Beveik metai praėjo nuo paskutinės kelionės. Taupiau atostogas, pinigus. Paskutinę 2009 metų savaitę netikėtai gavom pasiūlymą plaukti iš Rygos į Stokholmą ir atgal. Sausio pirmą... Kodėl gi ne? Kelionės kruiziniu laivu ir beveik nemokamai dar neteko patirti. Neteko būti ir anapus Baltijos, žuvėdų krašte. Už šią kelionę reikia padėkoti Neringos draugui iš tolimosios Suomijos – Markku.

Išsiblaivę ir ne visai po Naujųjų metų sutikimo, sėdome į Laguną ir pirmyn į Rygą. Kelionė nebuvo kažkuo ypatinga, tad po kokių 3 valandų pasiekėm Rygas Pasažierų Osts. Parkingo kainos, švelniai tariant, nustebino – 8 latai už parą. Ir dar susimokėt reikia iš karto. Na, vienaip ar kitaip, latų neturim, tad išvykome ieškoti bankomato, kuris būtų panašus į turimų kortelių banką.

 

Maxima. Sustojome netoli. Parkingas čia per pus pigiau. Tiksliau, nemokamas sekmadienis. Maksimoje turėtų būt bankomatas. Deja, smirda belekaip ir jokio bankomato. Merginos užklausė vietinės latviukės, kur mums rasti tą nelaimingą bankomatą. Paaiškino, išėjom ieškot. Atsidūrėm senamiestyje. Bankomatas jau čia. Nusiėmėm 50 latų. Marrku iškeitė 10 latų monetomis, nes automatas kitaip nepriima.

 

Apsukę ratuką aplink senamiestį, grįžome prie mašinos. Pasukome atgal, kad galėtume prisparkuoti arčiau uosto. Statoil degalinė daro biznį, imdama už stovėjimą po 10 latų parai. Netikėtai, už jos radome nemokamą stovėjimo vietą. Valio, čia ir pasistatėm. Susitikome Markku bendradarbį su broliu, kurie irgi vyksta kartu.

 

Pasiėmę daiktus nupėdinom į Rigas Pasažieru Osts. Žmonių pilna, trys kasos veikia. Pasiėmėm bilietuką, kaip banke. Numeris 5103. Lentelėje žybsėjo skaičiai apie 3100. Neblogai, palauksim. Skaičiukai šokinėjo įvairiai, retai kada įšokdami į 5000 zoną. Nusibodus laukt, užlipome į antrą aukštą atsisėst.

 

Laikas bėgo lėtai, skaičiukai dar lėčiau. Jau ėmiau galvoti, kad neįleis į laivą, kuris stovėjo visai šalia ir atrodė labai didelis.

 

Pagaliau atėjo ir mūsų eilė. Markku užregistravo mus visus, ir mes sėkmingai atsidūrėme laive. Gavome 50 procentų nuolaidą, kažkokiam gėrimui. Mūsų kajutė - A klasės, kas reiškia, turi langą. Štai ir mūsų numeris. Kiek mažai čia vietos... Langas yra, lovos pakabintos ant sienų. Yra dušas ir tualetas. Viskas telpa mažoje, kažkur 8 kvadratinių metrų kajutėje. 

 

Neilgai trukus laivas ėmė judėti. Kažkaip įsivaizdavau, kad uostas yra netoli Dauguvos žiočių, tačiau laivas iki jūros plaukė kažkur apie valandą. Mes nesulaukę jūros, išėjome pavakarieniauti prabangios vakarienės, už kurią buvom susimokėję po 26 eurus.

