvo gausu. Svarbu nesusitikt su pilnu autobusu turistų.

Pirmas miestukas – Hermigua. Nedidukas, tačiau užgrūstas mašinomis siaurose gatvėse. Pirmas sustojimas kažkoks muziejus. Muziejus pasirodo ne didesnis negu kolektyvinis sodas, o jame augo kelios bananų žolės su vaisiais. Greitai nulėkėm tolyn. Sustojome prie vietinės bažnyčios. Toliau kelias vedė į Agulo, kur stabtelėjome pažiūrėti nuostabią uolėtą pakrantę. Sala tikrai žalia, tačiau to nesimato pakrantėse. Prie Las Rosas nusukome į nacionalinį Garajonay parką.

Neilgai trukus privažiavome aikštelę, kur pasistatėme mašiną ir nuėjome į parko informacinį centrą. Viduje buvo kažkas panašaus į muziejų, kuriame parodyta salos raida, klimato ypatybės, augalų įvairovė. Taip pat čia galima rasti nedidelį liaudies buities muziejų, vynuogių presą, kaliausę. Norintieji gali įsigyti rankdarbių arba sausainių, kurių kvapas viliojo labai, tad Šarūnė paėmė keletą skirtingų po 50 centų.

Pajudėjome tolyn parku, sustodami gražesnėse vietose kuriu čia taip pat buvo pilna. Lauke vėjuota ir šalta. Gal dėl to, kad esame aukštai? Benzino rodyklė tik dabar pradėjo lėtai nusileidinėt žemyn. Sausainiai puikūs, nors man vis tiek skaniausias buvo pats pirmas.

Pagrindinis parko akcentas – lauro medžiai, sudarantys tamsaus magiško miško vaizdą, kurį sunku įamžinti ar aprašyti.

Sustojome vienoje didelėje aikštelėje netoli La Laguna Grande. Čia buvo gausu visokių sūpynių, padarytos vietos kepti dešroms ir panašiai. Mes pasivaikštinėjome po aplink esantį mišką. Vaikščioti ir mėgautis miško ramybe čia galima visą dieną, kurios mes neturėjome, tad sėdome į mašiną ir išvykome link Chipude. Neprivažiavę iki jos, stabtelėjome prie uždarytos bažnyčios. Kadangi stovėjo ji kalnuose, tai prisižiūrėjom vaizdų ir nusifotografavom su statula, kuri vaizdavo rankas.

Netoli El Cerado galima pamatyti daug dirbtinių terasų, kuriose auginami vaisiai ir daržovės. Ypatingai gražiai tai atrodo iš viršaus.

Nuo El Cerado pasukome į Vallehermoso. Čia patekome į nedidelę bėdą, nes kelias buvo remontuojamas. Važiuoti remontuojamais serpantinais nelabai smagu. Greitis nedidelis, kartais koks tėvukas parodo ženklą STOP, ir visa kolona laukia.

Taip važiuodami kokius 10 km atvykome į Vallehermoso, kur nieko įdomaus neradom, išskyrus vaikų žaidimų aikštelėje stovinčias statulas. Miestelyje vaikštinėti laiko nebuvo, tad apsisukome ir tuo pačiu bjauriu keliu grįžome atgal.

Nusukome į Arure, kur pakeliui aplankėme kažkokią koplytėlę. Netrukus pasiekėme ir Valle Gran Rey. Miestas buvo nemažas, nes nuo jo pradžios iki vandenyno važiavome gana ilgai. Vienintelė vieta, kur sustojom – guančio statula ant jūros kranto. Greitai nusifotografavę, pasukome atgalios, nes laiko buvo likę visai nedaug, o dar norėjosi pasivaikščioti San Sebastiane.

Spaudžiau greitai, kiek galima greitai važiuoti vingiuotais keliais. Laikas bėgo mūsų nenaudai. Be to dar turėjome užpilti kuro, o degalinių čia buvo labai mažai.

Likus valandai iki laivo išplaukimo, mes San Sebastianą matėme iš kalnų. Laivas jau stovėjo uoste. Netyčia radome degalinę, kur užsipylėm pilną baką benzino už 9 eurus. Greitai atlėkėm į uostą ir atidavėm mašiną. Eiti pasivaikščioti nebebuvo prasmės. Gaila, pritrūkome vienos valandos. Saloje nuvažiavom apie 160 kilometrų. Dar neaplankėme dviejų taškų pažymėtų mūsų knygelėje – Alajero ir Playa de Santiago. O šiaip salą išvažinėjome praktiškai visą. Beje, knygelė buvo „Dorling Kindersley“ „Eyewitness travel guides“. Joje informacija vietomis prieštarauja viena kitai, ypač kas susiję su skaičiais.

