Nespėję dorai sušilti kojų, 7 ryto pajudėjome į oro uostą. Pilkučiai vėlavo. Nieko naujo. Sulaukę visų, pridavėme bagažą ir praėjom kontrolę. Pirmą kartą prisikabino prie mano kompiuteriuko, kurio nei Kaune, nei Hahne neirekėdavo išiminėt iš kuprinės.

 

Kavinukėj nupirkau „Fantos“ Vaidui ir vandens sau. 12 litų - prabangi šalis. Žinoma, „duty free“ viskas kainavo gerokai pigiau. Tačiau iki tikro „duty free“, kuris yra Livigno, kaip atbulom iki Maskvos. „Absolut“, „Jameson“ – brangiau mažiausiai 10 eurų.

 

Pagaliau sulipom į lėktuvą. Vietas buvome gavę šalia, priekyje. Lėktuvas – Boeing 575, tačiau vietos kojoms buvo panašiai kaip pas „Ryanair“. Gerai, kad Laurynas ir neskrido – būtų tekę kojas amputuot.

 

Valgyt lėktuve niekas nebeduoda, alaus irgi. Viską reikia pirkti. Gerai, kad nusipirkome prieš tai. Lėktuvas vėlavo išskristi 45 minutes, dėl didelio srauto SSH. Pradėjom vartoti alutį.

 

Miegot sekėsi labai nepatogiai – nebuvo kur galvos padėti. Po beveik 4 valandų skrydžio nusileidome Egipte. Lauke nemažas vėjas, šilta.

 

Prie pasų kontrolės pasigedau mūsų su Vaidu bilieto. Palikau lėktuve, alaus maišelyje. Užpildėme atvykimo korteles. Pasų kontrolė dirbo įdomiai – kioskuose sėdėję tėvukai atidžiai tikrino visus, o pačiame krašte stalelį pasidėjęs, dalino antspaudus, net nežiūrėdamas, ar pasas tavo.

 

Susitikęs lietuviškas gides, pasipasakojau dėl bilieto. Sakė nebus bėdos. Mūsų „Helan Marina“ viešbutis buvo pats pirmas. Kambarius gavome ne šalia. Mes su Saulium ir Pilkučiais apsigyvenome 4 aukšte, likusieji – penktame.

 

Kambario raktai paprasti, ne kortelės. Viešbutis ne pačios jaunystės, tačiau pakankamai tvarkingas. Registratūra didelė, joje įjungtas kondicionierius, nors ir taip šalta. Be to rūkomas. Kambariai su vaizdu į jūrą, pliažas praktiškai kieme. Lovos kietos. Pilna prisijungimų prie interneto, tačiau kažkodėl neveikia. Normalios šviesos nėra. Viena lempa koridoriuje, kita prie balkono ir nieko nešviečia abi. Tiesa, yra dar dvi stalinės.

 

Turime bėdą – kompiuterio kištukas nelenda į rozetę. Radome balkone tinkančią, tačiau ji neveikė. Tėvukas atnešė lagaminus, davėme 4 tugrikus. Pagaliau Saulius rado perėjimą į plonesnes kojytes, tad, šiaip ne taip, turime veikiantį kompiuterį.

 

Kambariai visų panašūs tik su skirtingomis bėdomis. Pas mus neveikė dvi rozetės, pas Vaidą - šaldytuvas.

 

Apsitvarkę, susirinkome visi, pasidezinfekavome, sukapojome dešrą ir išėjome nusimaudyt. Teko sugrįžti į registratūrą ir pasiimti rankšluosčių korteles. Vanduo šiltas, oras nebelabai. Lengvai pasiplaukioję, grįžome. Susirinkome pas Vaidą ir, laukdami kitų, dar pasidezinfekavome. Puikūs kaimynai arabai balkone pasistatę kompiuterį žiūrėjo porno.

 

Išėjome į miestą. Turėjome valandą laiko. Apėjome parduotuves. Alaus kaina nedžiugino – pigiausiai radome po 10,5 tugrikus, kas yra apie 5 litus. Pamenu senus laikus, kai mokėdavom po 8. Parduotuvėse atsirado ir stipresnio vietinės gamybos alkoholio su keistais pavadinimais: „Finelandia“, „Bacardois“ ir panašiai. Užsienietiško alaus sektoriuje karaliauja „Heineken“. Pačių parduotuvių irgi pagausėjo – alumi Naama Bay pigiausiai prekiauja „Baachus“.

 

Prieš vakarienę susitikome su gide. „Ar visi gavote kambarius su vaizdu į jūrą? Viršutiniuose aukštuose kitokių ir nėra.“.

 

Vakarienė buvo nebloga. Gėrimų automatai veikė, tad nors atsigėrėm. Teoriškai, mums nepriklauso, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Labiausiai stebino, žavėjo ir glumino kai kurių rusių apranga. Panašiai rengiasi turbūt Vilniaus stoties arba Lenkijos pakelių mergaitės. Suknelės baigdavosi toje vietoje, kur nepatogu sakyt, o silikoninės ir tikros krūtinės tiesiog lipdavo lauk pro iškirptes.

 

Pavalgę ir išsikeitę pinigų, išėjome į miestą. Reikia pastebėti, kad egiptiečiai ėmė naudoti monetas, ko seniau nebūdavo. Prisipirkome alaus, vandens, sulčių. Nemokamai gavome porą pakelių sausainių. Nuo didelio vėjo vieniems tėvukams išvirto ir smagiai sudužo tuzinas kaljanų.

 

Užsukome į vieną kavinukę, sutraukėme porą kaljanų ir išgėrėme mango sulčių. Sultys po 19, kaljanas lyg 20. Pilkučiai užsisakė specialios arbatos už 16. Gavo paprastą arbatą pakeliais. Va tau ir speciali arbata. Žinoma, papildomai dar sumokėjom 10% mokestį už orą ir 14% aptarnavimo mokestį. Alaus kainos bare 25 tugrikai – apie 12,5 lito. Ne kas, švelniai tariant.

 

Visas miestas skirtas rusams. Rusų čia daugiau, negu lenkų Livigno. Skirtumas tas, kad italai nekalbėdavo lenkiškai, o arabai rusiškai įvaldę puikiai. Lyginant su praėjusiu kartu, tai viskas dar labiau surusėjo. Apie kičą net nėra ką pasakot – jis beveik visur.

 

Grįžus namo, Pilkučiai dingo ir nebepasirodė. Keista buvo tai, kad niekas netikrino ir nedraudė įsinešti savo alaus į kambarius. Metalo detektorius buvo, tačiau nelabai kas pro jį eidavo. Kambaryje radome lėkštę vaisių.

 

Sėdėjom pas Vaidą balkone, gurkšnojome „Stella“ ir žiūrėjome apačioje vykstantį kažkokį konkursą, kuriame dalyvavo trys ruseliai. Laimėjo Aleksej ar tai Andrej. Buvo šokamas viliotinis, per tam tikrą laiką reikėjo pabučiuot kuo daugiau moterų, surinkti po kokį nors rūbą ir damų. Žodžiu, kokia publika, toks ir konkursas.

 

Iš dangaus į pakaušį spigino pilnatis. Labai suėmė miegas, tad grįžau į kambarį miegot.

 

 

Skambėk, pavasarėli! Atsikėlėm apie 9 ryte. Užuolaidos praktiškai nepraleido saulės šviesos. Pusryčiai standartiniai – visokios kiaušinienės, musulmoniškos dešrelės, sūriai ir daržovės. Atradau veikiantį internetą. Galėsiu erzint dirbančius kolegas. Tiesa, internetas labai pavargęs kažkoks. Pavalgę, išėjome į pliažą. Iki pliažo tereikia pareiti gatvę, tiksliau, tiltelį virš gatvės.

 

Gultus radome nesunkiai. Vėjuota ir nekaršta visai. Jūra pakankamai banguoja, tad sukilusiame smėlyje sunku ką pamatyt. Gyvasties vis dėlto yra, daugiausia būriai karosų ir silkių. Matėme ir makaronžuvę. Mergaičių čia irgi nemažai, daugiausia rusės. Viena animatorė irgi visai graži, vardu Liana. Iš Zaporožės. Gretimame pliaže prasidėjo aerobika vandenyje. Linksma žiūrėt, kaip didelis būrys tetų strikinėja pagal nurodymus.

 

Pliažas, palyginus su kitais Naama Bay pliažais labai puikus. Pakankamai didelis, kad nereiktų trintis užpakaliais. Smėliukas visur, tik prie pat jūros skaudokas žvyras. Kadangi visi čia važiuoja pagal „viskas įskaičiuota“, tai tėvukų siūlančių alų nėra. Et, būdavo patogu Hurghadoj...

 

Atsikimšau alučio, mmm, gardumas. Tėvukai įtartinai neįkyrūs. Niekas nesiūlo ekskursijų, nelenda į akis. Na, vienas gražuolis kartas nuo karto paklausdavo, ar nenorim masažo. Vienas su drugelių gaudykle rinko šiukšles, kiti ramiai sėdėjo savo būdelėse ir pardavinėjo vandens pramogas.

