Dienos sentencija
Jeigu problema reikalauja aibės pasitarimų, galiausiai jie patys taps svarbiausia problema.


2008-11-09. Atvykimas.

Medaus mėnuo... Taip reikėtų pavadinti šią kelionę, kadangi į Tenerifę išvykome praėjus porai mėnesių po mūsų vestuvių. Vasara be atostogų leido išsiilgti poilsio, todėl išvykome net dviem savaitėm.

Tradiciškai, kelionės iš Vilniaus vyksta tuo pačiu scenarijum – atvykstame dieną prieš į Vilnių, išgeriam gramelį su Vaidu, o ryte skrendam. Šį kartą gramelio buvo daugiau, ir Vaidas nebegalėjo vairuoti, tad į oro uostą mus nuvežė Dalė.

Įdomumo dėlei, reikia pasakyt, kad dviese turėjom po pilną lagaminą (seniau viskas tilpdavo į vieną), be to pasiėmiau nemažai sveriantį nešiojamą kompiuterį (kad šie užrašai greičiau atsidurtų Tau, mielas skaitytojau) ir Tado fotoaparatą. Žodžiu, apsikrovėm kaip reikiant. Dar prisidėjom visokių duonyčių ir sūrių, nes pirmą savaitę neužsisakėm vakarienės, tik pusryčius. Po savaitės apartamentuose, turėtume keltis į normalų viešbutį su vakariene. Be to, po savaitės, pagal planą, atvažiuos Pūchas.

Be didesnių įdomybių ir nuotykių nuskridome į Tenerifę. Lėktuvas super duper didelis 757 Boeing. Gavome vietas prie išėjimo, tad galėjome normaliai kojas ištiest ir pamiegot, nes prieš tai naktis buvo gana trumpa. Kadangi vietos prie durų daug, tai ten nuolat būdavo koks tai susibūrimas žmonių, todėl kitą kartą geriau turėt kokią labiau intymią vietelę. Skrydis baisiai nusibodo, nes truko visas šešias valandas.

Besileidžiant vaizdas pro langą priminė Egiptą – smėlis, kalnai ir jokios žalumos. Nuteikė nelabai teigiamai. Išlipus iš lėktuvo pasitiko šiluma. Paklaidžioję po terminalą, radome bagažo atidavimą. Žmonių ten buvo baisiai daug ir tie patys - suomiai. Ispanai irgi niekur neskubėjo, mat šiandien sekmadienis. Po kokios valandos atvyko mūsų lagaminai.

Susirinkę daiktus radome autobusą, kuris išvežiojo po viešbučius. Keliai nelabai platūs, automobilių nemažai. Vaizdas vis tiek primena Egiptą, nors tu ką. Gal žalumos šiek tiek ir daugiau, tačiau vietomis atrodo visiškos dykynės. Nuo oro uosto iki vietos apie 20 kilometrų, tačiau mūsų viešbutis buvo priešpaskutinis, tad teko laukti kol išvežios kitus.

Išlipome keturiese. Viešbutis mus pasitiko su puikia žinia, kad pas juos įvyko vandentiekio avarija ir kambariai yra užpilti, todėl mus perkelia į kitą to paties tinklo viešbutį, negana to kaip kompensaciją, gauname vakarienę. Gerai, rodykit, kur tas viešbutis. Pasirodo kažkur už miesto, šalia golfo laukų. Vandenynas irgi 3 kartus toliau negu dabartinis. Nejamsim... Susisiekėm su gide. Sėdim lauke ir laukiam kol kas nors paaiškės. Paprašyta parodyti užpiltą kambarį, administratorė atsisakė. Turbūt kambarių tiesiog nėra. Artinosi vakarienės metas, lėktuvinis maistas seniai buvo palikęs skrandį, o naujo neaišku, kada gausim. Mūsų nelaimės draugai, vyras su moterimi,  pavaišino mus šokoladu.

Po poros valandų trypčiojimo šalia viešbučio, viskas buvo išspręsta – mus išveža į geresnį viešbutį pačiame centre ir visai šalia vandenyno. Ir dar vakarienę gausim visą savaitę. Gerai, kad sūrio su duona turim.

Atvyko du taksi automobiliai, susikrovėm į juos lagaminus ir pasakėm kur važiuot. Atvykom – Compostella Beach. Anas taksistas, pradėjo kažką ispaniškai aiškintis su mūsiškiu. Nu aišku – pas juos net 3 viešbučiai tokiu pat pavadinimu. Tada bakstelėjom su pirštu į žemėlapį, kur, mūsų manymu, turėjo būti tikrasis Compostella Beach. Atvykom. Kainavo 9 eurai, kuriuos kompensavo viešbutis.

Viešbutis pasirodė jaukus. Administratorius maloniai mus priėmė. Procedūra šiek tiek užtruko, per tą laiką ir sutemo. Pagaliau gavome raktus.

Viešbutis čia irgi apartamentų tipo. Savo kambarį radome 3 aušte. Tiesą pasakius, visą butą, nes pagal plotą turbūt didesnis už mūsų butelį Kaune. Atskiras miegamasis, vonia, virtuvė sujungta su nedideliu gyvenamuoju kambariu ir dar vienas kambarėlis su vienviete lova. Iš viso apsigyventų kokie 5 žmonės be problemų. Maistą galima pasiruošti, nes visa buitinė technika irgi yra. Per visą kambarį ėjo balkonas, o vaizdas atsivėrė į miesto gatvę ir kažkokį kalną. Atsirado žalumos, ir Egipto įvaizdis pranyko.

Prie nediduko „Telefunken“ televizoriaus prijungta dėžutė, į kurią galima mesti monetas. 10 nemokamų kanalų ir panašiai tiek pat mokamų. 1 valanda – 1 euras. Televizorius muzikinių kanalų nerodė, tad įjungiau kompiuterį ir paleidau muziką. Deja, interneto negaudo.

Pagaliau, po ilgos kelionės galėjome nusiprausti ir persirengti. Lauke jau buvo tamsu. Išėjome ieškoti „Malibu“ restorano, kuriame turi vykti mūsų vakarienė. Beieškodami pamatėme, koks didelis tas mūsų apartamentų kompleksas.

