Daugiau negu metai be tikrų atostogų, privertė nekantriai laukti dar vienos slidinėjimo kelionės į Livigno. Pernykščiai įspūdžiai leido susiburti lygiai tai pačiai grupelei žmonių, kaip ir pernai. Te prasideda atostogos!

 

 

Daiktai sukrauti dar iš vakar. Nedideli formalumai ryte – nulėkti iki Vaido tėvų, paimti termosą ir vištos. Lauke temperatūra pliusinė, oras apniukęs. Nepaisant noro išvykti anksčiau, Vaidučio vairuojamas mėlynas autobusiukas į mano kiemą įsuko prieš 12 valandą. Daiktų pilna bagažinė. Mes su Vaidu, kaip kokie maniakai, buvom prisipirkę slidžių, batų iš e-bay. Istorija su slidėmis buvo nelabai maloni. Slidės iš Vokietijos atvyko praktiškai prieš dieną, tad nebuvau normaliai jų matęs. Slides Lietuvoje išsinuomojo ir Laurynas.

 

Sukrovę mano ir bendrus daiktus, saugodami baltąjį Tado maišiuką, dėl kurio jis baisai pergyveno, pagaliau pajudėjome. Šį kartą kelią rodė Bronius aka TomTom, kuris nuolat linksmino savo pasisakymais. Pirmas tikslas – pasikeisti valytuvus, nes esamieji valė klaikiai. Kol kiti pirko valytuvus, pajungiau visą elektros instaliaciją – navigaciją, 220V, FM siųstuvą.

 

Kelias šlapias, tačiau neslidus. Mariampolė – Suwalki – Augustow - Lomža. Pasienio degalinėje kurą pardavinėjo operatorius vardu Ichtiandras. Ką tėvai rūkė, kai rinko vardą, neaišku. "Ir nuimkit ranką nuo klyno, kai vairuojat" - kartas nuo karto primindavo Bronius.

 

Lomžoje Bronius liepė važiuoti kitaip, negu rodė ženklai į Varšuvą. Pasiekėm Ostrow Mazowiecki. Nuo čia kažkokiu būdu, radom normalią autostradą, kuria nulėkėm iki pat Varšuvos. Prieš pat Varšuvą Bronius nurodė sukti iš kelio. Čia buvo klaida, nes važiavom kažkokiu šunkeliu, manydami, kad čia Varšuvos aplinkkelis, tačiau galiausiai atsidūrėme pačiame centre piko metu. Prasimalę virš valandos kamščiuose, apturėję vieną nedidelį pasibarimą su lenkiška vairuotoja, pasukome Katovicų link.

 

Kažkaip toks jausmas, kad dauguma lenkų kažką prisivogę veža namo, nes vos ne kas antra mašina prisikabinusi priekabą.

 

Lauke sutemo. Degalinėj perėmiau vairą. Vaidas atpylė prailgintą 11 valandų pamainą. Lauke lijo. Bjauri ta Lenkija. Dundėjome Katovicų „autostrada“. Laikas bėgo, kilometrai tirpo. Galas žiūrėjo kažkokį filmą. Garsą leidome per mašinos radiją. Sprendimas gal ir nieko, tačiau kartais tekdavo kaitaliot dažnius, nes atsirasdavo visokie trukdžiai. Prieš sieną užsipylėme kuro, zlotais susimokėjome už Čekijos kelius. Pagaliau čekai padarė 10 dienų laikotarpį, kuris kainavo 54 zlotus. Buvo ir Austrijos lipdukas, tačiau kaina pasirodė kosminė. Pasitaisiau normaliau sėdynę, nes labai įskaudo nugarą. Galiausiai, po nugara pasidėjau pagalvėlę.

 

Čekija. Puiki šalis. Lietus pylė nebe taip smarkiai. Plačios autostrados, mašinų beveik nėra. Maksimaliu greičiu lėkti neleido pieno tirštumo rūkas. Štai ir Brno, tik kelias čia labai prastas, lyg pernai taip nebuvo. Būčiau dar galėjęs vairuoti, tačiau mielai mane pakeisti pasisiūlė Laurynas.

 

Sustojome degalinėje už Brno. Kol sėdi už vairo, jautiesi visai puikiai, tačiau išlipęs supranti, kad esi pavargęs labai. Laikrodis rodė antrą valandą nakties. Neblogai, 6 su puse valandos. Užėjau į degalinę, kur išleidau turėtas kronas ir įsigijau butelį Gambrinus. Puikus alus.

 

Laurynas sėdo vairuoti, Vaidą nusiuntėm miegot. Įsitaisiau šalia. Neteko dar gale važiuot kol kas. Netrukus pasiekėm Znojmo, kur pasimojavom su vienu draugišku lenku. Štai ir Autrija. Reikėtų kelių lipduko. Ieškojom degalinės, tačiau nelabai sėkmingai. Prisiminėm pernai kelią ir degalinę viename žiede. Tačiau Bronius nuvedė geresniu keliu. Tulinas liko šone, mes patekom į savotišką greitkelį. Važiavome palei Dunojų. Degalinės čia, kažkodėl, nedirbo. Kažkur prie Krems, sustojome vienoje. Uždaryta, tačiau viduje dega šviesa, sėdi žmonės ir lošia kortomis. Pabeldėme. Atėjo bičas su degančia cigaretę dantyse. „Mums čia vinjetės reikia“ - pademonstravau vokiečių kalbos žinias. „7,8 euro. Mokėsit grynais?“ Viduje prirūkyta. Užsilipinome lipduką ir numynėme tolyn.

 

Laurynas ėmė pasakot įsivaizduojamą scenarijų iš serialo Kobra 11, susijusį su ką tik aplankyta degaline. Linksmai važiavome tolyn. Temperatūra apie 0. Nei tai lietus, nei sniegas. Pagaliau įšokom į A1 ties St. Poelten. Bandžiau snūstelėti, tačiau sekėsi sunkiai. Ypač, kai savo gyvenimo istorijas Laurynui ėmė pasakoti Agnė.

 

Degalinėje Prie Salzburgo perėjau į galą, priekin leisdamas Tadą. Šalta čia kažkaip. Nusipirkau Edelweiss alaus, gal padės užmigti. Visai skanus, primena Franziskaner. Užsiklojęs rūbais bandžiau miegot. Miegas nebuvo ramus, nes vairuotojas lėkdavo, stabdydavo staigiai. Mašinų buvo pagausėję. Kažkuriuo metu prie vairo sėdo Tadas. Įvažiavome į Vokietiją.