 

Vandenyje šilčiau negu ore. Išėjom su Vaidu alaus parnešt. Kažkoks užuomarša pasidariau – šį kartą palikau piniginę. Ryte, pavyzdžiui, verčiau lagaminą ieškodamas nardymo įrangos, nors ją iš vakaro pasidėjau balkone. Mieste vėjo nėra, karšta visai. Pripirkom alaus.

 

Išėjome panardyti. Kadangi visiems neužteko įrangos, tai eidavom pakaitomis. Prie gilesnių koralų sutikom daugiau žuvies. O vieną undinę pamatėme gulinčią ant pontono su stringais. Žodžiu, panardėme gerai. Viena puiki musulmonė maudėsi su musulmonišku maudymuku, vadinamu burka. Įdomus jausmas turėtų būti, kai išlipi iš vandens.

 

Po pietų gavome kamuolį ir ėjome žaisti tinklinio. Kamuolys nuolat išsileisdavo, tad porą kartų teko pripūsti. Kol žaidėme savi, buvo smagu. Na nevisai savi – buvo pora rusų. Vienas visai išėjęs, skaičiavo taškus. Paskui prisirinko visokių tamsių legionierių, kurie labai aiškino. Sužaidėm porą partijų, pasidalinom po pergalę. Pas mus labai puikiai servavo vokiečių senutė - mūsų slaptas ginklas. Vietoj smėlio, ten kažkoks žvyras, tad nemaloniai nuspaudė padus.

 

Po tinklinio pasidarė visai šalta, tad išėjome namo. Apsiprausę išėjome į miestą. Sutikome puikią porą musulmonų – žmona išsišiepus stumia vežimėlį su dviem vaikais į kalną, o vyras ramiai žingsniuoja priekyje. Vėjas šiek tiek aprimęs. Apsilankėme „duty free“ parduotuvėje. Norėjome pasipildyti atsargas, tačiau kainos buvo labai nesveikos. Bet koks stipresnis gėrimas prasidėjo nuo 20 dolerių. Nekrikščioniškos kainos. Pilkiai nusipirko romo, mes išėjome nukabinę nosis.

 

Nusprendėme, kad apsirūkyti čia pigiau, tad užėjome į pirmą pasitaikiusį kabokėlį. Kaimyniniame buvo akcija, vienas doleris – dvi šišos, tačiau mes kažkodėl nesusigundėm.

 

Prisėdome. Atėjęs tėvukas, pradėjo klausinėt, ko norim. Žinoma, pirmiausia paklausė, iš kur esam. Meniu neturi, jis pats yra meniu. Šiša – 10 svarų. Vaidutis nuderėjo iki 5. Alus po 20, oo kaip pigu. Stella? Yes, Stella. Gerai, 4 alaus. Pilkis pasiėmė guavos sulčių, Saulėns – arbūzų. Alų atnešė ne buteliuose, o jau įpiltą į 0,33 stiklines. Ė, taigi mes prašėm didelio. „Tai kainos nesiskiria“ – nesutriko tėvukas. Sriūbtelėjau alaus – kažkas ne taip. Ne Stella čia, gal Sakara. Pasikviečiau tėvuką, tas ramiai paaiškino, kad čia pilstomas alus, su šiek tiek mažiau alkoholio. Supratome, kad geriame bealkoholinį alų. Labiausiai juokėsi tie, kas gėrė sultis. Šiša buvo kažkokia saldi.

 

Grįžę, nudrožėme tiesiai vakarienės. Šį kartą su gėrimais nesigavo, nes Kristina buvo pagauta, ir jai paaiškino, kad čia tik „viskas įskaičiuota“ asmenims. Keisčiausia, kad niekur nemačiau, kur nusipirkt ar tai alaus kokio, ar vandens. Kažkur nesudirba sistema. Be to, stovėt didžiausioj eilėj dėl stiklinaitės alaus visiškai nebuvo noro. Kavos, arbatos galima, tačiau kava atrodė labai skystai. Turbūt niekas nekeičia kavos nuo ryto, nes ryte ji žymiai tirštesnė.

 

Vakarienei ragavau kažkokių keptų mažų paukštelių. Man visai panašu į vištą buvo, kitiems nepatiko. Vietoj dezinfekcijos naudojau jelapeną, turėtų padėt. Rusės vėl žavėjo savo apranga.

 

Po vakarienės iš karto visi sugužėjo pas mus, net Pilkučiai atėjo su 3 kėdėmis. Šiaip ne taip sutilpę balkonėlyje, gurkšnojome gėrimus ir iš kiemo pusės stebėjome rytietišką šou. Pabandžiau mokytis kelis žodžius arabiškai. Nu, kvaila kalba. Pasakymas „man viskas gerai“ skyrėsi, priklausomai nuo to ar kreipiesi į vyrą, moterį ar daugiskaitą.

 

Pasibaigus stipriems gėrimams, Dainius užsimanė alaus. Su Kriste nužygiavo parduotuvėn ir partempė 18 Stella buteliukų. Nemokamai gavo du pakelius sulčių. Pilkis išėjo miegot, palikdamas Liną su mumis. Tolumoje bumbsėjo muzika, visai nieko būtų pašokt, tačiau bilietas į Pacha, berods, 20 dolerių.

Kiek alaus beparneši, vistiek visą išgers. Taip ir įvyko. Tiesa, vienas dužo, taip pat išsipylė pilna peleninė ant žemės. Pažiūrėjome filmukus iš Livigno ir nuėjome miego.

 

 

Atsikėlėm apie 9. Aptvarkėm balkoną lengvai, kad kambarinas negautų šoko. Paskambinau Pilkiams ir Vaidučiui. Nelaukę, nuėjome pusryčių. Pusryčiai tie patys kaip ir vakar. Vaidas atėjo vienas. Dainius miega, merginos irgi.

Šiandien vėjas žymiai mažesnis, tad saulė kepina kaip reikiant. Tradiciškai atsiguliau po skėčiu. Vėl prisistatė masažistas. Visą dieną prasivartėme pliaže. Dainius ir papūgėlės pasirodė apie pietus. Pilkiai nusipirko bilietus į Kairą. Skris rytoj ir praleis visą dieną ten. Gal ir neblogai. Viena nuvytus tetulytė sugalvojo degintis be liemenėlės. Baisu. Kartas nuo karto eteryje pasirodydavo rusiškos pupytės. „Papai, papai niam niam niam, papai, papai – kiekvienam“ - rimavo Dainius.

 

Pasistojo detektyvinė istoriją – dingo Agnės suknelė. Kažkaip pagalvojau, kad reiktų ieškot ten, kur vakar nusirengė. Išnarpliojus visus variantus, buvo apkaltinti skalbinių vagys tėvukai. Arba patinka moterų rūbai (savotiškas fetišas), arba pasiskolino savo moteriai. Bet nepagautas – ne vagis.

 

Buvo atėjęs tėvukas su tatuiruočių katalogu. Pilkis apsimetė italu, tai gavo tokią porciją itališkos kalbos, kad daugiau nebenorėjo. Tėvukas išvardijo kokias 7 užsienio kalbas, kurias jis moka. Neblogai labai. Kitas tėvukas vaikščiojo po pliažą kalbėdamas arabiškus burtažodžius. Eina pro šalį ir, žiūrėdamas į akis kažką kalba. Kad tik nepriburtų ko. Valančiam pelenines ir šiukšlių dėžes, Dainius liepė nevogt iš jo konteinerio. Gerai, kad jie nemoka lietuviškai dar. Ko gero, ir nemokės.

 

Nardymas šiandien dar puikesnis – daugiau žuvų, matėme didelį makaroną ir kažkokią banginio formos dygliuotą žuvį. Panaši į tokią, kuri išsigandusi išsipučia. Vėliau su Dainium palindom po tiltu, o ten – liūtžuvių rojus. Išgąsdinau plekšnę vieną.

 

Pilkutis labai užsigeidė tinklinio. Iš antro karto gavo kamuolį. Animatoriai nedirba savo darbo. Tiesą pasakius, neaišku kurie čia animatoriai, o kurie šiaip kažką veikia. Na tik Liana ir storuliukė aiški.

 

Kristė irgi prisijungė prie mūsų. Pradžioje žaidėme tarpusavyje, bet vis atsirasdavo norinčių prisijungti. Atlėkė ir senutė vokietė su savo dukra. Paskui ėmė jungtis visokie rusai. Vaidas dingo. Vietinis tėvukas labai mėgo aiškint, kaip žaist, tačiau pats grybavo belekaip. Šiaip ne taip sulošę vieną normalią partiją, pasišalinome. Buvau visas šlapias.

 

Saulius, Dainius ir Vaidas gerokai padegė šiandien. Sauliui net maikę liepiau užsivilkt. Turbūt per vėlai, nes dabar panašus į virtą vėžį. Tik baltos dėmės ant pilvo rodė, kur buvo pasitepęs kremu.