 

Vakarienė švediško stalo tipo. Normalu, sakyčiau, Švedijon gi plaukiam. Maisto daug, beveik kaip kokiam Egipte. Pilna jūros gėrybių, kurias mes smagiai krovėmės į lėkštes. Skanu labai, galima pirštus laižyti. Pakartojam dar kartą. Man patiko. Užsisakėm porą alaus už gautus nuolaidų kuponus. Alus visai neblogas, man patiko. Mano kolegos krovėsi dar ir dar, o man jau nebesinorėjo nieko. Gavom sąskaitą už alų. Nors kainą buvo 4 eurai, su 50% nuolaida už du sumokėjom 3.62 eur. Beje, internete buvo parašyta, kad laive galima atsiskaityti tik Švedijos kronomis ir latais. Realybėje puikiai ėjo ir eurai.

Laivas lengvai supo, nors didelių bangų nesimatė.

 

Pavalgę grįžome į kajutę, pasiėmėm pinigų ir patraukėm ieškoti parduotuvės. Laive viskas priminė kazino – turėklai „auksiniai“, pilna veidrodžių, kiliminė danga. Pats laivas vadinosi „Romantika“ ir priklausė estų bendrovei „“Tallink“. Ach va, ko taip lėtai plaukiam.

 

Mergiotės nusuko į parfumerijos pasaulį, o mes su Markku išėjom ieškoti ko nors vidiniam vartojimui. Ilgai netrukus, prieš mus atsivėrė puiki parduotuvė „Tallink“. Šokoladai nedomino, degtinė irgi. Markku pamatė debesį viskio. Na pasirinkimas tikrai didelis, kainos irgi. Aš ėjau ieškoti geriamo brendžio. Nėra! Vien tik konjakas už kosminę kainą. Gerai, gal bent alaus turit? Na, yra ten visokio Heineken ir Beck, kuriuos švedai perka dėžėmis, nes kitaip neparduoda. Netyčia rasta skardinė latviško alaus kaštavo virš 2 eurų. Išprotėjo jie čia visi. Reikėjo vežtis iš Lietuvos, arba bent Latvijoje nusipirkti...

 

Einam į kitą parduotuvę. Priėjom kazino ir naktinį klubą. Reiks užeiti vėliau. Kitos parduotuvės nėra, teko grįžti atgal. Akis užkliuvo už STROH. Irgi romas. 80 laipsnių puslitriukas 15 eurų. Jamam. Dar kolos reikia. 0.33 skardinė tik už vieną eurą. Jamam šešias. Grįžom į kajutę. Pakeliui radom vietą, kur veikia internetas.

 

Na, štai mes ir namie. Paragavau gryno STROH. Kvepia puikiai. Skonis stiprus, tačiau visai nieko. Su kola dar geriau.

 

Grįžo merginos. Navigacija rodė, kad plaukiam apie 32 km/h greičiu. Po trumpo pasėdėjimo, nusprendėm prasivaikščioti. Šarūnė nusmigo, o mes trise patraukėm į denį. Lauke nelabai šalta, tik atvirose vietose pūtė stiprokas vėjas. Bangų purslai taškėsi po laivu, kartas nuo karto praskrisdavo žuvėdra. Užlipome į atvirą barą, kuris dažniausiai veikia tik vasarą. Kažkokie išprotėję švedai lakstė trumpomis rankovėmis.

 

Nusileidome į barą, kur sutikome Markko kolegas, gurkšnojančius alutį. Aplink vis gausėjo svirdulių iš Švedijos, padauginusių stipresnių gėrimų.

 

Šarūnė toliau smagiai miegojo, tad mes, susirinkę gėrimus nuvykome pas naujus draugus ir azartiškai sužaidėm Uno.

 

Laikas šventę švęst, tad dar kartą apėjome visas pasilinksminimo vietas. Tango baras, visai čia smagu. Grojo muzika, žybsėjo šviesos, girti švedai bandė kabint mergaites, kurių čia nelabai buvo. Kadangi be poros buvau tik aš ir Arvydas, o poros sukosi šokių aikštelėje, nuėjom prie baro alaus. Barmenas kažkoks piktas buvo. Apsimečiau latviu. „Du alus, lūdzu“. Kažką pradėjo aiškint latviškai. „Es nesaprotu latviski“, atsakiau. Tada angliškai išaiškino, kad palaukt 5-10 minučių. Gerai, mes niekur neskubam.