 

Likus visai nedaug iki Austrijos, sustojome kamštyje. Sustojimas visiškas, be jokio judėjimo. Iš galo ėmė kaukti sirenos ir važiuoti visokios pagalbos tarnybos. Mūsų autobusas stovėjo taip, kad pro mus galėjo pralįsti tik lengvosios mašinos. Netrukus pasirodė ir didelė gaisrinė mašina. Kažkokie vairuotojai ėmė reguliuoti eismą ir mus nukreipė pirmyn. Tokiu būdu aplenkėme porą mašinų.

 

Gaisrinės, greitosios pagalbos, policijos mašinos viena po kitos judėjo į įvykio vietą. Priešais matėsi tiltas, ant kurio kartas nuo karto pasirodydavo gaisrininkų būrelis. Virš galvos ratus ėmė sukti sraigtasparnis. Atvyko ir Kobra 11 ekipažai – nežymėti BMW su švyturėliais. Lauryno istorija pildėsi su kaupu. Pats Laurynas neiškentė ir nužygiavo į įvykio vietą. Grįžęs informavo – ant kelio guli porą lavonų, sudaužytų automobilių nesimato. Tiesa, kitoje kelio pusėje buvo susidūrę du žiopliai, bet čia iš kitos operos.

 

Sėdėjom, laukėm, keikėm vokiečius. Kartas nuo karto atvykdavo koks naujas pagalbos automobilis arba kelių tarnybos mašina. Tas teikė kažkokios vilties, kad viskas tuoj baigsis. Tualetų nėra, o jau visai norisi. Miškelio irgi nėra. Kai kurie neiškentę žymėjo šlaitą. Sugalvojom, kad gana kentėt, einam ir mes su Laurynu. Tuo pačiu nuėjom iki įvykio vietos. Lavoną mačiau tik vieną, kitas gal pabėgo. Kriminalistai nuiminėjo pirštų antspaudus nuo juodo BMW. Koks 20 gaisrininkų ramiai šnekučiavosi tarpusavyje. Ką jie čia veikė, nesuprantu. Teritorija aptverta stop juostomis. Supratome, kad lauksime dar pakankamai.

 

Po keturių stovėjimo valandų, pagaliau pajudėjome. Įvykio vieta buvo pilnai sutvarkyta. Netrukus vėl įvažiavome į Austriją. Priešpriešinėje juostoje driekėsi puikus kamštis, kuris kažkiek judėjo. Stabtelėjome degalinėje. Ta proga nusipirkome alaus. Pagaliau pavyko snūstelėti. Laurynas miegojo kaip kūdikis, pagalvę pasidėjęs ant mano kelių.

 

Kažkuriuo metu vėl sustojome degalinėje. Jau mes kalnuose, autostrados nebėra. Koks čia pavasaris! Sniego visiškai nėra, saulutė šviečia, šildo. Gyvenimas gražus. Štai ir Šveicarija. Čia sniego gausiau. Vingiuotais kalnų keliukais judėjome nei per greit, nei per lėtai. Pagaliau tunelis. Tikslas jaučiasi šalia. Krizės čia nėra – tunelio mokestis pabrango 5 eurais ir dabar kainavo 30 eurų.

 

Štai ir Livigno. Degalinėje dyzelis kainuoja 72 centus. Puiku, reiks užsipilt išvažiuojant. Kalnai baltavo nuo sniego, švietė saulė. Štai ir mūsų namas. Šeimininkės jau laukė. Butą gavome geresnį negu pernai. Šitas buvo didesnis, tik vonioje vietos mažiau. Antrame aukšte buvo trys atskiros lovos, viena pusiau dvigulė. Mūsų senajame bute apsigyveno italai.

 

Susinešėme daiktus. Kristina ėmėsi valgio gamybos, o mes trise išėjome ieškoti alaus. Pasiėmėm pabandymui racijas, kurių turėjome dvi poras. Viena jų – skolinta iš dėdės Viktoro. Parduotuvėje išpirkome visą Budweiser alų. Na tiek jo ten ir tebuvo – 10 butelių. Puiki višta vakarienei su ryžiais. Šiltas maistas po paros laiko.

 

Pavalgę, išėjome ieškoti slidžių. Lauke šaltoka. Pirmiausia aplankėme Vertigo parduotuvę šalia namų. Brangu, einame, kur pernai. Merginos čia rado viską ko reikia. Kadangi man trūko lazdų, tai paklausiau, kiek kainuoja nuoma. 15 eurų. Išprotėjo turbūt. Tadas ilgai matavosi batus, kol, galiausiai, nusprendė eiti ieškoti kitur. Kiti nuomotojai turėjo baisiai nudrožtą įrangą. Čia lazdų nuoma – 10 eurų. Iš bėdos tiks. Grįžome į Vertigo. Tadas ėmė matuotis viską iš eilės. Pasidomėjau lazdų nuoma – 1 euras dienai. O jei pirkt? 22 eurai pačios pigiausios lazdos. Liuks, duokit.

 

Pagaliau Tadas jau su įranga. Moteriškė davė 20 procentų nuolaidą „because you are so special“. Sumoje gavosi tas pats kas kitur. Pasidėję įrangą, išėjome pirktis gėrimų.

 

Šį kartą ėmėm Absoliut, nes pernai su Finlandia buvo ne kaip ryte. Paėmiau litrą Metaxa, bus gal namo parsivežt. Captan Morgan romas irgi į temą.

 

Kažkoks keistas kvapas namie. Atidarėm langus pravėdint. Pasirodo - dujos atsuktos. Gerai, kad nesprogom. Atvyko vokiečiai. Gavom dvi dėžes Franziskaner. Labai puiku. Pasikvietėm vakare į svečius.

 

Skani degtinė. Skanios ir sultys, kurias pasiėmiau neva tai sau. Pažaidėm truputį fazes, kol pasirodė svečiai. Atsivedė dar vieną draugę Vaidą. Iš karto svečiai pageidavo duonos ir lašinių. Lašinukai buvo nerealiai skanūs. O ir pats vakarėlis labai linksmas gavosi. Laurynas vietoje „ja ja, Volkswagen“ išmoko naują frazę - „ja ja, Opel“. "O" raidę reikia tarti ilgai ir išpūtus akis.

Dužo pirmas puodukas. Palikom ąselę Laurynui, nes ji pati skaniausia. Apie 12 Lietuvos laiku nuėjom miegoti. Man teko sofa svetainėje.

 

Pabudau apie pusę septynių. Kažkaip nesinorėjo miego, tad ėmiau rašyt. Už valandos ėmė skambėti bažnyčios varpai. Kam skambina varpai? Apačioj gyvenę lenkai rėkavo nuo pat ryto. Dar po kurio laiko nulipo žemyn Vaidutis. Ankstyvas, nes sumaišė valandas. Pusryčiams – sumuštiniai, kava, arbata. Į plėčkutes sutilpo beveik visa Metaxa. Nusipirkau sau, vadinasi.