 

Pažaidę, su Dainiumi nuėjome dar panert. Pamatėme nedidelę geltoną rają, pasislėpusią už akmenų. Bandėm palįsti po tiltu, tačiau trinktelėjau galvą į konstrukciją. Panašu, kad vanduo pakilęs. Panardę, išgėrėm antrą butelaitį alaus, kurį maloniai paskolino Pilkis. Pasiskolinom jų nardymo įrangą rytojui.

 

Prieš vakarienę susitikom su gide, pasiėmėm su Sauliumi ekskursiją į Mozės kalną. Važiuosim plaut nuodėmių. Pavakarieniavę išėjome į miestą ieškoti pigesnio nardymo, negu siūlo Teztour.

 

Išvaikštinėjome promenadą pirmyn atgal. Su nardymu kažkaip viskas pasikeitę. Nardymo centrai siūlo pirmiau panerti nuo kranto ryte, o po pietų plaukti laivu. Nesąmonė, mes norime nerti du kartus iš laivo.

 

Ketvertukas iš mūsų kompanijos nutarė vykti į safarį, tai vis ieškojo kur pigiau. Pagrindinis reikalavimas buvo nevažiuoti visiems linija, o draskytis kaip kas nori. Vienas ukrainietis iš ekskursijų kioskelio viską puikiai išaiškino. Jei nori važiuoti belekaip, tai duoda šalmą ir į uždarą trasą. Ir tada gali nors ir užsimušti. Kitaip niekaip. Taip pat užklausėm dėl nardymo. Tai pasiūlė kreiptis į Teztour, nes čia retai kas tokį nardymą daro. Labai keista.

 

Prie vienų tėvukų Kristė ir Saulius apsimetė jaunavedžiais, kad gautų didesnę nuolaidą. Galiausiai rado pigiausią pasiūlymą ir užsisakė rytdienai. Grįžome promenada atgal.

 

- Where are you from? - praeinant užklausė tėvukas

- China. - atsakė Dainuška.

- You look like Russian! - tėvuko lengvai neįtikinsi.

- You too. - nepasimetė Dainius.

 

Šiandien Dainių kamavo alaus trūkumas, tad labai visus juokino savo pokštais. Mane irgi labai troškino, tačiau pirkti iš belekur ir brangiai nesinorėjo.

 

Grįžtant užkalbino kažkoks būrys nevietinių egiptiečių ir Agnės paprašė, kad juos nufotografuotų. Paskui norėjo foto su mumis, tačiau mes veltui fotografuotis nenorėjom.

Netoli namų radome normalų nardymą. Kaina panaši į Tezų. Dar nenusprendėm, ką imsim.

 

Užsukome į vieną linksmą barą, į kurį meiliai kvietė berniukas primenantis Muką iš multiko. Mukas turėjo buteliuose Stella, šišą pasiūlė nemokamai, Alus 20 LE. Imam visi. Centre stovėjo apsirūkęs rastamanas ir leido reggie muziką. Tvarką prižiūrėjo toks storas dėdulė, kuris labai priminė Zirzilią iš multiko apie burtininką Bachramą.

 

Priešais esančius kilimus užsėdo trys juodos britės. Viena plona, dvi stambesnės. Šiaip iš veido nieko, tačiau kai didumas užpakalių ir kojų. O sijonukai trumpučiai. Tekdavo skubiai nusukti akis, kad netyčiai neatsivertų kas nors baisiau. Pasak Pilkio, jau jei tokia tavęs užsinorėtų, turbūt gyvas neliktum.

 

Už mūsų sėdėjęs vietinis ėmė klausinėt manęs iš kur aš. Iš pradžių paklausė, ar iš Rusijos. Ne nepataikei. O iš kur? Liepiau atspėti. Jo draugelis leptelėjo: „Turkija“. Taip, atspėjai, mes iš Turkijos. Prasidėjo tada pagyros, kokia puiki šalis yra Turkija.

 

Sąskaita, nors ir nemaža, tačiau aiški. Viskas surašyta arabiškai, tad nesupratom už ką 10 tugrikų priskaičiuota. Gal šiša, gal mokesčiai, bet nieko daugiau. Reiks užeit ryt, nes normalus bariukas. Pakvietėm kaimynus „draugus“ aplankyti Turkiją.

 

Prisipirkom alaus. Eilinį kartą apgavo. Nu tiksliau, patys žiopli, kad sakėm ok. Įmušė vienu buteliu daugiau, bet už tai gavom sausainių. Dainius vakar permokėjo 60 tugrikų, bet užtat gavo du pakelius sulčių. Sunervino gausiai.

Vėl susirinkome pas mus. Pilkiai mus paliko dar bare, nes skrenda anksti į Kairą. Alus gėrėsi labai skaniai. Padainavom lopšinę „baju baj“. Laikas bėgo netikėtai greit. Dainius dar kvietė viskio, tačiau gal tiek to. Išlydėjom svečius ir nuėjome miego.

 

Kad ir kaip saldžiai miegotųsi, pusryčius norėčiau gauti. Tualete radau bėgiojantį tarakoną. Pagerbkime jį tylos minute. Vakar vandens nenusipirkom, tenka tenkintis Dainiaus nemokamomis sultimis. Pažadinau Vaidą ir trise nuėjom pusryčių. Vėliau prisijungė ir Agnė, kuri praktiškai nieko nevalgė.

 

Išėjom į pliažą. Tėvukas remontuoja vienintelį veikiantį dušą. Ryte vėjo nebuvo, tad rodėsi karšta diena būsianti. Saulius jau prisimėgavęs saule, gulėjo apsirengęs ir su kepure pavėsyje. Mano kojos buvo visos sukandžiotos uodų vakarinių pasisėdėjimų metu. Vaizdelis nekoks.

 

Nuo tuo laiko, kai pamačiau Lianą, ji visada vilki tą pačią mėlyną maikutę ir dviejų delnų pločio juodą sijoną, kuris puikiai atskleidžia, kokios gražios ir ilgos yra jos kojos. Sakyčiau, čia tokia uniforma, tačiau nei storoji animatorė, nei tėvukai nieko panašaus nedėvėjo. Ir ačiū Dievui.

 

Pakilo vėjukas, karštis kiek atslūgo. Jūra pakankamai rami, žmonių daug. Vanduo lyg šaltesnis pasirodė. Nukandžiotas kojas galėtų užgraužt. Žuvų šiandien nemažai. Labai prajuokino išprotėjusių silkių būrys. Plaukia būrys žuvų išsižiojusios, kiek viena žiauna leidžia. Pamatėm porą dygliažuvių. Bandant prinerti arčiau, juokingai žiūrėdavo ir plaukdavo šonu.

 

Palindome po tiltu. Liūtžuvių rojus. Vienos didesnės, kitos mažesnės, tačiau jų čia labai daug. Atsargiai pranėrėme pro visą tiltą. Kitoje pusėje toliau nuo kranto radome iš žemės vertikaliai išlindusias kirmėles, pusės centimetro skersmens, apie 20 ilgio. Priplaukus arčiau, kirmėlės sulįsdavo į savo skyles. O gal ten žuvys tokios.

 

Išmaišę kaimyninius pliažus, neradome nieko įdomesnio. Pas juos net koralo nėra normalaus. Grįždamas, nepamačiau vieno lyno, tai šiek tiek brūkštelėjau per nugarą.

Kadangi Pilkis Kaire, tai tinklinio žaisti nereikėjo. Žaidė kiti. Vokiečių močiutė norėjo pasitikrint savo širdį ir aikštėje bėgiojo visą dieną. Burtininkas vėl vaikščiodamas murmėjo burtažodžius. Ko gero, mūsų kalba jiems irgi primena burtažodžius.

 

Agnė sušalusi išėjo namo. Saulius dar kiek pagulėjęs, išėjo pirktis skaros safariui. Mes su Vaidu dar pagulėjome gerą laiką, dar kartą nusimaudėme. Šį kartą pamatėme keistą žuvį, kažkiek primenančią rają. Vietoj uodegos spyglio, šita turėjo lėktuvo uodegą. Sekėme ją, kol žuvis sustojo, ir ėmė raustis į smėlį. Po kelių sekundžių dingo nuo vaizdo. Prasklaidėme gerą sluoksnį smėlio, kol ją vėl radome.

 

Vakarop pliaže pasirodė Dainius ir Kristina. Nuėjo miegoti paryčiais, išgėrę beveik visą viskį. Vandens neatnešė. Tikėkimės, Saulius nupirks, nes buvau prašęs alaus ir vandens.

 

Kadangi safaris netrukus turėjo prasidėti, patraukėme namo. Saulius jau buvo grįžęs. Alaus nupirko, o vandenį pamiršo. Kompanija susiruošė ir išvyko. Netrukus suskambo telefonas. Kažkas kažką suburbėjo, pasakiau „no“. Atsiprašė ir padėjo ragelį. Supratau, kad klausė apie safarį. Vėl paskambino, paaiškinau, kad draugai jau apačioje.

 

Besimaudant vėl ėmė skambėti telefonas. Gerai, kad tiesiai iš dušo galima kalbėtis. Vėl tas pats balsas klausė, ar kalbu angliškai. Nu, kalbu, o ką? Gal galėčiau nusileisti iki registratūros. Ne, negalėčiau. Pasakiau, kad mano draugai laukia registratūroj. Daugiau nebeskambino.