Prieš lipant į laivą, paprašė pasų. Išvykome stovėdami atvirame denyje. Tiesa, nepažymėjau, kad laivas mūsų būtuoju metu iš Los Christianos į La Gomerą anksčiausiai išplaukdavo 8.45 ir grįždavo 17 valandą. To laiko šiek tiek mažoka.

Po valandėlės, mes jau stovėjome Los Christianos uoste. Kol grįžome, beveik atėjo vakarienės metas. Kelios minutės iki jos, žmonės jau stovėjo prie durų.

Su Pūcho šaldytuvu nieko naujo – vėl atlėkė tėvukas su raktais ir vėl nerado mini baro. Na turbūt niekas jo neatneša, todėl ir neranda. Pūchui skauda ausį vis dar, dėl to negalėjo miegoti. Nutarėme po vakarienės eiti į vaistinę vaistų.

Vakarinės metu ėmė bėgti vanduo. Iš lempos. Tiesiogine prasme – dega lempa, o iš jos varva vanduo. Paskui pamatėm, ne tik iš lempos, bet ir šiaip lubos vietomis drėko.

Po vakarienės nupėdinom į vaistinę, kur grįžome nieko nepešę – be recepto tik saldainius parduoda. Ką gi, teks kviesti daktarą. Administratorė pažadėjo, kad daktaras atvyks valandos bėgyje. Nuėjome pas Pūchą laukti ir palaikyti už rankos.

Sėdėjom ir kalbėjom, kol išgirdom garsą, panašų kaip vežant lašelines. Turbūt daktarėlis atvaro. Tuk, tuk į duris. Nutilom. Oi... Pūchas atidarė, o ten... mini barą atvežė. Pagaliau. Mini baras buvo trikojis, trūko vieno ratuko. Visiškai tuščias, tik kelios stiklinės stovėjo.

Neilgai trukus dar vienas beldimas į duris. Dabar jau tikrai daktarėlis. Kuris čia pacientas? Su Šarūne išsliūkinom į balkoną, palikdami daktarą ir pacientą dviese. Procesas užtruko kokias penkias minutes. Kainavo 90 eurų. Sun is good, wind is bad. Receptas ant stalo. Įdomiausia, kad daktaro vardas buvo Jesus.

Mosikuodami receptu, grįžome vaistinėn. Labai pigūs vaistai, vargu ar padės. Su vaistais parėjome pas mus. Iš Pūcho parsitempiau brenduką. Likau vienas pats bevartojantis. Paėmiau ir mini baro raktą, nes turėtų visur būti tas pats. Taip ir nutiko. Atidarę savo mini barą, radome butelį su kažkokiu kvepiančiu valikliu. Turbūt valytoja pasidėjo. Nesuprantu, kam tas mini baras reikalingas pas juos. Pražaidėme Uno iki vėlumos.

  2008-11-20. Gimtadienis.

Pirmą kartą mano gimtadienis atsitiko ne Lietuvoje. Dabar ten šalta ir sniegas, o mes džiaugėmės saule. Tiesa, šiandien neįprastai daug debesų nuo Teidės pusės.

Gavau dovanų ir daug sveikinimų, o Pūchas laukė kambaryje su dviem sudegusiom žvakutėm ir tortu, padarytu iš „Meška šiaurėje“ saldainių.

Kadangi pusryčiams galima išgerti šampano, nusprendžiau ta didinga proga pasimėgauti juo ir aš. Tačiau šampaną visi čia gėrė kibirais, ir net susidarydavo eilė. Gal ne vien mano gimtadienis šiandien? Viena nelabai sena dama tiesiog drebančiom rankom laikė tuščią butelį ir ieškojo, kas gali jį pakeisti. Šampanas nebuvo skanu po bandelių, tačiau vis tiek išgėriau visą taurę,

Nepaisant debesuotos Teidės, saulė šildė neblogai, ir mes su Šarūne išsiruošėm prie vandenyno. Pūchas liko drybsoti prie baseino. Iki pliažo atstumas pasirodė labai didelis, matyt amžius daro savo.

