Marokas 2006-10

Dienos sentencija
Jeigu problema reikalauja aibės pasitarimų, galiausiai jie patys taps svarbiausia problema.

Pradžia » * keliautojo užrašai » Marokas 2006-10

Marokas

Penktadienis 2006-10-06

6⁰⁰ ryte įsėdome į taksi ir patraukėme oro uosto link. Ruošėmės skristi į Maroką. Tiesiog pailsėti nuo įtempto gyvenimo Lietuvoje. Kompanija sudaro: aš, Šarūnė ir Vaidas. Taksi vairuotojas buvo gana linksmas ir kalbus, tačiau vairavo nekaip. Teko ir per raudoną pralėkti, ir staigių posūkių „išimti“. Pusę septynių ryto Vilniuje jau kamščiai. Siaubas. Pagaliau paskutinis staigus posūkis ir mes prie oro uosto. Sulaukėme pastiprinimo iš Kauno, atstovėjome visas išvykimo procedūras ir sulipome į lėktuvą. Liūdna konstatuoti, tačiau „Aurelos“ lėktuvas buvo kažkokia tragedija: normalus Boeing 373 talpindavo apie 120 keleivių. Šis gi talpina 148 ir tai dar ne riba. Teko girdėti, kad „Ryanair“ sutalpina 160 ar net 180 keleivių. Galima spėlioti, kieno sąskaita didėja keleivių skaičius

. Na, bala nematė – skrydžio viso labo 5 valandos ir 45 minutės. Susikėlus kojas ant ausų buvo visai patogu. Pagaliau kylam. Namie pusryčiaut nespėjom, tad labai norim valgyt. Lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį, gauname pusryčius ir alaus. Valio, visai skanu: kumpis, šilta bandelė, salotos, desertas.

Miegot beveik neįmanoma, nes priekyje stovintys diedai nuolat kalba apie žemės ūkį ir daro gramą. Turbūt gavo išmokas už išdegintus pasėlius, tai pramogauja dabar. Po kurio laiko buvom pakviesti į svečius pas Joną. Čia privaišino brendžiu. Svečiuose laikas ėmė lėkti žymiai greičiau – apačioje matosi Gibraltaras - vienas iš tų žodžių, kuriuos sunku ištarti esant girtam. Na, man ištarti sekėsi visai lengvai. Gibraltaras, Gibraltaras... Gražus vaizdas. Pagaliau Agadyras – mes leidžiamės. Keista, bet aplink jokio vandens nesimato, o juk Agadyras prie vandenyno. Tai kurgi tas Atlantas? Lėktuve gavome imigracines korteles, kurias turėjome užpildyti. Va jau nusileidom, plojimai.

Lauke karšta, nors kapitonas bandė apgaut kad +20. Pavydi turbūt. Praėjom migracinę tarnybą. Ypatingai atidžiai žiūrėjo puslapį, kuriame buvo Egipto viza. Turbūt tikrino ar neprisidirbęs. Salam, Maroko karalyste. Čia mus pasitiko gidai, kurie išskirstė mus po autobusus, vežančius į viešbučius. Prieš tai aplankiau vietinį tualetą. Nelabai sužavėjo. Po pusvalandžio trukmės kelionės, per kurią gidas trumpai pristatė šalį ir davė naudingų patarimų, atvykome į viešbutį. Visi rūkoriai iš karto nubėgo į rūkomąjį ir patenkino savo silpnybę (pamanyk, gi 6 valandos!). Viešbutis atrodo normaliai, auksu neblizga, bet tvarkingas ir gana jaukus. Po vizito Egipte keista buvo žiūrėti į dirbančias moteris. Visgi musulmoniškas kraštas... Yra ir visai dailių

. Iš karto buvome pavaišinti labai saldžia arbata, berods mėtų.

Gavom raktus, kambarių paprašėme šalia. Kambariai gana padorūs, yra viskas, ko reikia. Susidėjom daiktus, nusiprausėm ir patraukėm link vandenyno. Aišku, iš pirmo karto neradome kelio, nors žinojome, kurioje pusėje vanduo. Iki pliažo ėjome kokias 10 minučių. Pagaliau vanduo... Daug vandens ir smėlio. Smėlis labai lipnus ir klampus. A va ten Poochas sėdi. Labai gerai, nereikės SMS rašyt, nes čia kainuoja iš Omnitel siųsti kažkur 1,7 lt, o iš Bitės ~70 ct. Poochas žiauriai nudegus odą. Šalia beveik negyvas Pilkutis ir Šurikas. Mat užvakar išgėrė trise 2 litrus stipraus alkoholio, tai vis dar blioga truputuką. Iš karto buvom sutikti su duona ir druska t.y. su apelsinais. Čia jie skanūs ir sultingi.

Vandenynas gana banguotas, bet vanduo visai skaidrus. Dugnas smėlėtas. Priekyje vandenyje matosi uolos. Vanduo sūrus, nors Raudonoji jūra sūresnė. Smarkokas vėjas pusto smėlį. Tūlam lietuviui, pripratusiam ilsėtis Palangos kirmėlyne, ko gero, apsvaigtų galva nuo daugybės laisvos vietos, kur galima pasitiest savo rankšluostėlį. Kartas nuo karto prie mūsų prieina įkyrūs vietiniai siūlydami savo prekes: „Rolex“ laikrodžius, firminius akinius, vietinės gamybos kilimus, marškinius, spurgas, vaisius. Žodžiu, kad neliktum basas ir alkanas. Apie firminių prekių kilmę ir kokybę nesakysiu nieko. Problema ta, kad jie nelabai supranta žodžio „ne“, o mes arabiškai dar nemokam keiktis. O gal ir supranta, tik sunkiai juos nuvaryt eina. Pasirodė gauja valkataujančių šunų – kokie 7 gana dideli. Visai nekelia pasitikėjimo. Ėmė pjautis tarpusavyje, kol po pliažą keturračiu važinėjantis policininkas juos išvaikė.