 

Nebuvo ką veikt, tai pakalbinau belaukiantį prie baro užsienietį. Gyvena Švedijoje, bet yra turkas. Nenuostabu visai. Kitoj pusėj stovėjęs jaunuolis išvertė gėrimo taurę ant baro. Tai galutinai išvedė barmeną iš kantrybės. „Eik iš čia, o tai apsaugą pakviesiu.“ pareiškė „nusikaltėliui“.

 

Galiausiai gavom savo alų. Keista, tačiau bare rūkoma. Išėjom toliau. Kitam laivo šone buvo karaoke, kur rėkė trys girti latviai. Pagailo man vedėjos, kuri bandė kartu su jais dainuot. Pabandėm ir mes padainuoti latviškas daineles, tačiau karaoke netikėtai baigėsi. Kazino irgi užsidarinėjo. Vienam svirduliui parodžiau kur tualetas. Kartais stebiuosi, kaip žmonės patampa zombiais, ir gali svirduliuot visą naktį.

 

Porelės nusprendė miegot, na o mes su Arvydu nutarėm dar padalyvauti. Užsisakėm alaus dar. Mano naujas draugas iš Švedijos paprašė gurkšnelio. Negi gaila, geram draugui.

 

Prie staliuko pamatėm lietuvaitę, kuri su savo draugėmis ne kartą buvo šmėstelėjusi akyse. Prisėdom šalia, susipažinom. Draugės, pasirodo, šoka. Netrukus prisijungė ir jos. Sėdėjom, plepėjom, šokom. Kažkaip prisiminiau jaunystę ir mokyklos šokius, nes ir muzika buvo panaši. Linksma buvo žiūrėt, kaip švedai bando prieit prie „mūsų“ merginų, nes šokių aikštelėje kitų beveik nebuvo, švedai šoko vieni su kitais. Laivą kartas nuo karto pasupdavo stipriau.

 

Laikrodis jau rodė po 3 nakties. Paskutinį kartą prasilenkėm su draugu svirduliu. Gal jis neranda kajutės? Merginos viena po kitos išėjo miegot. Na, reiktų ir mums eiti, tačiau prie laiptų susitikom porą girtų draugiškų švedų, ir radom apie ką pakalbėt. Sakė Švedijoj labai gražios merginos yra. Atsirado ir mano draugas turkas. Šiek tiek pabendravę, išsiskirstėme miegot.

 

 

Pabudau pirmas. Lauke šviesu. Pro langą matėsi kažkokie krantai ir namukai, tačiau laivas judėjo pirmyn. Prižadinau visus. Televizorius su žemėlapiu rodė, kad esame tarp kažkokių salų. Laikrodis rodė, kad greit atplauksime į vietą, t.y. apie 8 vietos laiku.

 

Neilgai trukus, sustojom. Viskas, uostas. Pavalgę iš namų turėto maisto, išsiruošėm į miestą.

 

Stokholmas iš uosto neatrodė labai žaviai. Šalta. Nežinau, kiek laipsnių, bet šaltis kanda pakankamai skaudžiai. Mūsų draugas gidas Markku rodė kelią, o mes traukėm kartu. Pirmas tikslas – susirasti metro. Pėdinome nevalyta gatve, kurios pakraščiuose, žiemos miegui įsitaisiusios, stovėjo apsnigtos mašinos.

 

Metro stotyje šilta. Bilietų automatas priima korteles, tad Markku atsistojo nupirkt. Deja, automatas buvo šiek tiek kvailas, ir kiekvieną bilietą teko mokėt atskirai. Vienas bilietas – 18 SEK. 10 SEK apytiksliai yra vienas euras. Apsibilietavę, praėjom pro kontrolę, kuris net nepažiūrėjo į bilietus.