Pliaže nešilta, bet už gultus susimokėjom. Debesys buvo aptraukę visą šiaurinį dangų ir kėsinosi pavogti saulę. Bent menkiausiam debesėliui užlipus ant jos, darydavosi šalta. Vieną kartą neištvėrėm ir per tokį šaltį išėjom į parduotuvę.

Grįžus atgal, saulė vėl švietė. Net trys pupytės atsigulė nelabai toli nuo mūsų ir išsirengė. Gimtadienis, taip sakant.

Kol išgėriau alų, debesys galutinai pavogė saulę, ir mes nusprendėme vykti namo. Juokingai atrodė, kad, ką tik atvykusi šeimynėlė, susimokėjo už gultus, nors saulės nebebus šiandien.

Pūcho prie baseino neradome, buvo tik rankšluostis. Šarūnė parašė popierinį laišką ir nunešusi pakišo po Pūcho kambario durimis.

Pasirodė Pūchas su dovanomis. Tikras gimtadienis. Mūsų laišką rado padėtą ant stalo. Magija, ne kitaip. Pasėdėjome pas mus, parūkėme, išgėriau brenduko ir išėjome į miestą.

Moterys pradėjo reidą po parduotuves. Aš, turėdamas laisvo laiko, aplaksčiau visas indusų parduotuves. Normalios elektronikos čia nėra, kainų irgi. Turbūt derėtis reikia kaip Egipte, tačiau nebuvau tikras daikto kokybe.

Damos išleido krūvą pinigų ir atrodė patenkintos. Pasiėmėm bilietus vakarui į spektaklį „AIRAM“. Pūchas, žinoma, atsisakė su mumis eiti. Grįždami, aplankėme Vinipūcho paminklą, įsiamžinome.

Kadangi jau labai norėjome valgyti, pasidėję daiktus nuėjome prie restorano. Durys dar uždarytos, žmonių eilė didelė. Už minutės visus suleido.

Po vakarienės pagurkšnojau brenduką, pažaidėm Uno. Atėjus laikui, išėjome į „AIRAM“. Salėje vietos buvo sužymėtos juokingai. Dešinėje pusėje porinės vietos, kairėje neporinės. Šou prasidėjo laiku, žmonių prisirinko nemažai.

Nesiplėsdamas, trumpai apie patį šou. Iki pertraukos 45 minutes vyko šokiai, pagrinde flamenko. Trumpai tariant, visą laiką buvo vienas ir tas pats pagrindinis elementas – trypimas kojomis į grindis ir spragsėjimas rankomis. Žinoma, kitų elementų buvo daug, tačiau pramušė viską šitas. Siužeto nebuvo, man kažkaip priminė Spragtuką, gal dėl to, kad muzika panaši.

Atlikėjų profesionalumas akivaizdus, labiausiai stebino nerealaus greičio kostiumų keitimas. Nusibodo visas šou gana greitai.

Po 15 minučių pertraukos prasidėjo antra dalis. Šios dalies pradžia priminė Čipolino nuotykius (vėlgi, muzikos įtaka). Vėliau pradėjo aiškėti banalokas scenarijus, su banaliais juokeliais. Pelenės istorija su gėjiškais elementais.

Kartais skambėdavo gyva muzika, kurią neretai užgoždavo kaukšėjimas į grindis arba vokalistės rėkimas. Kostiumai būdavo keičiami rečiau, tačiau dekoracijų pakeitimo greitis buvo kažkas tokio. Juo labiau, kad pačios dekoracijos buvo labai sudėtingos. Nemažą vaidmenį vaidino neblogi šviesos efektai.

Nepaisant viso to grožio, scenarijus buvo pertemptas, ir galiausiai pradėjau nekantriai laukti pabaigos, kuri niekaip nesirodė. Antra dalis užtruko beveik pusantros valandos. Pabaigoje net trys bobutės plojo stovėdamos.

Reziumuojant, jei negaila 39 eurų, mėgstate šokį flamenko su baleto elementais, gyvą muziką, panašią į „Gipsy Kings“, gražius kostiumus ir dekoracijas, mylite gėjus ir ištemptą scenarijų – šis šou kaip tik jums.