 

Susikrovę daiktus į autobusą nuvykome prie 30 keltuvo. Kažkodėl galvojom, kad čia 29. O prie 29 laukė vokiečiai. Gavosi šioks toks nesusipratimas. Oras buvo saulėtas, sniegas spigino į akis. -15 laipsnių. Vaido slidė viena blogai sureguliuota, tad jis patraukė ieškoti serviso. Turim racijas, susikalbėsim.

 

Žmonių nedaug. Kylame viršun, tada nusileidžiam prie 29 kur laukė Rūta. Nuo saulės ašarojo akys. Vaida susirado instruktorių ir buvo su juo. Sulaukėm Andreas ir pakilom 29 viršun. Eilė buvo nemaža. Prieš Kristiną kilusi moteris nusivertė, ta proga Kristė ir Agnė irgi paleido pašikniukus. Užsiropštė pagaliau abi viršun. Nusileidom prie gondolų, kur ilgokai teko palaukti, kol atsiras Vaidas.

 

Prie gondolų irgi nemaža eilutė. Pakilome aukštyn. Šiemet gondolos prailgintos ir kelia iki pat baro viršuje. Dingo medinės kėdutės. Čiuožti sekėsi pusę bėdos. Buvo ir nugriuvimų, bet nieko baisaus. Reikia praktikuotis. Čiuožėme visi kartu, palaukdami vienas kito.

 

Kiek čia lenkų! Ko gero, daugiau, nei vietinių italų. Jei čiuoždamas matai vyrą su ūsais - 90 tikimybė, kad tai lenkas.

 

Pietums sustojome bariuke. Pasiėmėm su Vaidu alaus. Andreas paėmė bulvyčių. Lengvai užkandę ir pavartoję gėrimų, pasileidome žemyn juoda trasa. Nieko baisaus, tačiau po jos buvo dar statesnė. Rūta dar prieš tai nulėkė raudona trasa, o visi kiti paėmėm juodą. Nusileidom prie Carosello 3000 gondolų. Kažkokį senuką parvežė nuo viršaus su neštuvais ir deguonies balionu burnoje. Pakilome iki pat viršaus. Ten truputėlį vėjuota.

 

Nusileidom prie Federia keltuvo. Kadangi į čia vedė ne viena trasa, pakilome dar, kad išbandyt likusias. Bekildami pamatėme slalomo trasą. Laurynas nusprendė čiuožti ja, o mes nulėkėm paprasta. Vaidas nuskuodė priekin. Nesėkminga trasa man pasitaikė. Vienas griuvimas lygioj vietoj, kitas – išlėkus iš trasos į pusnį. Supykau ant savęs. Apačioje palaukiau Tado, su juo pakilom aukštyn. Pakilęs pasigedau racijos. Supratau, kad pamečiau per paskutinį kritimą. Pasileidau žemyn ieškoti. Pričiuožęs kritimo vietą, pamačiau apsnigtą raciją. Valio! Viršuje radau belaukiantį Lauryną.

 

Po truputį laikas link namų, nes buvome kitame miesto gale. Susitikom Vaidą ir Tadą. Likusieji jau traukė į namus. Smagiai parčiuožėm iki gondolų, tada pasukom per miškelį prie mašinos. Su Lauriu pamatėm siaurą trasą tarp medžių ir nučiuožėme ja. Neilgai trukus susimėčiau ir išskridau iš trasos. Keistas jausmas kai galva praskrenda šalia medžio. Reikės šalmo, jei kada slidinėsim miškuose. Atsidūriau sniege iki klyno. Vargais negalais išklampojau iki trasos.

 

Sėdę į autobusą, grįžom namo. Šiandienos nuostoliai: vienas pjūvis kelnėse, apibraižyta racija, palinkusi lazda. Su Tadu nutarėm eiti į bažnyčią. Tačiau po kurio laiko Tadas apsigalvojo. Nusprendėme eiti ryt.

 

Susitvarkę, išėjome miestan pavalgyti. Nuėjome į vieną piceriją, kur buvome pernai. Viduje daug žmonių. Mūsų dideliam būriui teko gerokai palaukti, kol atsirado tinkamas stalas. Stovėjome vitrinoje. Gavome nemokamai po mažą alaus. Visai skanus. Po kokio pusvalandžio gavome staliuką.

 

Ką valgyt, jei ne picą? Vynelio dar pasiėmėm. Picas atnešė gana greitai. Dėl skonio nesiginčijama, man tiko. Kristina su Agne nesuvalgė, tad pasiėmė išsinešimui. Pavalgę, buvome pavaišinti grappa ir limonchello. Kokia bjauri ta grappa, ypač po vyno. Samagonas visiškas. Išeidami, stabtelėjome prie baro, kur dar nemokamai pasivaišinom kažkokiu gėrimu. Pasidarė visai linksma, nors nebuvo liūdna ir prieš tai.

 

Grįžome visi pas mus. Gavosi linksmas blevyzgų vakaras - papuasai, papūgėlės, pasakų sekimas ir panašios nesąmonės.

 

Neturime vandens, tenka gerti iš čiaupo. Skauda vieną užpakalio žandą. Turbūt nuo vyno. Kojas šiek tiek irgi skauda. Vakar batas kažkaip nuspaudė vienos kojos blauzdą.

 

Pusryčiams – virtos dešrelės. Laurynas neina valgyt. Atsikėlė visas išėjęs, pasėdėjo prie stalo ir užlipo atgal. Sakė, kad jam reikia pabūti su savim. Po kokių 5 minučių nusileido visai kitas žmogus ir sėdo kapoti dešrelių.

 

Šiandien planuojam imti Motollino pusę. Išvažiavome šiek tiek po 10, o vokiečiai jau laukė lauke pusvalandį, tad buvo šiek tiek pikti. Rūta sugalvojo išsinuomoti kitas lazdas, nes šitos per sunkios. Kol vyko nuomos procesas, Andreas išsitraukė buteliuką konjako. Nubėgo puikiai. Pradėjo streikuoti mūsų autobusas. Nuo ryto užsidegė ABS lempa. Dabar ėmė streikuoti bagažinės rankena. Galinės keleivio pusės durų guma nesilaikė nuo pat kelionės pradžios.Tikėkimės, parvažiuosim iki Lietuvos.