 

Atėjo Vaidas, suvartojome visą butelį alaus, nes likusius išsivežė į safarį, ir užkandome kumpio. Visai naujas skonis – kumpis su sausainiu. Išėjome miestan įpūsti dūmo ir išgerti alaus. Zirzilės baras dar nedirba, tėvukas dulkino ir tvarkė kilimus. Dauguma iš išvaizdos padoresnių vietų irgi buvo uždarytos.

 

Pasukome pro promedadą pajūriu. Gavome pasiūlymą nusipirkti marihuanos ar hašišo. Gal kitą kartą. Alus po 15 viename bare, gaila, kaljano nėra. Ir šiaip aplinka tokia neypatingai jauki. Alaus baras vadinasi.

Apėję dar kartą pro visus bariukus, nusipirkome alaus sukčių parduotuvėje prie pėsčiųjų zonos. Šį kartą neapgavo, bet ir nieko nedavė papildomai. Turbūt, jei kažką apgauna, tada duoda kompensaciją.

 

Prie turizmo policijos intensyviai darbavosi tėvukai. Iš 9 žmonių kažką darė 4, likę stebėjo kaip verda darbas. Kalbant apie darbuotojų kiekį, pavyzdžiui, bare - tėvukų skaičius būna 6-8 ir daugiau. Kiekvienas turi savo pareigas. Vienas priima užsakymus, kitas atneša kaljaną, trečias ugnį kursto, ketvirtas, penktas ir panašiai – vilioja žmones gatvėje.

 

Grįžę, pagurkšnojome balkonėlyje, kol sulaukėme ekskursijos dalyvių. Keista buvo tai, kad važiuodami keturračiais dykuma, sugebėjo likti švarūs. Labai sužavėti neatrodė, nes visus griežtai prižiūrėjo, pamatė abu beduinus ir dar praleido saulėlydį, dėl kurio važiavo.

 

Vakarienės metu, įtartinai nesimatė pusnuogių rusių. Arba išvyko, arba nusibodo dėmesys. Po vakarienės nusipirkome nardymą rytdienai. Nusiderėjome iki 65 $ už du panėrimus Ras Muchamedo parke.

Linksmai nupėdinome į Zirzilios barą. Turbūt ankstokai, nes visi tėvukai neatrodė dar apsirūkę, ir stovėjo be šypsenų veiduose. Panašu, kad rastamano didžėjaus šiandien nebus. Be to, šiandien draugiškas futbolo rungtynes žaidžia Anglija prieš Egiptą. Barai su televizoriais bus sausakimši.

 

Užsisakėme alaus ir šišos. Stella neturi, tik Sakara. Nesugalvojome pasiderėti dėl kainų. Dvi nenusakomos tautybes mergaitės atsisėdo už mūsų. Tėvukas įkalbėjo pasidaryti laikinas tatuiruotes, tad ėmėsi piešimo meno. Kitas, apsimetanti stilingu, mokė draugą „mėnulio žingsnio“. Po kurio laiko, persimetus keliais žodžiais, atėjo mokyti ir manęs. Tiek to, aš negabus.

 

Alaus buteliukai ištuštėjo. Pakėliau keturis pirštus prie baro šišą rūkančiam Zirziliai. Nelabai sureagavo. Tada pakėliau butelį. Zirzilia stryktelėjo nuo kėdės, ir pasitikslinęs kiekį, išsišiepęs atnešė alaus. Įdomu, kaip negeriant alaus užsiauginti tokį pilvą?

 

Dailininkas baigė piešt taturuotes. Merginos tik dabar sugalvojo paklausti kainos, kuri jų aiškiai netenkino. Tėvukai net nuvalymo priemones buvo atsinešę. Vyko intensyvios derybos ties konflikto riba. Iki galo nesėdėjome, nes baigėsi šiša ir alus. Kai tik Egiptas įmušė įvartį, gavome sąskaitą. Galėjo ir nuolaidą padaryt ta proga. Už šišą suplojom po 10, alus kaip seniau – po 20.

 

Grįždami, užsukome pas sukčius „Baachus“ ir pasiėmėm po vieną alaus rytdienai. Vėl nei apgavo, nei davė sausainių.

 

Viešbutyje sustabdė registratūros tėvukas – galvojo, kad ne viešbutyje gyvename. Parodžius raktus, pavyko grįžti namo.

 

Keltis teko anksti, nes nardytojai paims 8:15. Pusryčių metu viena panelytė apsirengus taip, kad atrodė nuogu užpakaliu – trumputė suknelė neuždengė šiknos obuoliukų.

 

Vėluodami, nes pamiršau kai kuriuos daiktus, laukėme registratūroje. Autobusiukas laukė lauke. Gerai, kad susiprotėjome išeiti.

 

Nuvežė į nardymo centrą „Blue Lagoon“. Vaidas pamiršo ląstus mašinoje, kuriuos paslaugiai padavė išėjęs ruselis. „Diving or snorkeling“ - paklausė darbuotojas. „не понимаю“ - buku žvilgsniu pralemeno ruselis. Toks vaizdas, kad vakar gėrė, o šiandien dar girta stadija. Tačiau, pažvelgus į jį atidžiau, supranti, kad niekas su juo gert negalėjo. Greičiausiai močiutė kelialapį nupirko, kad žmoną užsienyje susirastų.

 

Užpildėme popierius apie save. Užtruko viskas kokią valandą. Gavome įrangą. Sau ėmiau tik kostiumą, nes tėvukui parodžius kaukę, pasakė, kad viskas puiku – silikonas. Instruktoriai buvo du - Adel ir Ahmad. Ahmad ranka buvo vietomis suakėta kažkuo aštriu ir užtepta raudonu tepalu. Turbūt kovėsi su rykliu arba šiaip koraluose užstrigo. Kažkodėl nepatiko jis man.

 

Sulipom visi į du pilnus autobusiukus ir nuvykome į uostą. Prie įėjimo apsauga atsainiai patikrino, kas kuprinėje, ir atsidūrėme savo laivelyje, pavadinimu „Captain Morgan“. Simboliška, ar ne?

 

Neilgai trukus, laivas pajudėjo. Ahmad pradėjo instrukcijas,m kaip elgtis laive, parke ir panašiai. Kalbėjo angliškai, nes visi, išskyrus „не понимаю“ suprato šią kalbą. Nors ir tai, „only russian“ sugebėjo pasakyt. Kai nori – supranta kažką.

 

Dauguma keleivių buvo rusai, mes, porelė iš Londono (nors pagal išvaizdą ir kokio Islamabado), porelė vietinių, su aprengta mergaite, na ir dar keli neryškūs personažai. Viena rusaitė buvo visai nieko. Iš viso lyg 26 žmonės. Baigęs instrukcijas, atskirai viską išaiškino draugui „не понимаю“, kurio vardas, pasirodo, Maksimas. Po kurio laiko Vaidas užklausė Ahmad, kas jo rankai. Avarija su motociklu.

 

Neilgai trukus, priplaukėm Ras Mohamed nacionalinį parką. Jūra bangavo gana smarkiai, musulmono mergaitė gulėjo beveik negyva. Vyras bandė su rusaitėmis aiškintis, kaip gerti vaistus nuo pykinimo. Visiems norintiems tabletės buvo išdalintos dar nardymo centre. Mergaitė beria rusų - anglų mišinį, tėvukas nevietinis – supranta tik kas antrą žodį.

 

Laive buvo fotografas. Labai lindo prie visų. Kad mes nusišypsotumėm, išvertė savo akių vokus, tuo labai išgąsdindamas Agnę. Iš Kristės ir rusės rankšluosčių padarė iš manęs dramblį ir siūlė visiems fotografuotis. Už 5 dolerius.

Laivas nedidelis, kapitono kajutės nėra. Yra du tualetai, tačiau naudotis jais sudėtinga, nes banguojant jūrai, visas turinys lengvai taškėsi iš unitazo.

 

Kažkas negerai, visus kviečia paviršinio nardymo... O kada bus giluminis? Antrame sustojime, ne parke. Įdomiai labai. Adel ir dar vienas rusas apsirengė kostiumus ir išnėrė. Visi kiti būriu paskui Samaka – dar vienas linksmuolis tėvukas, vikrus kaip beždžionėlė. Tiesa, plaukt patarė tik gerai mokantiems, tad Agnė liko laive. Į kaukes visiems įpylė stebuklingo skysčio, kad nerasotų.

 

Samaka plūduriavo vandenyje pasiėmęs gelbėjimosi ratą ir kaukę be vamzdelio. Aplink jį kaip ančiukai susibūrė visokie lameriai. Normalūs plaukė netoli, tačiau savo nuožiūra. Jūra bangavo stipriai. Prie pat koralo geriau neplaukti, nes tikrai sveikas negrįši. Vanduo nuo bangų buvo ne toks skaidrus, kad viską puikiai matyt. Kaukė visiškai nerasojo. Neįtikėtina.