Prisėdome restorano viduje, nes lauke labai rūkoma. Simpatiška tetutė davė mums meniu, specialiai viešbučio gyventojams su vakariene. Pasirinkimas nemažas, tačiau abu su Šarūne išsirinkome Serano kumpį su melionu ir kalmarus tešloje. O kaip be vyno? Pusę butelio pusiau sauso balto naminio.

Restorano aplinka labai jauki. Už Šarūnės nugaros kabėjo vėžlio mutanto kiautas. Pagal dydį man tikrai turėtų tikti ant nugaros nešioti. Medinės pintos kėdės nebuvo itin patogios, tačiau gyvent galima.

Vyną, aišku, atnešė pusiau saldų ir dar visą butelį. Davė paragaut. Nugi, visai skanus. Maistą atnešė kinas. Jų čia dirbo visi du. Kumpis su melionu tirpo burnoje, nors Tossoje jis vis tiek buvo skanesnis. Užgrojo gyva muzika.

Bevalgant prie mūsų prisijungė nelaimės draugai su vyno buteliu. Kadangi vyriškis vyno negėrė, o moterytei buvo per daug, tai paliko jį mums. Juo labiau, kad jie tą butelį vyno gaus kas vakarą, kaip kompensaciją (jie buvo užsisakę vakarienę ir taip).

Į šokių aikštelę ėmė rinktis poros ir šokti. Šarūnė irgi užsigeidė, tačiau pavyko atkalbėti, kadangi šokėjai vien pensininkai. Apskritai, girdėjau, kad Tenerifė – pensininkų rojus, ir kol kas ši informacija nebuvo paneigta – jaunimo nesimatė.

Pavalgę parduotuvėje nusipirkome vandens ir patraukėme miegoti.


2008-11-10. Pensininkų rojus.

Pabudau suskambėjus žadintuvui. Lauke dar neatrodė šilta, nes saulės nesimatė. Palmių šakos lingavo nuo vėjo. Išėjęs į balkoną pajutau, jog vėjas visai šiltas.

Pusryčiai čia irgi ne švediškas stalas, o užsisakomi iš meniu. Atrodo, kad lietuviai čia alkaniausi, nes daugiau žmonių restorane nebuvo. Dauguma pensininkų rinkosi prie baseino. Užsisakėm po sumuštinį ir atsigert. Visai sočiai pavalgę, išėjom į pliažą.

Iki pliažo geros penkios minutės, tačiau, kol suradom kur eit, praėjo ir dešimt. Saulė visai piktai kepino, gerai, kad namie kremu išsitepėm. Pavaikštinėję po pliažus, prigulėme artimiausiame. Nuo vandenyno pūtė stiprokas vėjas, tačiau bangos nebuvo didelės, kadangi pliažo teritoriją supo bangolaužiai. Už jų vandenynas šėlo gana smagiai, Kai kurie žmonės gulėjo tiesiai šalia promenados esančioje pievutėje ir smagiai leido laiką palmių pavėsyje. Tolumoje puikiai matėsi artimiausia Tenerifei La Gomeros sala.

Apsidairiau aplink. Pensininkų rojus ir nuogų papų sriuba. Bent galėtų tie papai bent kiek jaunesni būt. Apskritai, toks vaizdas, kad čia jaunimo iš viso nėra. Vienas kitas žmogus iki 40 metų. Dalis čia, greičiausiai, atvyko numirti. Puikiai išvystyta neįgaliųjų infrastruktūra, o nepaeinantys ar labai pavargę senukai gali išsinuomoti elektrinį motocikliuką.

Prigulėme degintis. Šiandien planavome ilgai negulėti, kad nenusvilt pirmą dieną. Smėlis čia savo spalva priminė pelenus. Greičiausiai čia tie vadinamieji juodieji paplūdimiai. Kadangi smėlis buvo pustomas stiproko vėjo ir lindo kur reikia ir nereikia, ilgokai netvėręs nuėjau maudytis.

Vanduo nekarštas, tačiau pripratus visai nieko. Su nardymo kauke matėsi nelabai kas, tačiau nuplaukus toliau matomumas padidėjo, ir eteryje pasirodė viena kita žuvis. Paskui supratau, kad čia vanduo niekada nebūna skaidrus, nes šis pliažas patenka į potvynių – atoslūgių zoną.

Panardęs iki soties, paskui dar truputėlį pamirkau vandenyje, ir nuėjau nusiprausti po dušu. Dušu čia vadinamas vamzdis, iš kurio bėga vanduo. Tačiau jis bėga tol, kol laikai paspaustą mygtuką, todėl vienam nusiprausti yra gana keblu.

Kol nudžiūvau, pavyko Šarūnę įkalbėti, kad jau laikas namo. Vis tiek ji neketino maudytis. O vėjas pasidarė dar smarkesnis. Atsikratę didžiosios smėlio dalies iš savo daiktų, patraukėme į viešbutį.

Kambarys jau buvo sutvarkytas. Lengvai nusiprausę išėjome į miestą pasivaikščiot. Aplankėme daugybę parfumerijos parduotuvių, kur nieko nepirkom. Užtat maisto parduotuvėj nusipirkom žalių bananų, obuolį, kriaušę ir alaus mažiuką. Nepirkit žalių bananų! Šiuo metu jie sėkmingai noksta balkone.

Vaikštinėjome po miestą įvairiomis kryptimis, dažniausiai nelabai nutoldami nuo vandenyno, Visai čia gražu. Dauguma restoranų įsikūrę netoli nuo vandenyno ir stengiasi įtikti anglams. Todėl čia pilną visokių Stake House. Alus baruose iš viso beveik už dyką – pigiausiai radau vieną pintą už vieną eurą. Pigiau negu Lietuvoje.

Pasivaikščioję grįžome į viešbutį, pasidėjome dalį daiktų, ir išėjome ko nors užkąsti. Tačiau nuėjome į priešingą nuo vandens pusę, o ten nebuvo praktiškai jokių restoranų, ta proga vėl gerai pavaikštinėjome, o paskui nuėję į supermarketą nusipirkome alaus, šokoladų. Pasiėmiau ir cigarų pigiai. Alus čia buvo įpiltas į 0,75 litro butelį.