 

Traukiniai važinėja gana giliai. Žmonių perone nemažai. Daug turistų. Daug rusų. Daug tamsesnių ir geltonesnių. Tikrą švedą jei sutiksi, iš karto suprasi, kad jis švedas, nors ten visi ta kalba marmaliuoja laisvai.

Mūsų stotelė vadinosi „Gärdet“, o išlipt turėjom „Gamla stan“. Traukinys judėjo greitai, ir netrukus išlipome. Iškilę į paviršių radome miestą pilną žmonių. Senamiestis gana nemažas, pastatai senoviniai. Ant kažkurio stogo turėjo gyvent Karlsonas.

 

Karaliaus rūmus saugojo vienišas sargybinis su automatu rankose. Žvėriškai šalta. Net kareivis neiškentęs ėmė žygiuoti pirmyn atgal. Nuo kareivio atsivėrė vaizdas į Riksdagą. Kiek čia daug vandens, kaip kokioj Venecijoj, tik gondolų nėra.

 

Karaliaus rūmų apačioje stovėjo didelė liūto statula. Įdomu, negi Švedijoje jie kažkada gyveno? Tiltas prie karaliaus rūmų uždarytas, teko eiti per aplinkui. Atėjome į parduotuvių gatvę. O gal geriau tą gatvę pavadint Liūtų gatve, nes čia, prie kiekvienos sankryžos stovėjo mažiausiai du liūtai. Žmonių daugybė.

 

Merginos nupirko suvenyrų, kuriuos pardavinėjo tamsaus gymio švedai. Vikingai, turbūt, karstuose vartosi. Jie čia vieni iš Švedijos simbolių, kaip ir briedžiai bei troliai, kurių čia galima nusipirkti visokiais pavidalais.

 

Akimis nuolat ieškojau išgirtų Švedijos gražuolių. Deja, nelabai jų čia yra. Tiesa, baisuoklių irgi nelabai matyt. O gal tiesiog Stokholme nėra tų gražių merginų? Merginos dingo rūbų parduotuvėje. Mes su Markku užėjom į didelį supermarketą. Nepaisant šalčio lauke, parduotuvių durys atlapotos iki galo. Šilto oro srovė, pučiama iš viršaus, sulaiko šaltį. Kažkodėl, Lietuvoj vistiek duris uždaro. Pačiame dugne radome maisto parduotuvę. Markku iš laivo buvo paėmęs dvi tuščias skardines nuo kolos. Jas pridavė automatui ir gavo netgi visą kroną, kai dar atstovėjo eilę ir išgrynino čekį. Bet krona buvo visa nauja ir graži.

 

Merginos ilgai nesirodė, tad bandėm jų ieškot. Išeidami iš vienos rūbų parduotuvės, patekom į erdvės tunelį. Išlindom visai kitoje vietoje ir nesugalvojome, kaip tai įmanoma. Apėjom kvartaliuką, kol radom Liūtų gatvę.

Pavaikštinėję pirmyn atgal ir nesusisiekę su merginom, sugalvojom išgerti Guiness. Kaip tik netoli užeiga radom. 58 SEK už pintą. Brangiausias mano gertas alus. Tiesa, pirmas įspūdis – vanduo, su nedideliu kartumo prieskoniu. Tiesą sakant, ne mano tipo alus.

 

Laikas slinko po truputėlį. Atsirado mūsų damos, baigėsi alus. Pavalgyt nutarėm pas tailandiečius. Nupėdinom atgal, kur matėm reklamą. Taigi, 148 SEK vienam ir valgai kiek nori. Gerai paieškojus, gal ir galima rasti pigiau, bet čia turėtų gautis geresnis kainos ir kokybės santykis. Markku jautėsi sotus po gatvėj nupirkto kebabo, tad valgėm mes trys. Tiesą sakant, skanu. Aštroka, bet vandens ąsotis nemokamai.