 

Paplaukioję pusvalandį, grįžome į laivą. Maksimas tik įlipęs į vandenį šoko atgal laivan. Per sudėtinga dar. Tiek tame parke ir pabuvome. Grįžome prie kažkokio viešbučio, kur stovėjo daugiau laivų. Prasidėjo giluminis nardymas, prieš tai išklausius papildomą instruktažą.

 

Vaidutis nusidaužė koją. Iš buvusio šašo ėmė bėgti kraujas. Kristė išėjo ieškoti pleistro. Vietoj pleistro pasirodė visas Samaka su medicininiu lagaminu. Užsimovęs guminę pirštinę, pradėjo kojos remontą.

 

Kol laukėme savo eilės nerti, Samaka darė visokius pokštus Agnei. Patiko jam ji. Pavyzdžiui, Agnė nenorėjo šokti į jūrą, kad priprastų. Tai ant jos supylė kibirą vandens. Pasiskolino jos akinius. Paskui su tais akiniais įkrito į vandenį, bandydamas įstumti vieną rusą.

 

Linksma buvo stebėti ir Maksimą, kuris pradžioje „nardė“ stovėdamas ant kopėčių. Įkiša galvą į vandenį – nieko nesimato, užrasojusi kaukė. Tėvukas liepia spjauti. Tfu tfu tfu - lyg slieką ant kabliuko paspjaudo Maksimas. Prietarai, mat. Šiaip ne taip išaiškino, kad reikia normaliai spjaut. Pagaliau jau vandenyje. Įsidrąsinęs, Maksimas ėmė nutolti nuo laivo ir vėl grįžti atgal. Iš pradžių nedaug, paskui vis toliau. Jis labai didžiavosi savimi.

 

Atėjo ir mano eilė nerti. Instruktoriai nardino po vieną. Viskas klojosi puikiai – kaukė nei leido, nei rasojo. Adel aprodė visko nemažai, net baltąją mureną gavau paglostyti. Koralai čia gražus, žuvų daug, o jūra buvo rami skirtingai negu parke. Pasirodė, kad po vandeniu visai ilgai prabuvau. Adel sakė, kad 31 minutę. Hm, gal ir nieko. Vaidas buvo 21. Gal blogai išgirdau.

 

Po nardymo laukė pietūs. Maksimas dar vandenyje. Numestos virvės didvyriškai atsisako – parplaukia šuniuku. „Shark, akula“ - paerzino Adel. „Непизди, бля“ - išdidžiai į laivą įlipo Maksimas.

 

Tradiciniai laivo pietūs – viskas ką turim. Tai to visko ir užvalgėm. Šefas buvo patenkintas, kai pasakiau „taip“ arabiškai – aiwa. Išgėrėm nemokamos kolos.

 

Kadangi fotografavome įšokdami ir lipdami, tai galėjome puikiai suskaičiuoti praleistą laiką po vandeniu. Vaidas tikrai buvo 21, aš 18, o Dainius – 15 minučių. Gal pas juos minutės trumpesnės. O gal dar nersim.

 

Po pietų sustojome trečioje vietoje. Ten panardino pakistaniečių porą iš Londono. Kostiumai jau supakuoti, daugiau giluminio nebebus. Vėl apgavo eilinį kartą. Kitą vertus paviršinis nardymas šioje vietoje buvo netgi logiškesnis – mažesnis gylis. Beveik buvo galima dugną pasiekt. Vėl matėme geltoną rają.

 

Grįžome į laivą. Tėvukai ėmė skaičiuoti žmones, dėlioti pagal sąrašus, ar visi yra. Labai logiška skaičiuoti tada, kai laivas plaukia. Vieno trūksta, spėkit ko. Teisingai, Maksimo. Laivas buvo nuplaukęs galiuką, tad grįžo atgal.

„Maksim, Maksim“ - ėmė šūkauti Adel. Po kelių nesėkmingų bandymų, pamatėme Maksimą besikapanojantį prie kito laivo. Atiduodamas visas jėgas, Maksimas šuniuku plaukė laivo link, kartais įmerkdamas galvą į vandenį. Tikrai galės didžiuotis šiandien savimi ir močiutei viską papasakot.

 

Vakarienės metu valgėme jau pabodusį maistą, tačiau šiandien desertas buvo visai nieko. Ankstesnėm dienom nebūdavo nieko gero, išskyrus apelsinus. Šiandien buvo visokių gerų skanėtų. Su vaisiais čia yra bėda. Apelsinai ir dažniausiai viskas. Kartais melionas.

 

Pavalgę, išsiruošėme į Old Sharm – aplankysime turgų. Pirma užduotis – pereiti keturių juostų gatvę. Nepaisant perėjos, niekas nestoja, kol nepradedi eiti. Jei pamirksi šviesomis, vadinasi praleidžia, tada papildomai dar avarinį įsijungia. Šviesos čia naktį nereikalingos – jei nesimato trumpam įjungi ilgas ir apžiūrėjęs kelią vėl išjungi. Toks būdas tinka mieste, kur yra gatvių apšvietimas.

 

Kadangi mes buvome šešiese, tai taksi netiko. Ieškojome mikriuko. Netrukus atsirado pasiūlymas – 30 turgrikų. Daugiau 12 neduosim. Gerai, tiks. Sulipome, vairuotojas pradėjo kažką aiškintis su policininku. Supratome, kad be eilės pasiėmė keleivius. Pasibarus, pas mus įsėdo dar keli tėvukai. Juos veža nemokamai, nes už kelionę vistiek mokame mes. Kažkaip smirda tie tėvukai.

 

Išlipome prie turgaus. Va čia labiau panašu į tikrą Egiptą. Aišku, be blizgučių ir čia neapsieita. Tėvukai labiau įkyrūs, tačiau nekreipiant dėmesio galima praeiti. Tiesa, Agnė labai traukė visų dėmesį. „Jomajo“ - ne vieną kartą šūktelėdavo tėvukai išlindę iš parduotuvių. „Oh, my God – so sexy“. Ir kaip paneigsi, kad mes ne iš Rusijos ar Lenkijos? Saulius mėgdavo kartais prapulti, tad teko atidžiau jį prižiūrėt.

 

Praėjom pro vieną bariuką. Sukalbėjom su šeimininku, kad vietoj 25 turgriku už alų, parduos po 15 ir dar šiša nemokamai. Gerai, užeisim vėliau.

 

Dainiui dairomės kaljano. Užėjom į vieną parduotuvę. Patinkantis kaljanas – 58 doleriai. Nusileido iki 35, bet Vaidutis norėjo 30. Sandėris neįvyko. Užsukom į kažkokį užkampį. Kaljanas labai geras, tačiau kaina – 54 . Tėvukas į derybas neina - „no bazar“. Už siūlomą kainą duoda kitus gaminius. Nieko nebus, ieškom toliau.

 

Turguje rasi ko nori, net vietiniai „Senukai“ yra. Prekės visur panašios. Krizė kažkiek jaučiais – leidžia kainas net neprašant. Nuo 10 nuleido iki 3. Kas iš to, man nereikia tos statulėlės vistiek. Gatvėse pilna kačių. Radome puikią alaus parduotuvę, Stella – 7 svarai. Užeisim vėliau.

 

Užklydome į dar vieną užkampį, kur tėvukas turėjo daug kaljanų. Šalia sėdėjo žmona, lakstė maža dukrelė. Turi vaikų, į derybas eis. Kol broliai derėjosi, Agnė ėmė bendrauti su vaiku. Tinka jai visai. Mama kažkaip leido. „Tu būsi vienas gražiausių mano atostogų prisiminimų“ - svaigo Agnė. Ne problema gi savo prisiminimą parsivežt ir pačiai augint, jei labai norisi.

 

Neblogas kaljanas – 35 doleriai. Pats tėvukas gamina juos. Nusiderėjo už 30. Labai lėtai viskas ėjo. Net tėvuko didesnis vaikas į kelnes spėjo prisišikt. Paskui, matyt, gavo lupt, nes ėjo pas tėvą guostis. Misija baigta – kaljanas nupirktas.

 

Atsibeldėme į barą. Perklausėme šeimininko, ar viskas galioja, kaip sutarėme. Mirktelėjo akį - ok, sėskit. Panašus jis man į lenką – šviesesnis, stambesnis nei kiti tėvukai. I rdar su lenkiškais ūsais. Prisėdome. Puikus baras – nemokamos tėvukų muštynės. Mūsų baro atstovas aiškinosi reikalus su kitais. Svarstėme, kurią komandą palaikyt. Baro šeimininkas ir kiti pagalbiniai nubėgo skirti riaušininkų. Išskyrė, lyg viskas gerai. Aplink vaikštinėjančiam policininkui neatrodė labai svarbus įvykis.

 

Alus normalus, gal buteliai kitokios formos. Šišos normalios, tik ta nemokama sunkiau traukėsi. Mūsų baro mušeika ilgai netvėrė savo vietoj – vėl išlėkė ir ėmė muštis. Vėl atskyrė, ir atleido iš darbo. Bent mums taip atrodė. Neišlaikė bandomojo. Po keliolikos minučių mušeika grįžo, tėvukai pasibučiavo ir jis vėl priimtas į darbą.