Namie pasistiprinom, išgėrėm alaus. Cigarai kažkokie nelabai kam tikę, be to, ugnies neturėjau. Saulė gana greitai nusileido ir į salą atėjo vakaras. 19 h susitikom su gide. Į Lanzarotės salą nuskrist nelabai šansų yra, nes labai ribotas vietų skaičius. Užsirašėm į eilę. Dar pasigalvosim dėl kitų ekskursijų.

Kadangi nebuvo ką daryti, nuėjome vakarienės. Prie mūsų prisijungė ir kiti lietuviai. Valgiau steiką, daugiau taip nedarysiu. Prašiau vidutiniškai kepto, atnešė su krauju, ir be skonio kažkokį. Vietinės bulvės papas arrugadas visai skanios.


Išgėrus vynelio butelį, patraukė ant miego. Niekaip neina priprasti prie tų dviejų valandų skirtumo.

 

2008-11-11. Krevečių restoranas.

Šiandien dangus debesuotas, tačiau vėjo nebuvo. Papusryčiavom ir neskubėdami nuėjom į pliažą, kitą negu vakar. Kadangi tiesioginės saulės nebuvo, tai nelabai jaučiasi karštis. Ilgai negulinėjęs, nuėjau maudytis. Neblogai, vanduo šiandien skaidrus. Matomumas virš 10 metrų. Bėda ta, kad nuo vakarykščio vynelio rasojo kaukė, be to, dėl neskustos barzdos leido vandenį. Nepaisant visų nepatogumų, panardžiau tikrai smagiai ir pamačiau nemažai žuvies. Už kokių 15 metrų nuo kranto pasibaigia smėliukas, ir prasideda uolos. Ten visos žuvytės ir gyvena. Žinoma, čia jų mažiau negu Egipte, tačiau vis tiek įdomu.

Vanduo panašios temperatūros kaip ir vakar, tačiau vakar šildė tiesioginė saulė. Šitame pliaže bent dušai normalūs, tačiau smėlis čia toks pat piktas.

Šarūnė didelio noro maudytis nerodė – šalta, tad nėriau dar kartelį. Šį kartą kaukė neberasojo, o tik leido vandenį. Pažanga. Paskui susirinkom daiktus ir patraukėm namo, nes jau atėjo pietų metas. Papietaut nusprendėme krevečių restorane netoli namų.

Kambarį radome sutvarkytą, palikto euro nepaėmė. Vadinasi nepriimta čia nuo lovos pinigus rinkt, kaip ir Ispanijoje. Pasidėję daiktus patraukėme į krevečių restoraną, kurio iškaba atrodė viliojančiai.

Restorane priėjo perdžiūvusi moteriškė su vienu rudu dantim (kiti normalūs). Pavartę meniu, jame neradome nieko viliojančio, tačiau nusprendėme vis tiek išbandyt. Nežinau, kodėl šita įstaiga vadinasi krevečių restoranas, nes su krevetėmis jie turėjo tik vieną patiekalą. Jį pasiėmiau aš, o Šarūnė ėmė jūros ešerį. Viskas kainavo po 8 eurus ir dar 5% aptarnavimo mokestis.

Gavę maistą supratome, kad daugiau čia nebeisim. Kažkas panašaus į vietinį makdaką. Bulvytės free, krevetės ar ešerys išvoliotas traškioje masėje. Ešerys visai be daržovių, pas mane kažkokių buvo. Skonis irgi kaip KFC sparnelių. Žodžiu, trūko tik kolos. Greitai sukramtę, nubėgome namo užpilti tą neskanybę alumi. Pirmą kartą valgiau taip neskaniai.

Misija – išsinuomoti mašiną. Viešbutyje kaina apie 41 eurą parai. Planavom važinėtis 4 dienas. Vienoje firmoje pasiūlė po 35. Paėję toliau, radome dar pigiau. Pasikalbėję su bobute, užsirezervavome. Rezervacijos mokestis 5 eurai. Susiradom, kur mums rytoj ateiti, nes mašina išduodama garaže. Pakeliui nusipirkau degtukų. Oi, rūkysiu.

Grįžtant prasukome pro parduotuvių alėją. Šarūnė užsimanė tušo, o mane labiau domino visokia elektronika. Visokios smulkios technikos čia gausu, tačiau tik atvykus, gidė įspėjo, kad visą tą techniką pardavinėja indai, būkite atsargūs. Ir tai buvo visiškai tiesa. Vien indai, ar bent į juos panašūs. Įdomiausia tai, kad kainos užrašytos tik ant kai kurių nedidelių daiktų. Jei nori kokio rimtesnio fotoaparato, tai turi kainos klaust. Įdomumo dėlei, pasiteiravau IPhone 3G kainos. 799 eurai. Net nežinau ar čia daug ar mažai, bet senis pasirodė labai nemalonus, tad daugiau su juo kalbėtis nenorėjau.

Taigi, misija mašina baigta, mes grįžome namo. Cigarai pasirodė visai nieko, nelabai stiprūs. Berūkant sutemo, atėjo metas vakarienei. Pamačiau jau tris kinus mūsų restorane. Užsisakiau pusę viščiuko ir alaus. Gavosi visko labai daug, tad garnyro nesuvalgiau. Turėjo prasidėti vakaro programa – papūgų šou, tačiau mes išėjome. Įdomu, ar po vakarienės eisim visada miegot..?

 

2008-11-12. El Teide.

Šiandiena bent jau ryte – saulėta. Gal net pavyks nuvažiuoti į Teidės ugnikalnį, nes keltuvai nekelia, kai yra debesuota. Pasirodo, kažkoks kalnas, kuris matosi pro balkono langą ir yra Teidė. Tiesa, kalnų čia šiaip daug matėsi pro langą. Restorane šiandien dar dviem kinais daugiau. Dauginasi jie stebėtinu greičiu. Užsisakiau mėsainį, kuris buvo nelabai skanus.

Susirinkę daiktus, išėjome ieškoti garažo, kur mūsų jau turėjo laukti mašina. Mašinų pasirinkimas nedidelis – Clio arba Clio, nes atėjom vėlokai. Gerai, duokit mums Clio. Užpildę visus popierius, palaukėm, kol išvarys mašiną iš garažo. Rakteliai rankoje, laimingo kelio.