Jeigu vertinate scenarijų ir nemėgstate banalių juokelių, geriau pataupykite pinigus.

  2008-11-21. Baseinas.

Dangus šiandien atrodė panašiai kaip ir vakar, tad nusprendėme likti prie baseino ir sutaupyti 9 eurus. Gultus buvome užsiėmę dar prieš pusryčius, tad pavalgę atsigulėme.

Gerai, kad nėjome prie vandenyno, nes po geros valandos saulę uždengė debesys. Per tą laiką spėjome parūkyti, užsisakiau didelį alaus iš baro. Didelis čia reiškė 0,4 litro. Įrašė 3 eurus į kambario sąskaitą.

Pragulėjom ir pražaidėm Uno. Patrupinau balandžiams sausainių. Prasidėjo peštynės.

Kambarinė šiandien padėjo peleninę, nes vakar kratėm į tokią dėžutę.

Orui visai atvėsus, išėjome pasivaikščioti. Beeinant nukrito keletas lietaus lašų. Pūchas jau ne pirmą dieną dainavo dainelę, kuri mus guodė: „O Lietuvoj, ko gero, lyja, galbūt ir sninga Lietuvoj...“

Pasivaikštinėjom po kvepalų parduotuves, kur Pūchas patyrė palaimą, nusipirkusi kvepalų buteliuką. Aplinkui vėl pilna juodulių su firminiais akiniais ir laikrodžiais.

Bevaikštinėdami užsimanėm paragauti sangrijos. Užsukome į kažkokį „Imperial Garden“ restoranėlį. Savininkas labai priminė rusą ir buvo perdėtai malonus. Su Pūchu pasiėmėm puslitrį sangrijos, o Šarūnei paėmėm kalmarų, nes labai irzli buvo patapusi.

Sangrija buvo visai nieko, tik mažai vaisių ir daug ledų. Kalmarai neblogi, tačiau ne su tom bulvėm. Sąskaitos laukėm pusvalandį. Nusprendėm arbatpinigių nepalikti, tačiau jie jau buvo įskaičiuoti.

Grįžtant Pūchas išsikeitė dolerius į eurus. Keitykla vienoda kaina ir superka ir parduoda valiutą. Pakeliui namo užsukome į kažkokį mini markėtą vandens. Kainos nesurašytos, o paklaustas „How much?“, tėvukas atsakė „сто пидисят“. Oi ne, padėjom butelį ir nuėjom iki mirusio supermarketo, kur radome po 40 centų. Pūchas išėjo namo, o mes su Šarūne nuskubėjom ieškoti ledų. Ledų pardavėjas buvo labai geros nuotaikos, prikrovė dvigubą porciją (bet perspėjo,kad rytoj tokios negausim).

Vakarienės tema – Italija. Valio, bus daug makaronų ir picų. Deja, jų kiekis buvo kaip ir kiekvieną vakarą. Maniau, nebus ką valgyti, tačiau risoto ir ravioli pakeitė mano nuomonę. Net pakartoti ėjom risoto, nes jis buvo pasakiškai skanus, su baravykais.

Prognozės rytdienai panašios kaip ir šiandien. Ta proga iki vėlumos žaidėm Uno.

  2008-11-22. Trojos pliažas.

Ryte užsimiegojau ilgiau. Tiesa, pusę septynių kažkoks nepažįstamas numeris klausė, kada grįšiu. Pusryčiams radau blynų, kurie, pasirodo, buvo omletas. Tiek to, sueis. Pastebėjome, kad padavėjai nemoka skaičiuoti iki 3 – mums ne pirmą kartą padėjo tik du komplektus indų.

Po pusryčių išėjome į pliažą. Dangus traukėsi debesimis vėl, nors ryte buvo visiškai giedra. Nusprendėme eiti į artimesnį pliažą, kad ilgiau pasimėgautume saule. Tokiu būdu atsidūrėme Trojos pliaže, nes Hondoje nebuvo normalaus priėjimo prie vandens.

Bėda tokia, kad čia pilna juodulių su akiniais bei laikrodžiais, masažistų iš Kinijos, ir neaiškios tautybės asabų, nešiojančių spurgas ir vaisius. Vienas per kitą eina ratais ir rėkauja garsiai: Rolex, massage, ananas, bananas, cola, fantą, donuts. Ir taip kas dvi minutes. Jau geriau senasis Las Vistas su pensininkais.