 

Išmokau dar vieną žodį – khamsa, kas reiškia penki. Khamsa Stella!

Gavome sąskaitą. Viskas teisingai, tačiau už aptarnavimą – 45 svarai. Nuuu, tėvuk, nebeateisim čia. Tėvukas, save vadinantis mafija, pasiėmė sąskaitą ir dingo. Atnešė 10 svarų mažesnę. Gerai, tiks. Susimokėjom. Atsisveikindamas Vaidui į ausį pakuždėjo – kitą kartą gausite geresnę alaus kainą – po 20. Juokdarys, mes jau dabar po 15 gėrėme.

 

Pakeliui nuvedė mus į tualetą šalia kažkokio pigaus viešbučio. Tualetai tragiški, baisiau negu sovietiniais laikais. Smirdi labai. Laikiau daiktus, kol draugai užsiiminėjo reikalais. Iš mergaičių įstaigos klykdama išlėkė Agnė. Pamatė didelį tarakoną. Įeina ir vėl išbėga kartas nuo karto paklykdama.

 

Išeinant iš tualeto, prisistatė tėvukas su popieriaus rulonėliu - „Tualetas – vienas doleris“. Tėvuk, raminkis. Nemokėjom nieko. Nupėdinome į parduotuvę alaus. Su Dainiumi sugalvojome išbandyti naujo alaus – „Sakara King 10%“. Taip pat, vakarienės metu pastebėjome, kad yra naujos rūšies alaus „Luxor“. Radome jo parduotuvėje. Netgi kvietinio buvo. Pasiėmiau pabandymui.

 

Grįždami užsukome folijos – bandysime kaljaną. Brangi rupūžė – 2 doleriai.

 

„Taksi, taksi“ - rėkavo prie vartų tėvukai. „6 žmonės – 12 svarų“ - iš karto paskelbiau kainą. „Aa, maršrutka“ - liūdnai palingavo tėvukai. Garsiau pasakius „maršrutka“, iš karto prisistatė vienas. Tačiau jį greitai užgesino priekyje stovėjusios „maršrutkės“ vairuotojas – jis stovėjo pirmas. „12 svarų“ - pasakiau. „15 svarų“ - derėjosi tėvukas. Nu, tu čia baik, mes atvykome už 12. Meshi? „Meshi, meshi“ - nusišypsojo tėvukas ir liepė sėstis.

 

Prisirinko pilnas autobusiukas, pajudėjome. Tėvukas, kuris iš pradžių sėdėjo už vairo, atsitūpė gale. Netrukus sustabdė policija. Vairuotojas ilgai ieškojo dokumentų, tačiau viskas baigėsi gerai. Gale tupintis rūkė, nors mašinoje iškabinėti „no smoking“ ženklai.

 

Pavažiavę keletą kilometrų sustojome. Vairuotojas užleido vietą gale tupėjusiam rūkoriui, o pats perbėgo per kelią ir įsėdo į kitą autobusiuką. Iš pradžių nieko nesupratome, tačiau paskui sugalvojome, kad vienas turi teises, o kiti neturi. Tai turintis teises, praveža mašinas pro policiją. Išlipant, Sauliui teko šokti iš važiuojančio autobusiuko.

 

Grįžome į viešbutį. Prie lifto atbėgo pagyvenęs tėvukas iš registratūros. Galvojom, vėl kabinėsis prie raktų, tačiau įlipo kartu į liftą. Pasikėlėme į 4 aukštą. Tėvukas irgi išlipo. Atėmė iš Agnės kaljaną ir padėjo atnešti iki mūsų kambario. Nu, ačiū. Tėvukas mindžioja prie durų. Supratę, kad jis čia laukia pinigų, nedavėm nieko iš principo. Nukabinęs nosį, išėjo. O atrodė rimtas viešbučio administratorius.

 

Vakarėlis prasidėjo. Pilkučiai buvo grįžę iš Kairo, bet dar nemiegojo ir laukė su kuo išgert. Atsidarėm puikiojo „Sakara King 10%“. Fe, neskanu. Jaučiasi, kad stiprus. Jei norit pigiausiai prisigert SSH – vartokite Sakara King. 3 per mažai, 4 per daug. Užsikūrėme naująjį kaljaną – veikia puikiai. Pilkučiai pasipasakojo savo įspūdžius iš Kairo, parodė foto. „Luxor“ kvietinis – užskaitau. „Luxor“ paprastas – sysaliukas. Miegot nuėjome apie 5 ryto.

 

Pusryčių praleisti nesinorėjo, tad užvalgę išėjome į pliažą. Nutariau numigti pliaže, nes vakare su Sauliumi važiuojam kopti į Mozės kalną. Visą dieną taip ir prasnaudžiau ant gulto. Net maudytis nėjau. Alaus irgi nesinorėjo, nors Dainius partempė pilną kuprinę. Užtai norėjosi valgyti.

 

Prieš kelionę išėjome nusipirkti vandens kelionei. Pasiėmėme ir po alaus skardinę. Valgyt vistiek norėjosi, tad nuėjome į MCDonalds. Pasirodė brangoka – BigMac kainavo apie 30 svarų. Ne, einam į KFC. Čia maistas pigesnis – kažkokį kompleksą pasiėmėm už 24, nors kainą rašė 18. pridėjus 10% mokesčių vistiek nesigavo niekaip. Užmiršau paprašyt kolos be ledo. Pavalgę grįžome į viešbutį, kurio prieigose pasiūlė hašišo ar marihuanos.

 

Vakarienę šiek tiek užvėlinom, kad galėtume iš kart važiuoti pavalgę. Tačiau tėvukas prie restorano pranešė, kad mūsų ieško vienas iš Tezų Muhamedų. Šitas informavo, kad kelionė nusikelia 45 minutėmis. Pavalgę, susidėjom daiktus ir laukėme kelionės.

 

Atėjus laikui, nusileidome apačion. Administratoriui atidaviau raktą ir paprašiau sauso davinio, kuris turėjo būti užsakytas. Gavome du maišelius. Netrukus iš lauko atėjo akiniuotas storuliukas ir pamojo mums eiti su juo. Įsėdome į mikroautobusą. Surinkus dar kelis keleivius, į mus laužyta rusų kalba prabilo gidas. Informavo, kad netrukus mus perkels į autobusą, jis nebus su mumis. Labai gaila. Taip pat iš beduinų patarė neimti nei apklotų, nei kupranugarių, nes jie baisiai smirdi.

 

Netrukus persėdome į autobusą, kuriame iš viso buvo 25 žmonės. Mes vieninteliai lietuviai. Pasiėmėm po dvivietę sėdynę, kad galėtume nusnausti, nes iki vietos apie 3 valandos kelio. Gidas rusiškai kalbėjo geriau. Mano vardas yra Muhamedas. Niekaip neatspėtum. Pas mus yra filmuotojas, kuris filmuos visą ekskursiją. Jo vardas – Ahmed. Irgi retas labai. Mūsų autobuso numeris – 19, įsidėmėkite. Kiekviena pora gavo po vieną prožektorių, keliui pasišviesti.

 

Netrukus privažiavom pasų kontrolę. Visi išsiėmėm pasus, ir tuoj pat susidėjom atgal, nes niekas nieko netikrino. Muhamedas pradėjo pasakot apie Mozę, kaip žydai atsirado Egipte ir panašiai. Panašu į Senąjį Testamentą, tik perdaryta pagal Muhamedą ir dar rusiškai. Neišklausęs iki pabaigos, užmigau.

 

Kartas nuo karto sustodavom parūkymo pertraukėlei, kurios metu dar kartą tekdavo pakartot svarbiausiu dalykus: autobuso numerį, gido vardą ir filmuotojo vardą. Be to, buvome informuoti, kad į patį kalną mus lydės beduinas Dima (tikrasis vardas nežinomas). Taip pat, reikėjo sugalvot unikalų pavadinimą savo grupei. Unikaliausiai skambės „grupė Dima“. Logiška, bet kam tie rinkimai tada? Galėjo iš karto pasakyt ir ramu. Taigi, prie įsimintinos informacijos prisidėjo ir „grupė Dima“.

 

Miegant laidas ėjo labai greit. Nepatogios sėdynės surakino sprandą. Pagaliau atvykome į vietą.. „Перщатки, шапки, арафатки“ - išlipus, apspito beduinai – „viršuje labai šalta“. Tiek to, išgyvensim.

 

Praėję minią beduinų, atsidūrėme šv. Katerinos vienuolyne, šalia kurios esančioje kavinukėje palikome savo pusryčius. Tualetas – vienas tugrikas, nors Muhamedas melavo, kad kainuoja du. Štai ir mūsų Dima – sportiškai apsirengęs, kokių 40 ir daugiau tėvukas.