Pirmoji užduotis – išvažiuoti iš miesto. Važiavom kažkur, kol pamatėm ženklus kurie rodė, kad visai gerai važiuojam. Sustojom degalinėj užsipilti kuro. Benzinas čia kainuoja juokingai mažai – iki 80 euro centų. Prisipyliau kiek tilpo. Mašinos radijas neveikė, prašė kažkokio kodo. Kodą radom užrašytą ant knygelės, tačiau šis netiko. Teks dainuoti patiems. Pilnas kuro bakas greit nukrito per dvi padalas.

Pajudėjom link Teidės. Atsirado danguje debesėlių, kurie mus gąsdino. Keliukas neplatus, vingiuotas, tačiau mašinų nedaug. Turbūt todėl, kad važiavome ne pagrindiniu keliu. Pro langus matėsi kontrastiški vaizdai – vienur plikos uolos, kitur miškas.

Kelias nuolat kilo aukštyn, saulutė šildė, o Clio 1.2 sunkiai kopė į kalną. Atvykome į Vilaflor – turbūt paskutinį miestuką prieš kalnus. Ir čia tebuvo kelios trobos. Kitur buvo tiesiog užrašas, susijęs su objekto pavadinimu ir viskas.

Įvažiavome į Teidės parką. Turistų jau buvo nemažai. Jie statė mašinas specialiai įrengtose aikštelėse ir gėrėjosi vaizdais. Sustojome ir mes vienoje vietoje. Iš karto į akis krito užrašas – nepalikinėkit vertingų daiktų mašinoje. Oras vėsokas, netgi visai šaltas. Nėra ko norėt – mes beveik 2 kilometrų aukštyje. Priekyje laukė milžiniškas Teidės ugnikalnis. Važiuojant toliau, kartas nuo karto pasirodydavo užrašas, kokiame aukštyje dabar esame. Aplink vien uolos, įvairiausių formų ir spalvų, o kairėje didingai stūksojo Teidė.

Retkarčiais sustodami gražiose vietose, atvykome prie garsiųjų uolų, kuriu pavadinimo nepasakysiu. Turistų gausu, mašinos nebuvo kur pastatyt. Kadangi pirmiausia norėjome pakilti ant ugnikalnio, tai nuvykome prie keltuvų, kurie buvo už kokio kilometro. Atstumai visoje saloje iš viso nelabai dideli.

Pasistatę mašiną, persirengėme šiltesniais rūbais ir nuėjome prie keltuvų. Eilė didelė nebuvo, tad netrukus gavome bilietus. 25 eurai žmogui... nepigu. O kam dabar lengva? Kadangi bilietų skaičių pasakiau ispaniškai, tai lapuką su informacija irgi gavau ispanišką. Palaukę apie 15 minučių buvome įleisti į keltuvą. Prieš mus buvo 4 lietuviai, tad mes stengėmės neišsiduot, iš kur esame.

Keltuvas kilo gal 10 minučių, prie kiekvieno stulpo smagiai pasupdamas. Žmonės, mašinos mažėjo akyse, kol galiausiai dingo iš viso. Pakilome į daugiau negu 3500 metų aukštį. Oras man pasirodė retokas, greičiau pajudėjus, turėdavai sustoti ir gerokai atsikvėpt. Šarūnei šios bėdos kažkodėl nebuvo.

Keltuvas neužkelia į pačią kalno viršūnę. Apie 200 metrų lieka iki aukščiausio Ispanijos taško. Likusius metrus galima užlipti pačiam. Tačiau... jei turi leidimą, kurį galima gauti sostinėje Santa Cruz. Kadangi mes tą žinojome prieš atvykdami, jokio nemalonumo neapturėjome. Veiklos užteko ir taip. Aplink vien lava. Kartais vienas kitas žiupsnelis sniego. Nežinau ar temperatūra buvo teigiama, tačiau įkvepiamas oras buvo gana šaltas. O to oro reikėjo nemažai. Kadangi vandenyno pakrantę dengė rūkas, kitų salų nepavyko pamatyt. Tačiau puikiai matėsi visas Teidės parkas. Jis man kažkuo priminė išmuštą kraterį. Pavartęs knygelę, perskaičiau, kad čia iš tiesų yra sprogusio ugnikalnio krateris. Pats buvimas ant kalno didelio įspūdžio nesukėlė, bet nors kartą gyvenime į tokį aukštį pakilti verta.

Pavaikštinėję virš valandos, grįžome į keltuvą, kur be didesnių įdomybių nusileidome žemyn.

Sugrįžome prie garsiųjų uolų. Čia man pasirodė žymiai gražiau, o ir pats kalnas atrodė didingesnis, negu iš viršaus. Vaikštinėt būtų galima ne vieną dieną. Tiesa, reklamuojamo mėnulio peizažo nepamatėm, nes nelabai žinojom, kaip turi atrodyti mėnulis. O gal ir matėm, tačiau neužfiksavom pavadinimo.

Sėdom į mašiną ir pajudėjom aukštyn į šiaurę. Šiandienos tikslas dar pamatyti Guimar piramides. Dar neišvažiavus iš parko, pamačiau nerealius vaizdus – smulkus šviesus žvyras, kietai sumintas, o jame pridėliota įvairiausių lavos akmenų. Vėlgi, galima vaikščiot visą dieną su draugais, ir dar alaus kokio ant akmens prisėdus išgert. Nerealu. Belipdamas į mašiną sugebėjau skaniai trinktelt ausį į mašinos dureles.

Važiuodami toliau, pamatėme baltai švytinčią Teidės observatoriją.

Dar normaliai nenusileidus nuo kalnų (1900m) klimatas staigiai pasikeitė. Vietoj dykvietės staiga atsirado pušynai, sala tapo žalia, žalia. Teidę dengė lengvi rūko debesėliai, o apačioje esantis slėnis buvo pilnas baltų debesų.