 

Pagaliau atvykom į trasas. Keista, bet prie gondolų žmonių beveik nebuvo. Atgaudinėdami kvapą po lipimo laiptais, užkilome viršun. Vaida ir Rūta liko dviese prie mėlynų trasų, o mes iš karto pasileidom juoda. Oras šiandien irgi saulėtas, šiek tiek daugiau debesų. Slidinėjimas yra nuostabu. Puikūs vaizdai vertė kraipyti galvą į šonus kaip vieversėliui. Vis dar gausu techninio broko. Nieko, treniruojamės.

 

Su batais po truputį susidraugauju. Spaudė šiek tiek dešinę koją, tačiau atlaisvinus viskas pasidarė puiku. Labiausiai nervindavo trasos su sustumdytais sniego kauburiais. Didesniu greičiu lekiant, tie kauburiai sugebėdavo supainiot slides ir kartais išverst iš koto. Termometras prie vieno keltuvo rodė 7 laipsnius šilumos.

 

Per pietus užsukom į Motollino bariuką. Alaus gavom vietinio 1816 - aukščiausiai pagamintas alus Europoje. Visai neblogas irgi, panašus į Franziskaner. Sėdėjom išsidrėbę ant gultų prieš saulutę. Laurynas ėmė darytis dešrainius iš likusių nuo pusryčių dešrelių. Sugalvojau, kad reikėtų išbandyti draugų rekomenduotą gėrimą Bombardino. Vienas linksmas slidininkas turėjo paukščio formos kepurę. Labai juokinga. O Agnė paliko savo kepurę bare.

 

Po pietų kalnų viršukalnės apgaubė debesys. Viršuje nesimatė visai kur čiuožti. Merginos, išskyrus Agnę, pasuko namų link. Pavargo mat labai. Šalia vienos trasos buvo siaura vingiuota trasa su tramplinais, o šalia jos slalomo trasa. Laurynas nučiuožė slalomu, mes pasukom tramplinais. Įdomus jausmas šoktelt nuo kokio kalniuko. Nusiverčiau gal kokį kartą. Trasos pabaigoje buvo labai neblogas tramplinas, o už jo stovėjo foto aparatai ir paveikslavo kai kuriuos čiuožikus. Šuolis buvo puikus, tačiau į kadrą nepatekau. Pakilome vėl aukštyn.

 

Viršuje rūkas. Tadas nenori čiuožti ta pačia trasa. Ok, čiuožiam slalomu. Pasileidom dviese su Tadu, Agnė iš paskos. Slalomo gale pamačiau Lauryną, kuris rėkė „suk dešinėn“. Dešinėje buvo siauras įvažiavimas prie fotoaparatų. Aplenkęs Tadą buvau nufotografuotas. Sustojus, pribėgo mergina ir davė lapuką su nuoroda internete, kur galėsiu rasti savo nuotrauką. Kažkokia reklaminė akcija su Nisan Qashqay. Už manęs lėkęs Tadas nusuko į bekelę ir apsivertęs kūliais tėkštekėjo veidu į sniegą.

 

Tadas atsisėdo, tačiau neskubėjo keltis. Vaidas sunerimo. Viršuje laukusi Agnė irgi sugebėjo atčiuožti ir nusiversti į bekelę. Prie Tado priėjo vienas iš darbuotojų. Atsikėlusi atėjo ir Agnė. Pričiuožėme ir mes. Sudužę akiniai padarė porą įbrėžimų veide, šiek tiek bėgo kraujas. Agnė ėmė šaldyti sniegu. Pagaliau Tadas atsikėlė. Skauda nugarą. Šiandien jau nebečiuoš. Darbuotojas pasiūlė nusileisti keltuvu.

Pasiėmęs slides, Tadas sėdo į keltuvą. Slides paliks apačioje, nes sunku nešt. Mes pasileidome žemyn trasa. Kylant aukštyn, keltuve sėdėjom dviese su Agne. Į raciją ėmė kalbėti Laurynas. Sakė čiuoš link mašinos ir nuveš Tadą iki ligoninės. Palaikysim ryšį. Likome keturiese.

 

Viršuje vėl pieno baltumo rūkas. Nesimato nieko. Čiuožėme iš lėto. Susisiekiau su Laurynu, jau veža ligoninės link. Vaidas ėmė filmuoti čiuožiančius. Aišku, iš karto nusiverčiau tiesioj trasoj. Pakilę aukštyn, su Vaidu susikeitėm slidėm. Labai didelio skirtumo nepajutau. Vieną kartą tik pamečiau abi slides. Turbūt svorio skirtumas.

 

Tadas jau ligoninėj. Pavyko susisiekt su Laurynu. Užkilsim dar kartą gondola ir mus Laurynas paims. Kaip tarėm taip ir padarėm. Kildami aukštyn užbaigėm Andreas konjako lašiuką. Nusileidę žemyn, sulaukėm Lauryno. Geras daiktas tos racijos, padeda susikomunikuoti ir sutaupo nemažai pinigų.

 

Išleidom Vaidą prie namų, nuvežėm Andreas. Vaidas skubiai persirengė ir su Laurynu išvyko į ligoninę. Parpėdinom namo su Agne. Šiandien sugebėjau prasipjaut kelnes ties keliu.

Grįžus Laurynui, sunešėm slides. Laurynas persirengė ir nuvyko atgal į ligoninę. Su racijom nepavyko normaliai susikalbėt. Užtai užsimezgė meilus pokalbis tarp Lauryno ir kažkokios mergaitės. Mergaitė sakė vežti Tadą pas ją. „Say my name, bitch“ - meilinosi Lauris.

 

Tado diagnozė neaiški. Vaidas jau buvo išsigandęs, kad į morgą išveže, nes ilgai nesirodė. Planuoja vežti į kito miesto ligoninę. Sakiau, kad reikėjo vakar eit į bažnyčią... Nuėjau vienas. Viduje tuščia. Trumpai pabuvęs, užsukau parduotuvėn. Paėmiau vandens ir kempinių. Kažkaip nuotaika buvo nekokia...

 

Grįžtant namo, pasivijo mėlynas autobusiukas. Sakė, Tadas jaučiasi normaliai, kažkas su nugara. Prie jų akių pakrovė į greitosios automobilį ir išvežė į kitą miestą.

 

Merginos ėmė kepti karbonadus. Palikom ir Tadui 3. Iki kito miesto apie 60km.Greičiausiai nepaleis šiandien. Pagaliau sužinojom diagnozę – skilę trys slanksteliai ar panašiai. Nepavojinga, operacijos nereiks, tačiau 3 dienos ligoninėj.

 

Atėjo Rūta, vėliau Vaida. Galvojome, kad po vakar mūsų blevyzgų, Vaida tikrai neateis. Tačiau ji buvo išsiilgusi lietuviško bendravimo. Su meile prisiminėm Tadą, palaikėm jį morališkai SMS pagalba. Ryt važiuosim lankyti. Palydėjom Vaidą namo ir grįžome miegot.