 

Neilgai trukus pradėjome kopimą. Buvo apie antrą valandą nakties. Oras gana šiltas, nors pūtė vėjas. Švietė delčia. Aplink vien kupranugariai ir juos siūlantys tėvukai. Camel, verbliud – girdėjosi kas penki metrai. Kupranugario nuoma – 15 dolerių. Iš pradžių visi ryžtingai atsisako, tačiau kelio galo nesimatant, vis daugiau mergaičių ir tetučių lipa ant vienkuprių. Supratau, kad prožektorius reikalingas tam, kad neįmint į kupranugario šūdą, kurio čia pabarstyta visai normaliai.

 

Kartas nuo karto stabtelėdavome atsikvėpt. Visai karšta, kai lipi aukštyn. Matysime kas bus toliau. „Grupa Dima“ - šūkteldavo Dima. „Jėė“ - atkartodavo grupė. Startavome vieni pirmųjų, tad tempas nebuvo greitas. Pasisėdėjimai taip vadinamose kavinukėse užtrukdavo kokį 15 minučių. Kavinuke čia vadinama iš akmenų suręsta pašiūrė, kurioje pagaminti akmeniniai suolai, apdengti kilimais. Stogas uždegtas beduinų nendrėmis. Viduje spingsi porą dujinių lempų, o tėvukai pardavinėja vandenį, arbatas, šokoladus.

 

Kopti darėsi vis sunkiau. Ėmė miegas. Kartas nuo karto mus aplenkdavo koks kupranugaris. Kiekvienoje kavinėje atsiremdavome į sieną ir snausdavome. Atrodė - griūk ir miegok. „Grupa Dima“ - netrukus nuskambėdavo Dimos balsas ir kopimas tęsdavosi toliau. Užsimaniau valgyti. Bent šokoladą nusipirksiu, tačiau 10 svarų už „Snickers“ atrodė labai nekrikščioniška.

 

Paskutinė stotelė. Vietoje kupranugarių tėvukai ėmė siūlyti pledus, čiužinius. Apsirengėme viską, ką turime. Kava, arbata labai populiari pasidarė. Mes kantriai laukiame ryto. Miegame atsirėmę į šaltą akmeninę sieną. „Grupa Dima“ - vėl skamba šerpo balsas. Stukteliu Sauliui – einam. Jokios reakcijos. Porą gerų stuktelėjimų į petį, ir Saulius pašoka nuo suolo, nesuprasdamas, kas vyksta aplink. Einam, bus šalta, nepamiegosi ten.

 

Iš tikro šalta. Daugiau negu 700 laiptelių aukštyn. Nežinau, kaip galima juos suskaičiuoti, nes kartais nebuvo aišku, kur laiptelis, o kur šiaip akmuo. Kupranugariai čia neužlipa. Jokių turėklų nėra. Pažvelgus žemyn, minia žmonių atrodė kaip per kokias Vėlines – daugybė švieselių vinguriavo serpantininiais laiptukais. Kai kurios moterėlės lipo vos nemirdamos – tokias vesdavo už parankių. Gi sakoma, jei viršuje sutiksi saulę – visos nuodėmės bus atleistos. Kai kurie čia ne pirmą kartą eina.

 

Vienai mūsų grupės rusaitei kilo panika. Eina, verkia -“Kaip aš nulipsiu žemyn? Yra juk kitas kelias, ar ne?“ Lipk tik, arba pasitrauk netrukdyk kitiems. Kopiau sukandęs dantis. Jei sustodavom, ieškodavau užuovėjos, nes vėjas visai žvarbus pūtė. Pakelyje kartas nuo karto lįsdavo tėvukai su pledų nuoma. Jei labai šalta, 4 doleriai atrodo visai niekingi pinigai. Tačiau mes stiprūs, ištversim.

 

Pagaliau viršus. Dima nurodė vietą, kur visa grupė galėtų sulipt, nes visas kalnas nusėstas žmonių. Kaip per Velykas kokias. Sustojus, visai šalta darėsi. Atrodė – lįsk pas kokią gražesnę mergiotę po adijalu. Bet tamsu, nesimato nieko.

 

Tamsa po truputį sklaidėsi. Sėdėjau atsirėmęs į uolos kraštą. Tėvukas, nuomojęs apklotus, šmurkštelėjo į urvą šalia manęs ir uždengė įėjimą audeklu. Netrukus įlindo dar vienas. Kur ten jie telpa, nelabai suprantu.

Rytuose horizonto kraštas raudo. Aplink visai šviesu buvo. Vistiek dar labai šalta. Norisi miego, tačiau reikia sulaukti saulės. Kai kurie miegojo sėdėdami.

 

Saulė pasirodė staiga. Pirmiausia pamatėme disko apačią, nes rytuose vaizdą užstojo debesys. Neilgai trukus išlindo ir visa saulė. Nuodėmės nuplautos. Nieko nelaukdama, saulė ėmė kilti aukštyn ir netrukus visai išlindo iš debesies, bei skaisčiai suspindo. Klegėdamas žmonių būrys ėmė leistis žemyn.

 

Jaučiausi alkanas, tad stengėmės leistis greičiau, kartais apeidami laiptus, kuriais lėtai žemyn slinko visa minia. Ypač, kaip priekyje pasitaikydavo koks senukas su ramentais. Ant uolos kraštų kai kurios mergiotės ėmė fotografuotis „one.lt“ anketoms. Audeklus nuomoję tėvukai, dabar atsidarę skrynias su visokiais suvenyrais, neleido ramiai praeiti.

 

Nusileidę laiptukais, lengviau atsikvėpėme – kelias platesnis, galima judėti greičiau. Eidami sutikome Dimą, kuris liepė sukti dešiniau, nes kairėje yra 3000 laiptelių. Pasileidome žemyn.

 

Aplink vieni kalnai, be jokios žalumos. Supratau, kodėl Mozė 40 metų vedžiojo žydus po dykumą. Nes labai kalnuota vietovė – tiesaus kelio nebuvo, o reikėjo per kalnus laipioti.

 

Darėsi visai šilta, tad teko nusirengt megztinį. Praėjome pro galybę kupranugarių, gulinčių šalia kelio. Pirmyn į apačią. Tempą laikėme neblogą, lenkėme net kupranugarius. Eiti žemyn netgi sunkiau, nei viršun – ypač visą kelią. Kelyje sutikome keletą pravoslavių vienuolių, ilgabarzdžių popų. Panašu, kad iki viršaus šitie ir nebuvo užlipę. Nepaisant mūsų greičio, prie vienuolyno jau laukė Dima. Turbūt nubėgo tais laipteliais.

 

Po kokios pusantros valandos jau sėdėjome kavinėje ir naršėme po pusryčių maišelius. Nieko gero. Sumuštinis, viena saldi bandelė, dvi bandelės be nieko, tepamas sūris, džemas ir sviestas. Na ir dar mažytis mango sulčių pakelis. Užkandę, nuėjome į šalį ir atsidarėme alaus. Gerai. Problema tik ta, kad, jei ilgiau nejudi, tai jauti, kad miegi. Net sapnai matosi. Teko kažkaip vaikyti tą miegą.

 

9 ryto atėjo Muhamedas ir visi zombiai nukeliavome apžiūrėti vienuolyno. Iki Dima, malonu buvo. Prie įėjimo į vidų Muhamedas papasakojo, ką matysime viduje: degantį krūmą, Mozės šulinį ir pačią cerkvę. Kadangi, pasak gido, viduje negalima šūkauti, tai jis rodys užrašys prie objektų. Viena gražuolė rąžydamasi taip, kad ėmė smukti kelnės, pradėjo rištis arafatkę. „Nataša, tavo kelnės krenta“ - perspėjo skarele apsigobusi dievobaiminga močiutė. „Ne Nataša aš, o Lilia“ - pataisė gražuolė. Dar vakar Šarūnė informavo, kad Natašomis ir Dašomis čia vadinamos dosnios merginos.

 

Lendame vidun pro siauras duris. Pirmiausia ieškome degančio krūmo. Šalia jo gidas pasakoja angliškai. Rusai puola tampyt krūmo šakas. Angliškas gidas pakraupęs ima šaukti Muhamedui, kad tvarkytų. Tas leidžia tik liesti, bet neskinti. Nesuprantu, kodėl tas krūmas degantis ir nesudegantis. Gal taip atrodo, kada jis žydi? Dabar toks padidintas krūmas ir tiek. Kiek nugirdau angliško gido, tai čia nėra originali krūmo vieta. O pasak Muhamedo, krūmui jau 3000 metų. Suprask, kaip nori.

 

Užklausiau Muhamedo, kodėl kitiems galima pasakot, o va mūsų grupei ne. „Kiti žmonės nėra rusai“ - Muhamedas buvo atviras. Keista, tačiau kita rusų grupė turėjo kalbantį gidą.

Atėjome prie Mozės šulinio. Uždarytas. 17 amžiuje vandens pakėlimo mechanizmą padovanojo Napoleonas. Vėl spragos mano išsilavinime. Maniau, kad Napoleonas Egipte buvo 18 amžiaus pabaigoje. Pats šulinys nelabai kuo skiriasi nuo kaimo šulinio.