Po truputį leidomės žemyn serpantinais. Galiausiai atsidūrėme debesyje. Greičiausiai panašioje vietoje gimė Naktinių Personų priedainis "Labai norėčiau aš paskęst debesyse...". Nenufotografuojamas vaizdas. Saulė staigiai dingo už ugnikalnio, ir aplink ėmė darytis prieblanda.

Atvykome į Guimar miestuką. Piramides radom nesunkiai, tačiau nusprendėme atvykti kitą kartą, nes jau buvo gana tamsu. Patraukėme link Los Christianos – taip vadinosi mūsų kurortas. Planas buvo važiuoti nedideliu keliuku, tačiau vienkrypčio eismo gatvės padarė savo, tad teko grįžti autopista (keistas žodis, reiškiantis greitkelį). Jau leidžiantis nuo kalnų Clio lėkė kaip pašėlęs, o autopistoje jam jokių lėtumo požymių nebuvo.

Po gero pusvalandžio išsukome iš greitkelio ir paklaidžioję po miestą radome pažįstamas vietoves, kur ir pasistatėme mašiną. Grįždami užsukome apsipirkti. Tėvukas apsauginis, kažką murmėdamas ispaniškai, paėmė mūsų kuprines, ir davė numeriuką. Kodėl čia nėra normalaus alaus? Visi kažkokie mažos taros, ir be to ne šaldytuve.

Grįždami pamatėme, kad naktinis miestas visai gyvas – tamsoje veikė fontanai, žibėjo kalėdinės lemputės. Reikės kada nors normaliai panaktinėt. Dabar tradiciškai – lūžome po vakarienės. Tiesa, dar padėjau kolegei iš Lietuvos įveikti vyno butelaitį.

 

2008-11-13. Maska.

Pavalgę jau nusibodusius pusryčius ir susikrovę daiktus, nuėjome prie mašinos. Šiandienos tikslas – Los Gigantes ir Maskos tarpeklis. Be didesnių problemų pasiekėme Puerto de Santiago. Pirmu taikymu netyčia atklydome į nedidelį uostą, kur kelias baigėsi. Grįžome atgal ir, pasistatę mašiną tolėliau, atėjome pėsčiomis. Los Gigantes – didelės stačios tamsios uolos atsikišusios į vandenyną nuo kranto. Na tiesą sakant tikėjomės kažko įspūdingesnio, bet parašyta, kad geriausiai uolas apžiūrinėt iš vandens. Šalia kateriukų plaukiojo porą nemažų žuvų, kurias stebėti buvo įdomiau.

Apžiūrėję uostą ir uolas, patraukėme ieškoti garsiojo juodojo pliažo. Teko paklaust pardavėjos, kur jį rasti. Pasirodo visa netoli. Apėję uostą iš šono, radome juodąjį pliažą. Nedidukas, smėlis ne ką juodesnis negu pas mus. Darėsi karšta, tačiau maudytis nėjom, nes dušai neveikė. Taip baigėsi mūsų ekskursija Los Gigantes.

Pasukome link Santiago del Teide. Kelias vingiavo vis aukštyn. Privažiavę miestuką, iš karto neradome kur sukti Maskos link, tad teko apisukinėt. Pasukome į gana siaurą keliuką. Dvi mašinos dar gali prasilenkt, tačiau su autobusu jau problemos. Tam tikslui yra padaryti specialūs praplatėjimai.

Užkilę ant kalno pamatėme vaizdą į tarpeklį. Nerealu. Ir kalnai čia visai kitokios spalvos, labiau žali. Stoviniavom kas keli metrai, nes besisukdamas serpantinas atverdavo vis kitokius vaizdus. Pūtė stiprus vėsus vėjas. Privažiavome Maską. Kaimelis nedidelis, įsikūręs ant šlaito. Pažvelgus žemyn matėsi daug datulinių palmių, o visokie augalai auginami specialiai supiltose terasose. Į patį tarpeklį nėjome, nes iki vandenyno ir atgal apie 4 valandas kelio. Taigi, reikėtų visos dienos. Pasukome aukštyn link Buenavista. Vėl stoviniavome kiekvienoje aikštelėje ir gėrėjomės kalnais, kol galiausiai gražūs kalnai baigėsi.

Dar vieną keistą kalną pamatėm El Palmar miestelyje – kalne buvo išrausti didžiuliai grioviai. Sustojome šalia nusifotografuot. Pastatėme didesnį fotoaparatą ant mašinos, o su mažesniu prirėmėm, kad tvirčiau laikytųsi. Įsiamžinom. Paskui pasiėmęs didįjį pafotografavau Šarūnę, ir sėdę mašinon, numynėm tolyn. Staiga keistas garsas privertė sustot – tarsi kažkas nukrito. Fotoaparatą palikom! Šarūnė nubėgo pasiimti jo, o tiksliau jo lavono, nes naudojimu tapo nebelabai tinkamas. Na bent nuotraukos liko. Tikiuosi.

Atvykome į Buenavista. Iš čia pasukome link Punta del Fraile. Neilgai trukus, pasirodė angliškas užrašas, įspėjantis, kad toliau kelio nėra, ir jūs važiuojate savo rizika. Dar toliau – ženklas „Eismas draudžiamas“. Mes drąsūs, tad važiuojame tolyn. Kelias palei uolas kilo aukštyn. Vaizdai puikūs – uolėtos pakrantės skalaujamos žydrų bangų. Įvažiavome į tunelį, kuris buvo tik iškirstas uoloje ir nei kiek nesutvirtintas. Išvažiavus iš tunelio matėsi šalia kelio primėtyta akmenų, o pačios uolos virš galvos atrodė piktai. Atvykome į patį vakarinį salos tašką – Faro de Teno. Mašinų čia gausu, vėjas stipriai pūtė į vandenyną. Ant kranto stovėjo švyturys. Vienas tėvukas nuėjo maudytis, kai mes drebėjome nuo šalčio krante. Krantai čia juodi, iš sustingusios lavos. Kairėje uolos savo dydžiu priminė Los Gigantes.

Pasigėrėję vaizdais, sėdome į mašiną ir patraukėme atgalios, pakeliui sustodami poroje vietų. Rizika pasiteisino su kaupu. Grįžome į Buenavista, o iš ten nuvykome į Garachicho.