 

Lenkai rėkauja jau trečia diena nuo ankstyvo ryto. Kas per žmonės, nesuprantu. Tiesa, kvepia maistas pas juos neblogai, kai grįžti alkanas iš trasų. Pas mus pusryčiams Vaidutis prikepė omleto. Šiek tiek padaugino su kiekiu, tad Laurynas turėjo suvartoti viską per prievartą. Pagaliau turim veikiantį šaldytuvą. Iki tol jis neveikė, nes normaliai nebuvom įjungę.

 

Tadas leido šiandien paslidinėt. Pabūsim ant kalno iki 3 valandos ir vyksime lankyti.

 

Oras šiandien vėl puikus. Netgi sakyčiau, karšta. Šiandien šturmuosim Carosello pusę. Nuvežėm priduoti Tado slides. Grąžins kažkiek pinigų, tik reikės pažymos iš gydytojo. Pasiparkavom prie 30 keltuvo. Pašikniukų kaišiotojas buvo labai mandagus. „Prego senjor“. Įdomus turėtų būti darbas visą dieną kaišioti keltuvėlius po užpakaliais.

 

Užkilom viršun gondola. Daug žmonių laukė prie kito keltuvo, tad pasileidom apačion. Karšta baisiai. Vaidas savo megztinį atidavė Lauryno kuprinei. Aš savąjį atsisegiau. Užkilę į patį viršų, išmaišėme daugumą trasų. Čiuožti sekėsi įtartinai neblogai. Net racijos pametimo kalnas nesudarė problemų.

 

Per pietus stabtelėjome bare. Išbandžiau Bombardino. Saldus, su laipsniais, karštas. Visai nieko. Mergaitiškas toks. Pailsėję pasukome namų link.

 

Už puikiosios Bellavista trasos ilgokai teko laukti Kristės. Mat toje trasoje geriau nestabdyti, nes jei sustosi, teks dirbti rankomis. Leki tiesiom slidėm, vėjas švilpia pro ausis. O štai snieglentei blogiau, nes su rankom nepasistumsi. „Guten Morgen Sonnenschein“ uždainavo Vaidutis pralėkdamas pro Kristiną. Jablinkšt, Kristina ir nuvirto. Paskui teko ilgai laukti, kol atšliauš, pasispirdama viena koja, tarsi dvigeldis moliuskas.

 

Netoli namų išbandėme naują juodą trasą. Visai smagi, nors Vaidas iš pradžių nenorėjo ja čiuožt. Atlėkėm iki miško, kur sekmadienį nesėkmingai nulėkiau į pusnį pro medį. Pilna ten visokių dirbtinų žvėrelių. Nuo vieno elnio Laurynas pasiskolino ragus papozavimui.

 

Kaip aš tada išlėkiau iš trasos, nelabai supratau. Lygi visiškai vieta. Linksmai pašokinėjom kalneliais, kol nenusiverčiau užkliuvęs už suoliuko. Vienintelis kritimas šiandien.

 

Greit susiruošę, išvykome lankyti Tado. Pakeliui nuvežėm raktą vokiečiams – darys vakarienę. Nustatėme Bronių adresu, rastu ant lapo, gauto iš ligoninės ir patraukėme Bormio link. Keliukas serpantinais, neplatus, pykinantis. Privažiavome muitinės postą. Prisiminėm, kad nei vienas neturim jokio dokumento. Laurynas netgi teisių nepasiėmė. Laimei, pareigūnai pamojo važiuoti toliau.

 

Už Bormio kelias pagerėjo. Važiavom visokiais tuneliais, kol pagaliau atsidūrėme Sondalo mieste, kuriame yra Tado ligoninė. Bronius atvedė prie kažkokių namų ir pasakė, kad tikslas pasiektas. Nesimatė čia jokios ligoninės. Radau navigacijoje artimiausią ligoninę už 6 km. Pajudėjom tenai. Pakeliui pamatęs porą italų, Laurynas paklausė kelio. Šiaip ne taip, ženklų kalba paaiškino. Dar perklausėm Tado, pasirodo, važiavom teisingai.

 

Sondalo čia ne vienas miestas, o jų grupė. Ligoninė stovėjo aukštai kalne lyg Drakulos pilis. Ospedale – keistai skamba mūsiškai. Lauke kvepia pavasariu.

 

Registratūros bobutė pagal vardą rado Tadą ir palydėjo iki skyriaus. Palatos nepasakė, tad Laurynas bandė visaip klausti „kabinet, palata“. Nepadėjo niekas. Paklausėm kažkokio sanitaro, kuris nuvedė pas Tadą. Palata čia vadinasi „camere“. Guli Tadas toj kameroj, akyje fanaras. Linksmai mus pasitiko. Keltis negalima. Atvežėm knygą, iPod be ausinių, kurį teko vežtis atgal.

 

Palatos kaimynas buvo toks senukas, turbūt virš 100 metų. Papasakojo Tadas, kaip jam čia sekasi. Gavome išrašą iš ligoninės, kad tikrai serga. Gal paleis ryt, gal ne. Pabuvę kokią valandėlę, išvykome namo.

 

Kristina prieš tai apsilankė ligoninės tualete. Vietoj vandens nuleidimo paspaudė „emergency“ mygtuką. Tuoj atbėgo seselė ir įsiveržė į būdelę.

 

Vėl tais serpantinais važiuot. O dar lauke tamsu, ir debesys kartais apgaubdavo mašiną. Matomumas nulinis, važiavome pagal prietaisus. Pravažiavę muitinę, lengviau atsikvėpėm. Radome veikiančią parduotuvę, kur apsipirkome alaus ir kitų prekių. Mūsų dvi dėžės Franziskaner jau buvo arti galo.

 

Lipant laiptais išlindo lenkų berniukas iš 2 aukšto. „Hellio“ - pasisveikino. „Hellio“ mandagiai atsakėme. „Jak sze masz?“ - paklausiau. Vaikas išpūtė akis ir sustingo prie durų.

 

Namie šeimininkavo vokiečiai. Gražu žiūrėt. Makaronai buvo dieviški. Vėl nerealiai linksmas vakaras. Kitokių pas mus ir nebūna. Dužo lėkštė. Aš jau patyręs ant šlavimo. Išėjus svečiams, teko išplauti kalną indų. Nebuvau dar plovęs iki tol. Buteliukas Jameson ištuštėjo. Prieš einant miego, dužo dar stiklinė. Iššlaviau ir nuėjome miegot.