Iš karto išėjau panardyt. Visur smėliukas, vandenynas šiek tiek banguotas. Žuvų nebuvo daug, labiausiai jos susitelkusios prie bangolaužių.

Kai grįžau, merginos jau buvo susimokėjusios už gultus. Už gultą – 5 eurai, skėčiai nemokamai, tačiau niekam tikę. Tualetus sunkiai radome pliažo kampe.

Kadangi visi siūlytojai galutinai užkniso, išplėšiau sąsiuvinio lapą ir užrašęs „Do not disturb. Gracias.“, užkišau už gulto. Bet, turbūt tie, kuriems ši informacija buvo skirta, skaityti nemokėjo.

Su Šarūne išėjome pirkti lėkštės, nes oras subjuro ir debesys uždengė dangų. Vienintelis dalykas, kas mus guosdavo tokiais atvejais, tai Pūcho daina apie orą Lietuvoje. Grįžęs iš lėkštės, ėjau ieškoti Pūchui cigarečių, tuo pačiu nusipirkau ir alaus. Suvenyrų parduotuvė užsidarė ir daugiau nebedirbs. Į pliažą atėjo didžioji depresija.

Neilgai trukus pliažas ištuštėjo. Mes taip pat patraukėme link namų, tačiau pakeliui stabtelėjome viename restorane. Labiausiai patiko alus, pilstomas į bato formos bokalą. Mažas alus čia reiškė pusę litro. Kalmarai ir vištiena buvo super.

Pasidėję daiktus, išsiruošėm į misiją „lauktuvės“., po kurios baigiau kovą su brendžio buteliu. Po paskutinės vakarienės, kuri buvo nelabai kokia, išėjome pasivaikščioti. Prieš tai dar ant viešbučio laiptų sutikome nemažą tarakoną.

Mieste, žinoma, dar užsukome į visokių rūbų parduotuves, kurios, mano laimei, greitai užsidarė. Pasidarėm foto prie kalėdinės eglutės, užsukome į bariuką išgerti sangrijos ir grįžome miegoti.

  2008-11-23. Namo.

O Lietuvoj ko gero lyja, gal net ir sninga ar pusto. Tokios tai žinios pasiekė mus šį rytą. Paskutiniai pusryčiai. Būsimos 6 valandos skrydžio nelabai džiugino. Kažkas sumindė vakarykštį tarakoną.

Visi lietuviai, kartu ir mes sugulėme prie baseino, pagaudyti paskutinės saulės. Kažkaip smagiau, kai lietuvių aplink mažiau.

Susidėję lagaminus, atėjome atsiskaityti su viešbučiu. Sistemoje kažkodėl nebuvo nei vienos prekės, kurią vartojom per vakarienę, vien tik alus prie baseino. Ačiū, čia turbūt vietoj šampano, kurio taip ir nesulaukėm. Pūcho sąskaita tvarkoje.

Autobusas atvyko beveik laiku. Mūsų lagamino rankena visai supyko ir nebesulindo į vidų, teko įdėt kaip stovi. Susėdom į autobusą, tačiau lietuviai nebūtų lietuviai, jei ko nors linksmo nepadarytų. Viena keista šeimynėlė (tėvukai, dukra su kūdikiu) nesirodė. Vėliau pasirodė tik moterys, o tėvuko nebuvo. Kažkas matė, kad išėjo maudytis. Pagaliau paržygiavo iš pliažo iki pusės nuogas. Teks skristi šlapiais triusikais, bet gal pradžius per 6 valandas.

Oro uoste didžiulė eilė, kuri vos judėjo. Ispaniška tvarka, nieko nepadarysi. Stovėdami eilėje, beviltiškai kankinome lagaminą. Viltį jau buvome palaidoję. Netyčia Pūchas kažkaip garsiai pagalvojo, kad gal per daug daiktų, ir kažkas užsispaudė. Paverčiau lagaminą ant šono. Bingo – susistūmė iš karto.

Skrydis neprailgo, nes visą kelią žaidėme Uno. Be to, su mumis skrido pats ekscelencija Algirdas Mykolas su savo Kristute. Net gi į mūsų pusę atėjęs buvo.

O Lietuvoje iš tikro pasitiko šaltis ir sniegas. Adios, Islas Canarias! Galbūt atvažiuosim numirt.