Atvykę į Garachicho, pasistatėme mašiną aikštelėje ir nuėjome pasivaikščioti. Atėjo vakaras. Miestelis jaukus su siaurom gatvelėm. Apvaikščiojom centrą, užėjom į bažnyčią, pakalbėjom su lietuvių pora. Krantas čia irgi labai uolėtas ir gražus pažiūrėt. Nusprendėme pavakarieniauti čia, nes kelio nemažai iki Los Christianos. Tačiau pirmame restorane paella buvo tik su žuvim, tad pasakėm adios ir išėjom. Nusprendėme grįžti.

Jau visai sutemo. Važiavome serpantinais. Atstumai, tiesą sakant, čia visai nedideli, tačiau greitis irgi ne per didžiausias. Jei pavyksta važiuot daugiau negu 60 km/h, tai jau yra gerai.

Vėl atsidūrėme debesyje, kuriame ėmė lynoti. Nuo pedalų minkymo įskaudo koją net. Pastebėjau keistą ispanų vairavimo taisyklę – jei priekyje tavęs kas nors rodo posūkį, tai ir tu turi rodyt, kad galiniai žinotų. Už šios taisyklės nesilaikymą buvau porą kartų apipypintas.

Pagaliau laikinieji namai. Pasistatėme mašiną, nusipirkome vandens ir nuėjome vakarienės. Po jos daugiau nieko nebesinori. Miegot!

 

2008-11-14. Jūros gėrybės.

Šios dienos planas – išmaišyti šiaurinę salos dalį. Oras rodėsi būsiąs giedras, tad po pusryčių pajudėjom pietine autopista. Pakeliui sustojome užsipilt kuro. Degalinės berniukas ne tik užpylė, bet ir nuvalė langus.

Pirmoji mūsų stotelė – Candelaria. Įvažiavę į miestelį ieškojome vietos kur nemokamai pasistatyt mašiną, kadangi dauguma statėsi mokamoje aikštelėje. Vietą radome pačiame centre šalia bažnyčios. Aplankėme bažnyčia. Didelė aikštė ir guančių(senųjų salos gyventojų) kunigaikščių statulos ant jūros kranto atrodė nepakartojamai. Smėlis prie kranto juodas, bangos didelės. Paėjome pajūriu iki didelės išplautos uolos. Šalia jos stovėjo senoji bažnytėlė, kuri buvo užrakinta.

Nuėjome gilyn į vieną iš gatvelių. Kalėdoms čia irgi ruošiamasi – ant laidų kabinamos šviečiančios girliandos. Miestukas tvarkingas ir jaukus.

Pavaikštinėję pajudėjome tolyn. Užkilus ant kalno visas miestas pasirodė kaip ant delno, tad stabtelėjome nusifotografuoti.

Grįžome į greitkelį ir netrukus pasiekėme Santa Crus – salos sostinę. Surizikavom ir pasukom į miestą palei vandenyną. Privažiavom patį uostą. Galvojome išlipti apsidairyti, tačiau nemokamos aikštelės buvo užgrūstos, o į mokamas nesinorėjo, nepaisant to, kad tėvukas mojuodamas šaukė „Parking“. Mieste nemažai dangoraižių, o žalumos nedaug.

Uostas tesėsi gana ilgai. Nors mums reikėjo sukti kairėn, tačiau nusprendėme pažiūrėt, kas yra toliau. Toliau radome balto smėlio pliažą Playa de las Teresitas. Čia kelias ir baigėsi. Išlipome. Pliažas nemažas, panašus į dykumą, tačiau su palmėmis viduje. Stiprus vėjas pūtė smėlį į akis ir visur kitur. Nepaisant to, šalta nebuvo. Greitai pasifotografavę lindome atgal į mašiną, ir pajudėjome tolyn.

Vėl serpantinai. Kalnai kažkiek panašūs į Maskos. Važiuodami pamatėme besiganančią rudą ožką – pirmas naminis gyvūnas neskaitant šunų ir kačių, kuriu čia pilna. Kartas nuo karto stabtelėdami nuotraukoms, atvykome į Taganana. Bandžiau įvažiuoti į patį miestuką, tačiau metro pločio gatvės išgąsdino, tad teko apsisukus grįžti. Pajudėjome tolyn ir netrukus atsidūrėme Roque de las Bodegas. Nereali pakrantė, su kyšančiomis uolomis iš vandens. Bangos didžiulės, vandenyje mirksta daug banglentininkų. Pavaikštinėję po uolas, nusprendėme papietauti ant kranto esančiame restoranėlyje.

Tėvukas padavėjas suprato visas kalbas, tačiau kalbėt jam geriausia sekėsi ispaniškai. Užsisakėm paella, alaus ir kalmarų. „No calamares, bet turiu panašų dalyką“, pasakė tėvukas. Nu ok, duok tą panašų.

Pirmiausia atnešė batono ir du indelius kažkokio tiršto padažo. Vienas žalias, kitas šviesiai rudas. Fantastika, tepi ir valgai. Batono greit nebeliko, o mes jautėmės visai užkandę. Tada atnešė kažkokių keptų gyvių. Nežinau pavadinimo, bet gal čia buvo sepijos. Maždaug delno dydžio, ir viename gale kojytės, kaip jūros žvaigždė. Skanaus. Sulindo puikiai, užgeriant alumi.

Dar alaus, por favor. Alus čia buteliais po 0,33. Pagaliau atžygiavo ir keptuvė su paella. Mmm, seniai bevalgiau. Keista buvo valgyti kriauklytes, kurias Palangoj renka vaikai. Sukirtome beveik viską. Liko gal keli ryžiai. Kol valgėme, padariau atradimą, kaip kraunasi Tado fotikas. Pasirodo viduje yra normalios baterijos, ir nereikia krauti visos dėžės, kaip darėme mes.

Atsiskaitymas užtruko. Tėvukas nebekreipė dėmesio į mus kažkodėl. Teko paprašyti nuėjus. Pagaliau priėjęs, primetė akim indus ant stalo ir sako – 26. Gavęs 500 banknotą šuktelėjo „Oho“ ir vėl dingo. Po kurio laiko atnešė grąžą, tiesa, vienu euru mažiau.