 

Liko 3 slidinėjimo dienelės, kaip sakant, pusiaukelė. Prie lovos pamačiau pribarstyta stiklų. Puikiai iššlaviau vakar. Dar naktį basas į tualetą ėjau. Reikės gal joga užsiiminėt. Vakar nudegiau lūpas, tad gausiai tepliojaus vazelinu. Saulės kremo irgi užsitepiau. Kojų beveik nebeskauda.

 

Pasistiprinę sumuštiniais išsiruošėm į Motollino. Agnė nunešė pažymą į Vertigo ir atgavo 25 eurus. Vokiečių teko palaukti ilgokai. Turbūt keršija už užvakar. Prasukom pro miestą, kad priduoti Tado skipass. Atgavo 119 eurų.

 

Prie gondolų nemokamai dalinamas „Burn“ gėrimas. Pasikrovėme energijos. Rūta su Vaida pasuko mėlynomis, o mes juodomis trasomis. Šiandien irgi karšta, tad striukę apsivilkau tiesiai ant apatinių. Jaučiau pasitobulėjęs, nes visai smagiai lėkiau su visais kartu. Kristinai nepatiko mūsų lakstymai, tad ji nučiuožė savo keliais. Vaidas pradėjo filmuoti važiuojant.

 

Prie kai kurių keltuvų nemažos eilės susidarė. Kur nebus eilės, jei tiek aš, tiek Vaidas kėlėmės po vieną keltuvu, kai keltuvas kelia 6. Visi nori su kompanija keltis.

 

Davė aparatą Andreas'ui. Šis belėkdamas paskui mane vertėsi su visa įranga kelis kartus. Viskas nufilmuota. Pirmas mano išvirtimas įvyko vamzdyje, kuriame gausu kalniukų. Viskas per tuos mandravojimus. Iš esmės viskas labai neblogai - juodos trasos jau nebaisu, o visai smagu.

 

Visi susitikome per pietus bariuke. Išlenkėm alaus. Bombardino nebenorėjau, nes vakar radau, kad jo galima nusipirkti parduotuvėje. Joks ten ne kokteilis. Saulutė kepino smagiai.

Pailsėję, tęsėme slidinėjimą. Sugebėjau nusiversti nuo juodos gana neblogai. Bet, kadangi virtau ne vienintelis, tai nieko tokio. Šiek tiek įpjoviau vieną slidę. Nieko baisaus. Agnė krito šiandien už visas atostogas. Dažniausiai lygioje vietoje. Grįžtant prie mašinos, bemandravodamas, įlėkiau į mišką pagrybaut. Teko pagulėt aukštyn kojom.

 

Vaida nuo pietų slidinėjo svetimomis slidėmis. Keista, kad tiko. Bare rado laukiantį anglą. Vargšelis, turbūt, stovėjo čia nuo pietų.

 

Parvykę namo, greit su Vaidučiu persirengėm ir dviese išvykome lankyti ligonio. Prie muitinės susidariusi eilutė. Su kiekvienu italu muitininkas pabendraudavo. Mums pamojo važiuoti tolyn iš karto. Šį kartą dokumentus turėjome.

 

Itališkas radijas yra tragedija, vienok. Pagroja dainą, tada pusvalandį kalba, paskui pagroja vėl. Skanuodamas stotis, dažniausiai girdi tas pačias dainas.

Tadas perkeltas į kitą palatą. Jau gali vaikščioti. Vakarykštis kaimynas irgi šalia gyvena, prie lovos pasidėjęs erotinių žurnalų. Atėjo seselė, atnešė piliulę. Kažką itališkai sučiulbėjo. „Si“ - linktelėjo Tadas. Gerai kerta itališkai jau. Niekas neaišku, ar galės su mumis keliaut ar reiks lėktuvo.

 

Grįžom visai greitai. Merginos jau pasidažiusios, papūgėlės šviečia. Nupirko man ko buvau prašęs. Išėjom į miestą pavakarieniaut. Kažkaip viskas ramu. Net mūsų picerijoj su riteriu pakankamai tuščia. Užėjome į barą „La Mirage“. Užsisakiau kažkokio šnicelio su daržovėmis. Kvailai, kad reikia atskirai garnyrą užsisakinėt. Įkalėm vynelio. Maistas tikrai neblogas. Su Laurynu suvartojome ir Agnės makaronus bei Kristės koldūnus. Grapos gersit? Merginoms Limonchello. Geriau būčiau buvęs mergina. Jau taip supykino nuo tos grapos, kad vos šnicelis neišlipo lauk.

 

Sąskaitos teko eiti prie baro. Grapos gersit? Eik tu su savo grapa... sąskaitą duok. Grapos skonis vis dar jautėsi. Kristė nusprendė pasilinksminti kitame bare. Mes seni diedai, ką ten su ja eit. Dar ir Agne privertėm eiti kartu, pasakę, kad norim nuo jų pailsėti.

 

Kaip tik paskambino vokiečiai. Susitikę, nutarėme eiti kur nors pasėdėti. Visur beveik uždaryta. Perėjom nemažą atstumą, kol prisėdome viename alubaryje. Alų čia gamina vietoje. Žmonių šiek tiek buvo. Pačiame bare pribarstyta žemės riešutų, kuriuos lukšteni ant žemės ir valgai. Savotiškai mielas šiukšlynas ant žemės.

 

Išgėrėm bokštą alaus, pabendravom ir išsiskirstėm. Išmokau dar itališką frazę - „Il konto, per favore.“. Tipo – duok sąskaitą. Apskritai, pagyvenčiau čia porą mėn, tai manau susikalbėčiau.

 

Namie merginų nėra. Pažiūrėjom ledo ritulio rungtynes, išgėrėm turėtą alaus butelį ir nuėjome miegot. Netrukus parsibeldė Agnė, išsišiepus ligi ausų. „Oi kokia aš girta, chi chi chi. Daugiau nebegersiu, chi chi chi“. Kažkuriuo metu parėjo ir Kristė.

 

5 ryto vėl Agnė pradėjo kikenti. Pasirodo, Kristina užmigo su rūbais, o dabar sugalvojo nusirengti.

 

 

Ryte pabudau su varpais. Atsikėlėm gal pusvalandžiu vėliau. Galvojau, kad papūgėlės šiandien neslidinės, tačiau jos irgi prabudo. Akys juodos, nes nenusivalė vakar. Agnė sakė, kad daugiau nebegers. Sumąsčiau prasiskalbti. Miltelius subėriau ne į tą skylę, tai pradėjo skalbti vandeniu.