 

Paskutinis objektas – cerkvė, kurioje laikoma šv. Kotrynos rankos relikvija. Viduje puošnu. Pagrindinės medinės durys pagamintos 6 amžiuje. Labai greitai apėję nedidelę patalpą, išėjome laukan. Buvo leista eiti į autobusą, kuris stovėjo gal už pusės kilometro, o gal ir dar toliau.

 

Pakeliui teko atmušti keletą vaikų su suvenyrais. Autobuso dar nebuvo – kaip tik tuo metu jis atvyko į vietą. Įsitaisiau senoje vietoje ir išmiegojau beveik iki pat Šarmo. Išlipdamas daviau svarą vairuotojui. Už gerą darbą. Daugiau niekas nedavė. Sėdome į mikriuką, kuris parvežė į viešbutį.

 

Namai namučiai. Pietų metas, norisi valgyti. Pasiruošę pliažui, nuėjome į MCDonalds. Antra diena kaip mėšlainius valgau. Supratome, kodėl kaina didesnė, negu rašoma – pagal nutylėjimą duoda didelę porciją.

Užkandę, išėjome ieškoti alaus – draugai miršta iš troškulio, ko gero. Apėjome visą kvartalą, ieškodami geriausios kainos, tačiau, galiausiai, vistiek atėjome pas savo sukčius. Vėl neapgavo.

 

Pliaže mūsų jau laukė. Tėvukas vėl remontuoja dušą. Negi neįmanoma sutvarkyti taip, kad veiktų bent savaitę? Miego man nebesinorėjo visai. Dar alaus atsigėriau. Kojų neskaudėjo, nors lipant, vienu momentu jaučiau, kad skauda. Lengvai panardėm, visai atsigavau.

 

Šiandien pliaže lakstė išprotėjęs krabas, kurį mes bandėme gaudyt. Greitas, tačiau mūsų medžiotojai dar greitesni. Liana turi daugiau rūbų! Pirmą kartą persirengė. Saulius smigo. Užklojau rankšluosčiu - jokios reakcijos. Jei ant nykščio užmaut numerėlį – tiesiai į morgą galima vežt.

 

Pakilus eiti, Saulius irgi pašoko nuo gulto. Et, planavome palikti. Būtų siurprizas.

 

Paskutinės vakarienės metu valgėme panašiai kaip ir visas dienas. Po vakarienės nuvykome į Senąjį Šarmą. Autobusiuko vairuotojas net nebandė derėtis, ir iš karto sutiko su 16 svarų už 8 žmones. Ką gi – reikia pirkti lauktuves. Nupirkau porą dėžučių vietinių saldainių.

 

Kolegoms reikia tabako, tad užėjo į „7-11“ supermarketą pažiūrėt kainų. Blokas tabako – 10 tugrikų. Kadangi norėjosi pamaišytų skonių, tai bandėm turguje rasti pigiau. Tačiau turgaus prekeivos šiuo klausimu labai nesukalbami buvo – bloko kaina svyravo nuo 15 iki 35 svarų, jei dėt skirtingus skonius. Galiausiai toptelėjo išganinga mintis – nusipirkti skirtingus blokus ir patiems susimaišyti. Taip ir padarė – grįžom į „7-11“, kur užsipirko tos tabokos.

 

Prisėdome bare pas savo draugus. Kainą vėl pasiderinome iš karto teisingą. Mušeika ir šeimininkas patikino, kad šiandien muštynių nebus. Po visą barą lakstė katės, kurios, panašu daro viską po puikiaisiais kilimais. Vieną tokią bandančią daryt, Pilkis išgąsdino mesdamas pagalvę.

 

Išlenkę po porą alaus, pakilome eiti. Vėl reikėjo derinti, kad sumažintų aptarnavimo mokestį, nes kitaip ryt neateisim. Na neateisim tai tikrai, bet kodėl nesumokėjus pigiau? Reiktų užeit ir į WC, prieš judant namo. Šį kartą tualetas atsirado daug arčiau – kitame bare. Kelis praleido, o iš kitų pareikalavo po dolerį. Agnė nuėjo aiškintis pas mušeiką. Tas atėjo, tačiau nieko nepešė – pats sumokėjo dolerį, kad įleistų Agnę.

 

Kaip gi Agnė nesutiks tarakono? Vėl išlėkė klykdama iš tualeto. Tėvukas ramiai sumindė jį, tuo užbaigdamas spektaklį. Kol stovėjome, prie mūsų prisigretino du gretimo baro tėvukai ir ėmė palaikyti kontaktą. Pamatę, kad mes su jais bendraujame, mūsų draugai iš baro supyko ir pasišalino. Na ir gerai, nusibodo jau. Ypač vienas, kuris save pristatinėjo mafija.

 

Kadangi dolerio buvo gaila, tai didvyriškai ėjome tolyn. Nusipirkome alaus namams. Po nedaug, nes ryt keliausim namo. Grįžtant jau taip ėmė spausti alus, kad doleris atrodė niekas. Užėjau į kažkokį restoraną, kur tėvukai be jokio mokesčio parodė, kur tą alų pilt. Vaidui netgi gaiviklio papurškė prieš įeinant. Ir visa tai – nemokamai!

 

Atgal grįžome su mikriuku, kuris baisiai greit lėkė. Džiaugėmės, kai išlipome lauk. Daviau saują monetų, viena iškrito kažkur prie rankinio. Nieko, susiras. Susirinkome pas brolius rankeles. Pasidalino tabaką, parūkėme vieno iš jų. Kadangi pradėjau miegot, tai teko eiti namo.

 

Štai ir paskutiniai pusryčiai. Kėlėmės anksčiau, kad galėtume pasimėgauti saule ir jūra. Pabuvę porą valandų, su Saulium išėjome. Norėjome dar nueiti iki parduotuvės, nusipirkti sulčių. Susipakavome lagaminus.

 

Mieste beveik tuščia. Nupirkome Kristinai arafatkę už 20, nors pradžioje šaukė 45. Užėjome į vieną parduotuvę. Sultys nuo 10 iki 16. Pigiau, negu pas Baachus. Užsipirkome sau ir draugams. Saulius norėjo užeiti į „Starbucks“ kavinę, pažiūrėti, kiek kava kainuoja. Geras, čia dirba moteris. Matėsi, kad nevietinė. Kava – 27 svarai. Na, su galva šitam kurorte tikrai kažkam negerai.

 

Grįždami, sustojome dar vienoje parduotuvėje, paimti Dainiui kolos. Laukiau su maišais lauke, o Saulius užstrigo viduje. Tuo metu į autobusiuką rusai krovėsi dėžes alaus – į kažkokią išvyką važiuoja, prisisodinę karštų pupyčių. Pagaliau Saulius išlindo, o tai buvau jau prasikeikęs, jo laukdamas.

 

Susipakavę viską, nusileidome žemyn. Neilgai trukus, atvyko autobusas. Oro uoste nemažos eilės prie pasų kontrolės. Svarbiausias puslapis pase – ten kur įklijuota viza. Viskas eitų greičiau, jei prie vieno langelio dirbtų 10 tėvukų. Čia viso labo buvo du. Štai mes ir išvykimo salėje. Nuotraukos pase niekas per visą buvimą taip ir nepažiūrėjo.

 

Eilės duty free parduotuvėse tokios, kad geriau nieko nepirkt. Reikėtų kažko užvalgyti. Pasirinkimas – arba picos gabalėlis už 40 svarų arba BurgerKing už 9 dolerius. Nusprendėm imti burgerius, čia dar ir gert duos. Taip ir pavalgėm prabangiai.

 

Skrydis vėlavo pusvalandį. Bet čia ir jau istorijos pabaiga.

 

Reziumuojant viską – kelionė patiko. Tačiau ne dėl to, kad vykome būtent į Sharm el Sheikh. Viską padarė puikūs bendrakeleiviai. Nesvarbu, kur važiuoti, svarbu – su kuo.

 

Grįžti čia (bent dabar taip mąstau) – prasmės mažai. Jei norisi Egipto, mano manymu, geriau važiuoti į Hurghadą, bent kainos žmoniškesnės.

 

Kalbant apie viešbutį, visai patiko. Galėtų būti įvairesnis maistas ir daugiau vaisių. Ar verta imti „viskas įskaičiuota“? Subjektyviai – ne. Gėrimų visą parą negausi – vistiek teks pirkti vakarui arba išeiti į miestą pasižmonėt. Nešiotis 250ml stiklinaites pliaže gal ir patogu.

 

Išlaidos, neskaitant kelialapio: apie 250 dolerių. Įskaitant nardymą, ekskursiją, lauktuves ir alų po 5 litus. Ateityje, jei nardysiu, laikysiu licenziją, nes tris kartus bandyt užtenka. Na, Vaidutis jau 5 kartą nėrė.

 

Derėtis visur, ypač baruose, ko mes nelabai darėme.

Viską pirkti geriausia senajame turguje.

Pasiimti daugiau šiltų rūbų jei lipsite į kalną.

Ras Mohammed parke nedaromas giluminis nardymas pradedantiesiems. To neakcentuoja niekas, tą sužinai pačiame parke.