Prisivalgę grįžome atgal iki sankryžos ir pasukome į Las Mercedes. Važiavome lauro medžių apsuptyje, kaip nesustosi pasiskint? Pakeliui nusukome į porą vaizdingų vietų, tačiau visą slėnį padengė rūkas, ir vaizdo nebesimatė. Užtai pamačiau karvių bandą.

Atkreipiau dėmesį, kad dauguma kelių kalnuose yra supilti žmonių. Vietomis, pažvelgus žemyn, matėsi kokių 5 metrų betoninė siena. Kiek reikėjo sąnaudų ir laiko, kad viską pastatyt.

Kol stoviniavom vienoje aikštelėje, mus pavijo ir pralenkė autobusas. Kadangi keliukai serpantininiai ir siauri, tai prieš kiekvieną posūkį, autobusas pypindavo, įspėdamas kitus. Mes važiavome saugiai už jo, kol viename miestelyje autobusas sustojo stotelėje.

Privažiavome Las Mercedes. Į miestą nesukome, nuvažiavome į La Laguna. Antras pagal dydį salos miestas, kažkada buvusi sostinė. Problema ta, kad neturėjome miesto žemėlapio. Visokių mažų miestelių buvo, o va šito tai ne.

Pasivaikščiojome nuostabia ramia palmių alėja, apsukome ratą ir pajudėjome tolyn. Įvažiavome į naujamiestį. Tikras judrus miestas. Keistenybių radome ir čia. Pavyzdžiui saloje labai mėgstamos žiedinės sankryžos. Čia pirmą kartą pamačiau žiedą, gal 2 metrų skersmens.

Išvažiuot iš miesto sekėsi sunkokai, su keliais grįžimais atgal, mat norėjome vykti ne autopista. Mūsų svajonė išsipildė, ir iki pat Guimar važiavome per miestelius. Artinosi vakaras. Po šiandienos kelionių mašinos langas buvo visas dulkėtas.

Guimare atvykome dar kartą į piramides, tačiau muziejus jau užsidarinėjo. Namo grįžome autopista. Beveik pataikėme iš karto kur reikia ir pasistatėme mašiną. Vakarienės nusprendėme nevalgyti, tad nusipirkom melioną. Namie išgėrėm alaus, valgėm melioną su jamonu (ispaniškas kumpis). Labai gerai. Po vakarienės išėjom pasivaikščioti.

Miestas naktį priminė lengvą Basanavičiaus gatvės variantą. Kiekviename bare dainuoja. Netgi vietiniai marozėliai atsidarę golfo langus bumbsi. Siaurų akių mergaitės pardavinėja visokius elektroninius kalėdinius niekalus, kaip grojantis kolos butelis, Kalėdų senelis su riedučiais, ir vis dairosi, ar nesimato policijos.

Pavaikštinėję gerą pusvalandį, grįžome miegot. 

  

2008-11-15. Puerto de la Cruz.

Kažkokia nenormali naktis – triukšmas, rėkavimai. Neveltui penktadienis, tai visi baliavojo iki paryčių.

Pavalgę pusryčius, kurie jau seniai įgrisę, išvykome link Santiago del Teide. Kaip sunku yra lenkti lėtai besivelkančius, ne tas žodis. Kadangi čia vieni vingiai ir kalnai pakalnės, tai lenkti tinkamas kelias pasitaiko retai. Be to, jei tai būna į kalną, mūsų gelda nespėja įsibėgėt. O jei dar aplenki kokį lėtai besivelkantį pensininką, tai būtinai priekyje dar du atsiras. Tai todėl tenka vilktis 50km/h.

Aplenkę porą vėžlių, atlėkėme į Santiago del Teide, kurį jau porą kartų buvome pravažiavę. Apvaikščiojom nedidelę aikštę su bažnyčia ir numynėme tolyn link Icod. Vėl kelionė serpantinais su pensininkų lenkimu iki pat Icod. Snieguota Teidės viršūnė švietė beveik visą laiką.

Icod de los Vinos miestas yra gana nemažas. Čia auga garsusis drakono medis, kurio aplankyti mes ir atvykome. Pats miestas gražus, tačiau turi didelę bėdą – labai stačias gatves. Žinoma dalis gatvių eina apačioje, kur yra lygu, tačiau kai kurios eina aukštyn į kalną. O tas kalno statumas toks, kad tik pirma pavara įkopt galima. Pasistatę mašiną tokioje stačioje įkalnėje, atėjome į drakono parką.

Netoli įėjimo gausu suvenyrų parduotuvėlių, vyno ir sūrių degustacijos, į kurias įkyriai kvietė merginos. Mes užeisim vėliau, nes dabar lekiam į parką.

Įėjimas – 4 eurai. Parkas nepasirodė labai didelis. Pirmiausia nužingsniavom iki to drakono medžio, kuris iš tiesų yra peraugusi dracena. Na, senas jis tikrai, tačiau kažkokio didelio įspūdžio nepadarė. Pačiame parkelyje auga ir šiaip visokių augalu. Ganosi povų pora, višta su gaidžiu ir dar porelė paukščių, kurių nepažįstu. Pats parkas padarytas tokiomis terasomis, kažkiek panašiomis kaip Maskos kalnuose. Terasos kraštai sutvirtinti pamūrytais akmenimis, o ant kiekvienos terasos knibždėjo driežų. Man jie priminė sumažintus krokodilus, ir buvo 3-4 kartus didesni nei sutinkami Lietuvoje. Be uodegos ilgesni už delną.

Pasikalbėję su driežais, netyčia užėjome į urvą. Urvas nelabai didelis, bet įspūdį paliko. Įrengtas šioks toks apšvietimas. Kažkas panašaus į guančių laidojimo vietą, nes viename kampe gulėjo lyg  mumiją (nežinau ar tikra, nes prieiti negalima). Be to radau kelias lenteles su užrašais apie guančių laidojimo papročius.