 

Papusryčiavę, išlėkėm ieškoti vaistinės – Kristina pametė linzę. Visą naktį krapštė akį, kad išsiimt. Vaistinėj nurodė važiuoti į optiką. Išmalėm visą miestą, neradom optikos. Pagaliau Vaidas prisiminė, kad yra optika visai šalia namų.

 

Išsikrovėm prie 30 keltuvo. Žmonių šioj pusėj visai nedaug. Net 29 keltuvas pustuštis. Kalno viršuje susitikom su vokiečiais. Prasidėjo trasų šturmas.

Su Laurynu kažkaip atsiplėšėm dviese. Prie vieno kalno tėvukas kažką aiškino savo vaikams, naudodamas žodį „kurva“. Pasirodo, ne lenkas čia, o italas. Smagiai pralėkę tramplinų trasą, atsidūrėme prie Carosello gondolų. Ilgokai palaukę kolegų pakilome aukštyn.

 

Labai smagios tos raudonos trasos, kurios baigiasi prie Federia keltuvo. Leki greitai, bandai kantuot kaip profesionalas. Gal ir gaunasi kas. Oras, nors ir saulėtas, tačiau šiek tiek šaltoka.

Besileisdamas nuo vienos statesnės trasos, netoli pabaigos paėmiau nemažą greitį. Išsigandau stovinčio šalikelėj diedo ir nusiridenau žemyn kokį 20 metrų. Viena slidė liko viršuje. „Easy way down, ho ho ho“ - atvežęs vieną slidę, į ūsą nusišypsojo anglas.

 

Kadangi mergaitės važinėjo lėčiau, tai mes jų nelabai laukėm, nes vistiek nusileisti reikia ten pat. Galiausiai jos dingo. Nesulaukęs užkylant, nučiuožiau ieškot. Pasirodo, jos jau bare. Nulėkėme ir mes ten.

Pietums, tradiciškai, bokalas alaus. Apšilę kojas, tęsėme slidinėjimą. Trise pasukome į žvėrelių parką. Čia buvo siauros vingiuotos trasos. Laurynas ėmė mėlyną, aš – raudoną, o Vaidučiui liko juoda. Tas pasiuntė mus toliau, ir pasuko mėlyna. Visai smagi trasą, kartais tik nesimatė kur važiuoti, o išlėkt į pusnį visai nesinorėjo.

 

Kadangi čiuožėme trise, o visi kiti jau traukė namolio, tai iki mašinos atlėkėme gana greit. Dar vienas nuvirtimas ant linksmų kalnelių. Maniau, kad dar čiuošim, tačiau Laurynas jau avėsi batus. Vaidas sako, gal užteks, jau pusė penkių. Na, gerai, tik kad pusė penkių Lietuvos laiku.

 

Pasiėmę slides dviese dar porą kartų pakilom gondolomis. Oras apsiniaukė visai, rodėsi, kad tuoj ims snigti. Leidžiantis antrą kartą, paskambino Tadas. Papasakojo visą istoriją, kaip dar niekas neaišku. O planavom jį atiduoti vokiečiams, nes šie išvažiuoja šiandien. Paprašė atvežti visą lagaminą.

 

Nusileidom apačion, Laurynas parvežė mus namo. Kaimynai lenkai kas dieną vakarienei valgo vištą. Bent iš kvapo taip spėjame.

 

Šiandien į ligoninę važiuoja Laurynas ir Agnė. Surinkom Tado daiktus. Pasirodė vokiečiai. Andreas susirinko tuščius butelius, apsimainėm nuotraukomis. Išvyko mūsiškiai lankyti ligonio, išvyko ir vokiečiai namolio.

 

Persirengę, su Vaidu išėjome lauktuvių pirkti. Žmonių milijonas gatvėse. Vieni lenkai. Susiradom pigiausią parduotuvę, pripirkome lauktuvių. Pasidėję daiktus, dar vakarienei parnešėm alaus. Šį kartą pabandysim ir itališko.

 

Kristina užsiėmė vakarienės gamyba. Labai greitai grįžo Laurynas su Agne. Ką reikės daryt su Tadu, vis dar neaišku. Pavalgėm puikių makaronų, kurių dalis buvo iš Lietuvos. Liko dar pusryčiams. Viktoro racijos išvyko į Vokietiją.

 

Linksmai pasėdėjom, susivedėm išlaidų balansą, ir netikėtai atėjo naktis.

 

Sninga nuo pat ryto. Ir dar rūkas visur. Puiki kelionė nusimato. Na, bet prieš tai dar paslidinėsim visą dieną, gal pasitaisys. Papusryčiavę vakarykščių makaronų, pajudėjome link slidžių nuomos. Agnė su Kristina nusprendė neslidinėt šiandien. Pridavę slides ir snieglentes, nuvykome į Motollino.

 

Kalno viršuje didelis rūkas. Pieno tirštumo. Sniegas šlapias, slysta sunkiai. Leidžiamės juoda. Nesimato nieko, tai labai atsargiai čiuožėme. Trasa nevalyta, nes snigo per naktį. Nelabai skiriasi nuo bekelės. Nusileidom prie keltuvo. Žmonių nedaug. Laurynas nusprendė čiuožti link namų. Sustojome savo įprastoje arbatos gėrimo vietoje. Laurynas pasakė jausmingą kalbą ir pasileido namų link. Mes su Vaidu nučiuožėm juoda trasa.

 

Vaidas filmavo, ta proga pamečiau slidę. Nuvirto ir pats Vaidas su įjungta kamera. Žemiau matomumas šiek tiek geresnis, tačiau čiuožti normaliai nesigavo. Veidą kapoti ėmė kietos snaigės. Pradėjo šlapti rūbai. Sėdėdami keltuve nutarėme baigti slidinėjimą.

 

Pasileidome mėlyna trasa žemyn. Nieko nesimato. Net galva sukasi. Prie gondolų viršaus sugedo Vaido slidė. Atčiuožė plūgeliu iki savarankiškos taisyklos, kur pareguliavome vieną slidę. Susisiekėm su Laurynu, paprašėm, kad parvežtų. Leidžiamės toliau. Nematome nieko. Kažkokie lenkai jau puolė į paniką, nes nesimato net trasų ribos.

 

Laurynas jau laukė apačioje. Sniegą drėbė pakankamai stipriai, kad Laurynas jau ėmė apie grandines galvoti. Degalinės nepriima mūsų kortelių. Teks ieškoti ne Livigno.

 

Namie merginos jau laukė, pridariusios sumuštinių. Laurynas išėjo į parduotuvę. Kol nusiprausėm ir persirengėm, sniegas baigėsi. Vos ne saulė ėmė šviesti. Sunešėm daiktus į mašiną, atsiskaitėm su Ivana. Grižo Laurynas. Parduotuvės uždarytos – pietų pertrauka.