 

Privalgę iki soties, grįžome iki Gamla Stan. Ten dar apžiūrėjome bažnyčią ir netikėtai atsidūrėme metro stotelėje. Šį kartą bilietukus pirkom kioskelyje. Po 30 SEK. Pasirodo, pirmą kartą važiavom su pensininkų bilietais. Nieko tokio, svarbu niekas nematė. Kadangi čia bilietai galioja nustatytą laiką, nuvykome į mūsų užmatytą maisto parduotuvę vandens ir alaus.

 

Buvau išsigandęs, kad alaus čia nėra, tačiau radau nemažą pasirinkimą. O, Starobrno, 13 SEK, Pilsner Urquell – 16 SEK. Pigiau negu laive, tačiau visas alus čia iki 3.5 % stiprumo. Va čia tai bėda. Specialiai čekai daro tokį nuvėsusį alų. Suprantama, kodėl tie švedai dėžėm perka laive. Stiprių gėrimų šitoje parduotuvėje nėra, tad pasiėmėm kelis „alaus“. Taip pat ir kolos, nes laive kaina nenormali.

 

Pavažiavom dar vieną stotelę metro ir patraukėm laivo link. Lauke jau tamsu. Ant sniego Markku padarė angelą. Greičiau į laivą, nes šalta iš vidaus.

 

Eilės nebuvo jokios, tad mes jau laive. Alus pusė velnio. Kokias 3 valandas visus kamavo snaudulys, kuriam nuslinkus, išėjom su Markku išnaudot likusius alaus kuponus.

 

Kur daugiau sutiksi draugus, jei ne bare. Netikėtai išdygo Arvydas, tad teko atiduot pusę vakarykštės skolos. Kadangi turėjau daug latų monetų, tai mokėjau jomis. Žmonių laive nesimato, matyt dar per anksti.

Pasivaišinę alučiu, nusprendėm aplankyti gėrimų parduotuvę. Ilgai vaikštinėję, nesugalvojom nieko geresnio kaip STROH 80.

 

Pavakarieniavę (tiksliau, pavakarieniavo Markku), su merginomis nuėjom į svečius. Ten pažaidėm azartiškai Uno iki pat dugno. Netikėtai atėjo pirma nakties. Nutarėm aplankyti šokius.

 

Iš kažkur laive atsirado pilną afrikiečių. Tiek vyrų, tiek moterų. Kai kurios visai nieko. Šokiuose prirūkyta, ir vien juoda liaudis. Net savo didžėjų atsivežė. Ne, čia nesinori būt. Nuėjom į karaoke barą, kuris užsidarė po keletos dainų.

Į Afriką kažkodėl netraukė, tad su Šarune nuėjom miegot.

 

Prabudau vėl pirmas. Lauke jau šviesu. Pro langą matėsi krantas. Vadinasi, netrukus lipsime. Prižadinau kambariokus, po truputį susidėjome daiktus.

 

Lauke šalta, gal net šalčiau negu anoj pusėj. Keliai nevalyti ir čia. Mašina sunkiai, bet užsivedė. Prie išvažiavimo iš uosto stovėjo policija ir stabdė beveik visus iš eilės. Pamačiau ir aš bananą prieš save. Klausiau, sustojau. „Laba diena, kelių policija“ – rusiškai prisistatė latvių pareigūns ir atkišo alkotesterį. Kadangi, gyvenime neteko su tokiu prietaisu draugauti, tai ne iš karto pavyko. Galiausiai prietaisas parodė „0.00“ ir pareigūns palinkėjo gero kelio. Paldies, paldies, laimingū Jauno Gadu.

 

Atsisveikinę, sustojome smirdinčioj Maximoj, kur išleidome visus turėtus metalinius latus ir, padedami Broniaus, grįžome sėkmingai namo.