Išėję iš urvo patraukėme prie išėjimo, kuris vedė per vieną iš parduotuvių. Parduotuvėje paragavom ožkos sūrio, kuris man pasirodė kažkoks keistas. Išėjome prie bažnyčios, už kurios augo „vaikščiojantis“ fikusas. Na fikusą įsivaizdavau kiek kitaip – vazoninė gėlė, kurią berniukas atnešė raganosiui. Čia augo didžiulis medis, kurio lapai forma kažkiek priminė tą gėlę, tačiau buvo gerokai mažesni. Fikusas iš vietos nejuda, tačiau iš šaknų ir ūglių susiformavo kelių metrų pločio kamienų miškas.

Bažnyčios pusėje prie parko vyko kažkokia rankdarbių paroda, kurioje žiedžiamas puodas, neriamas nėrinukas. Mūsų tas nesidomino, tad patraukėme į kalną ieškoti mašinos. Mašina dar stovėjo kur ją palikom. Sėdom ir sunkiai užkopėm į kalno viršų.

Kitas tikslas – Loro parkas, tad pasukome link Puerto de la Cruz. Na bet ir pavadinimai miestų čionai. Miestą privažiavome gana greitai, parką irgi radome nesunkiai, nes jis labai garsus visoje saloje ir pilna nuorodų į jį. Pasistatę mašiną šalia, nors tikra lankytojų aikštelė buvo viduje, nuėjome į parką. Įėjimas – 31 euras. Vaje, vaje.

Tik įėjus jau mums sako „dobry den“. Nu dobry, dobry. Tetulė siūlė pravest už 9 eurus ekskursiją, tačiau nemokamai papasakojo šiokią tokią informaciją. Iš karto už įėjimo yra baseinas, o jame pilna tokių kepamų spalvotų japoniškų karpių. Baseino centre stovi didelė išsižiojus žuvis, į ją reikia pataikyt kapeiką, kad išsipildytų noras.

Toliau mus nufotografavo su dviem papūgom ir davė lankstinuką su visa informacija. Pirmiausia užsukome pas pingvinus. Šalia mūsų klegėdami atbėgo būrelis ispanų vaikučių. Pingvinai nerealūs. Stovėjom ir gėrėjomės jais. Jų čia daug. Dalis nardo vandenyje, dalis stovi ant dirbtinio ledo, o iš viršaus krenta sniegas. Geros emocijos garantuotos.

Už pingvinų stovėjo didelis bokštas pilnas kažkokių silkių. Nusileidus laiptais žemyn, pasisveikinome su rykliais.

Išėję laukan pamatėme gorilas. Nerealiai, gaila kad tik per stiklą viskas. Daugiausia šiame parke yra papūgų, kurios, tiesą sakant buvo mažiausiai įdomios. Netyčia užėjome į orkų šou. Gaila, kad į pačią pabaigą, tačiau pamatėm pirmą kartą tokį didelį gyvūną. Užtai į delfinų pasirodymą atėjome laiku. Apie 20 minučių trukęs šou, vertė iš nuostabos šūktelėti ne vieną.

Gyvena čia ir pora tigrų, du dideli krokodilai, du milžiniški vėžliai, bagira, flamingai, šimpanzės (nelabai rodėsi eteryje), suslikai. Beveik visi gyvūnai gyvena natūraliomis sąlygomis, kitaip negu pas mus Kaune. Todėl gyvūnų čia gerokai mažiau. Tik papūgos uždarytos narvuose.

Jau norėjome išeiti lauk, tačiau netikėtai užėjome į akvariumą. Rajos, rykliai, kiek jų čia! Jūros arkliukai, įvairios mažytės žuvytės. Netgi pamatėme, ką valgėme vakar. Nea... ne sepija ten buvo, tačiau pavadinimas neužrašytas.

Pabuvę parke apie tris valandas, išėjome laukan. Įsėdome į traukinuką, kuris nemokamai vežioja iki miesto centro. Gerai, kad pastatėm, jog jis važiuoja iki 16 valandos, o jau buvo geras pusvalandis po. Pasikliaudami nuojauta, pajūriu nuvažiavome iki pat uosto. Apvaikštinėję nedidelį uostą, senamiestį, kuriame labai miela, išvykome iš miesto.

Saulė jau arti vakaro, tačiau nusprendėme užsidėti bent pliusą – La Orotava. Iš karto neįsukę, kur reikia ir dar apsukę porą ratų pačiame mieste, radome senamiestį. Porą ratų apsukome, kol radome, kur pasiparkuot. Kol apėjome senamiestį sutemo visai, net fotografuoti nebesigavo. Laikas namo, nors čia irgi galima praleisti visą dieną.

Labai daug nusprendėme nesikankinti ir parvykti autopista, nes jau visiškai tamsu. Mašinų srautas iki pat Santa Cruz didelis. Kadangi reikėjo iš vienos autopistos peršokt į kitą, tai sunervino kelio ženklai, rodantys kryptį. Atrodo rodo jog mūsų Los Christianos yra tiesiai, tačiau už kelių šimtų metrų, pasirodo, jau reikėjo pasukt. Nieko, tradiciškai, pažeisdami visokias ištisines linijas apsisukome kažkur ir pataikėme į teisingą kelią.

Degalinėje sustojom ir įsipylėm 10 litrų kuro, nes teoriškai neužteks. Dar tikėjaus, kad galėsiu nusimazgot dulkinus langus. Pirmoje degalinėje kurą pyliausi pats, mokėjau kasoje. Antroje kurą įpylė berniukas, numazgojo langus, o mokėjau kasoje. Dabar kurą įpylė tėvukas, sumokėjau irgi jam. Langų, aišku, niekas neplovė.

Neilgai trukus patekome į kamštį. Pirma pavara su full stop. Avarija, pasirodo. Prabuvom gal 20 minučių, kol atriedėjom iki avarijos vietos.

Toliau viskas klojosi gerai, tik kaip visada nuklydom savam mieste. Nervina jau, gerai, kad atiduot mašiną reikia. Be to, kuro vis tiek per daug įpylėm, tai reikia išvažinėt. Ta proga pamatėme miestą, radome uostą. Mašiną pastatėme garaže, raktelius įmetėme į pašto dėžutę.

Nusipirkom kumpio, alaus ir pavalgėm namie. Po visos dienos nevalgymo, kumpis ir melionas buvo pasakiškai skanu.

Komentarai

Įveskite saugos kodą