 

Iki Ivanos troba, važiuojam valgyti į „La Mirage“. Teko ilgokai palaukti, kol gavome staliuką. Picos kepėjas, panašus į berniuką iš „La Troškinys“, mikliai gamino picas. Su Vaidu pasiėmėm alaus ir picos. Laurynas vairuos, tai jam tiks ir kola. Merginos pasiėmė lazaniją ir koldūnus.

 

„Smaczniego“ - pasakė padavėjas atnešęs maistą. Kažkaip sureagavom pavėluotai, tad nieko jam nesakėm. Pica buvo labai skani, alus irgi puikus. Užbaigiau Agnės koldūnus. Padavėjui pasiūlius grapos, atsisakėme. Pasakėme, kad vykstame namo. Sužinojęs, kiek laiko važiuosim, padavėjas pasukiojo pirštą prie galvos. Užsukom į parduotuvę, dar pasiėmėm porą litrų degtinės ir romo Tadui.

Pasukome link Bormio, aplankysim Tadą ir nebegrįšim į Livigno. Navigacija rodė, kad galima važiuoti, nekertant Šveicarijos. Muitinėj sustabdė pareigūnas.

 

„Apsipirkinėjote Livigno?“ „Taip“ - angliškai bendravo Laurynas. „Pirkote alkoholio?“ „Taip“. „Kiek pirkote?“ „Po litrą žmogui.“ „Cigarečių pirkote?“ „Taip, vieną pakelį“. „Pavažiuokite į šoną, patikrinsime“. Aha, alkoholio tai turime mažiausiai 7 litrus, neskaitant vyno. Laurynas atidarė bagažinę ir ėmė rodyt visus alkoholius. Pareigūnas labiausiai susidomėjęs buvo vynais, kurių butelius traukė iš dėžės ir skaitė etiketes. Iki 5 suskaičiuot nelabai mokėjo, tad pasakė „bye bye“. Šalia dėžės stovėjusio maišo su 3 litrais net nepatikrino.

 

Valio, pravežėm kontrabandos. Neklausydami Broniaus, pasukome tiesiai pro Bormio. Ir teisingai padarėme, nes kelias buvo žymiai geresnis, negu prieš tai važiavome.

 

Ligoninėje užėjau į tualetą. Vandens nuleidimas tikrai gali suklaidinti. Tadas su mumis vykti nenorėjo, tad pasėdėję valandėlę, pasukome Lietuvos link. Niekur neradome tinkamos degalinės, tad teko piltis už grynus. Niekas neklausė manęs, kad piltumėm Livigno. Niekas čia nekalba angliškai. Įsipylėm kelis litrus, ir vėl pasukom į Bormio. Priguliau miegot. Gale galima išsitiesti kojas. Susitarėmek  kiekvienas vairuoti po 4 valandas.

 

Važiavome pagal navigaciją, kol atsidūrėme prie uždaryto kelio. Laurynas dar paklausė viešbutyje, ar yra kitas kelias. Ne, nėra – teks grįžti pro Livigno. Vėl teks pro mutinę važiuoti. Paslėpiau porą butelių giliau.

 

Po valandėlės grįžome į Livigno. Atsisveikinome dar kartą ir išvykome tunelio link. Žalia šviesa užsidegė iš karto, ir mes atsisveikinome su Italija.

 

Už tunelio laukė šveicarų muitininkai. Apžiūrėjęs išoriškai, leido važiuoti tolyn. Na dabar tikrai pravežėm. Bandžiau miegoti, tačiau kelias buvo vingiuotas, tad tik šiek tiek snaudžiau. Pervažiavęs visą Šveicariją ir Austrijos serpantinus, Laurynas baigė pamainą.

Sėdau šalia Vaido. Norėjosi miego, todėl po kurio laiko susikeičiau su Agne. Pamiegojau gal porą valandų.

 

Man teko viena sunkesnių pamainų – nuo 2 nakties iki 6 ryto. Kristina sėdo į priekį. Grįžom taip pat kaip ir atvykom – pro Znojmo. Piltis kurą teko Čekijoje, nes Austrijoje neradom veikiančios degalinės, kada reikėjo. Čekijoje kuras brangesnis, tad pylėm tik tiek, kad užtektų iki Lenkijos. Už Znojmo vos nesuvėžinau 3 durniukų, kurie ėjo šalikele be jokio atšvaito.

 

Autostrados tuščios, rūko nebuvo, lėkiau maksimaliu greičiu. Supykau ant Broniaus už Olomouc. Čia kelias šakojosi į Ostrava ir Čeksky Tešin. Žinojau, kad reikia į Tešin, tačiau sudvejojau ir nuvažiavau tiesiai, nes Bronius tylėjo. Pasirodo, pas jį iš viso tokio kelio nėra, tad važiavom laukais. Kelias pusiau greitkelis, tačiau vis dar remontuojamas ar tiesiamas naujai. Padarėm daugiau negu 10 kilometrų vingį, kol radom nusukimą.

 

Radę teisingą kryptį, susikeitėme su Laurynu. Vaidas skaniai miegojo gale, tad tegu pamiega dar. Ėmė miegas labai. Labai puiki daina per radiją grojo, tad su Laurynu pritarėme priedainį. “Carry me home...carry me home...“ Pagaliau Lenkija. Valio, seniai taip besidžiaugiau. Sustojom pirmoje degalinėje. Pasiėmiau alaus, užkandau sumuštinių.

 

Prieš Katovicus perėjau į galą ir bandžiau miegot. Kur ten pamiegosi, kai už vairo Laurynas. O dar puikioji autostrada. Apsirišau diržais, kad nenukrisčiau nuo „lovos“.

 

Prieš Varšuvą, vėl sėdau į priekį. Pasirodo, vyrai rado sponsorių ir lėkė 150 km/h. Susitaupė visa valanda. Varšuvoje neklausėme Broniaus, paskui klausėme, tad gavosi vėl nemažas ratas.

 

Lietuva artėjo. Sustojome Augustavo „Kaufland“, nusipirkome alaus už metalinius zlotus. Perėmiau vairą ir - „nu pagaliau jūs pasiekėte savo kelionės tikslą, su kuom ir sveikinu.“.

 

Slidinėjimas baigėsi, tačiau atostogos dar ne. Ryt ryte skrendame į Sharm el Sheikh. Tiesa, ne visi. Laurynui atostogos baigėsi. Pasiilgsim jo smagių pokštų. Tadas ryte skris iš Insbruko per Vieną į Vilnių. Jam atostogos irgi baigėsi, o gal jų nebuvo visai. Laukite naujų užrašų.