Pliaže suvartojam turėtas atsargas. Poochas iš pradžių laužėsi, tačiau vėliau akys ėmė vis labiau blizgėti, ir galiausiai prisijungė. Apie 4 val. jau gana nebešilta, o ir vėjas darėsi vis stipresnis. Patraukėme namo, truputį nusnaudėme. Vėliau – susitikimas su gidu. Išsikeitėm pinigus, užsisakėm ekskursijas, 10,84 Maroko dirhamo yra lygiai vienas europietiškas euras. Vietinių pinigų iš šalies išvežti negalima, tačiau mes bandysim

. Norėdamas paskatinti turizmą, Maroko karalius yra įvedęs kurortinį mokestį. Mums jis atsiėjo 11 Dh už parą. Islamo pasaulyje kaip tik vyksta didysis pasninko mėnuo – Ramadanas, todėl nuo 18 valandos viskas užsidaro ir ima dirbti tik nuo kokiu 19-20 valandos. Po susitikimo su gidu sekė vakarienė. Valgyti labai norėjom, nes buvom valgę tik lėktuve. Maistas visai neblogas.

Po vakarienės su Poochu ir Pilkučiais varėm į miestą. Pasivažinėjom vietiniu traukinuku po miestą už 18 Dh. Paskui Vaidas dar ėjo į kaboką, tačiau aš labai norėjau miego – Lietuvos laiku jau buvo 0.30 (laiko skirtumas – 3 valandos). Pakeliui nusipirkome vandens – 6 Dh už litrą ir dar sutikome tą nelemtą šunų gaują, nuo kurios vos pavyko pabėgti. Viešbutis. Miegoti taip gera...

Šeštadienis 2006-10-07

Pabudau anksti – apie pusę šešių, tačiau vėl užsnūdau. Atsikėlėme apie 8. Papusryčiavom. Pusryčiai irgi normalūs – labai skanūs tetulės kepti blynukai. Paskui visą dieną praleidome pliaže. Vandenyne, kitaip nei Baltijos jūroje, vyksta aiškiai matomi potvyniai ir atoslūgiai. Smagu buvo stebėt, kaip daugiau negu 2 metrų aukščio virš vandens išlindusią uolą beveik visiškai apsemia vanduo. Pliažo teritorija potvynio metu susiaurėdavo ne mažiau 50 metrų. Bangos šiandien nemažos. Ir banglentininkų yra. Išmokau pagaut bangą be jokių lentų – skrendi koki 10 metrų ant bangos kupros kranto link. Šalia pliažo kioskelyje vanduo – 15 Dh. Ir dar norėjo mano turėtus eurus pakeist, nes jo sūnus studijuos Prancūzijoje. Mat Marokas tarpukario metais buvo prancūzų kolonija, todėl čia visi laisvai kalba prancūziškai. Poochas, kaip visuomet, traukia vietinių dėmesį. Prisistatė vienas, panašus į Bobą Marlių iš Jamaikos. Pasiūlė pasivėžinti vandens motociklais. Vėl pilna prekeivių. Šį kartą siūlė ir hašišo – Maroke tai labai paplitę.

Grįžę į viešbutį, užkandome lietuviškos mėsytės. Mums Ramadano nėra. Miestietiški lašiniai kažkokie guminiai. Pavalgę nuėjome į vietinį supermarketą. Kažkas panašaus į Minimą gal. Nusipirkom alaus (0,5 litro Holstein – 16 DH), apelsinų, vandens.

Susiruošėm į kelionę „Berberų vakaras“. Prieš tai lauke pažaidėme stalo tenisą. Pagaliau atvyko autobusas, į kurį sulipome mes irgi mūsų ūkinykų grupė. Vienas pasipuošęs žaliomis lakierkomis atrodė ypač prabangiai. Autobuse jau sėdėjo keletas žmonių. Žemdirbiai jau buvo gerokai po dezinfekcijos seanso, kai kurie jau sunkiai orientavosi ir nuolat komentavo gido pasakojimą. Važiavome šiek tiek daugiau nei valandą, kol atvykome į „Berberų pilį“. Čia mus pasitiko berberų orkestras, sudarytas iš poros būgnų ir kokių dešimties skrabalų, kurie skleidžia garsą, panašų grojant šaukštais. Po to pabandė pasisveikinti arabiškai ir nuvedė į kitą kiemą. Ten vėl pašoko savo šokius, pagrojo juokingu smuiku ir balalaika. Šoko dvi berberės tautiniais rūbais. Po to apžiūrėjome, kaip krosnyje kepami duonos papločiai, gavome jos paragaut. Vėliau parodė molinius puodus, kuriuose gaminami įvairiausi troškiniai, kuriuos mes gausim valgyt. Po to visus susodino prie stalų po 6-7 žmones.

Šiek tiek apie pačius berberus. Kaip sakė gidas, berberai sudaro 2/3 visų Maroko gyventojų. Yra bene 5 jų atsiradimo Maroke hipotezės. Viena kildina net iš skandinavų, nes būna labai šviesių ir mėlynakių. Žiūrint į juos, matėsi vienas kitas šviesesnis, tačiau sunku galvot apie jų europietišką kilmę. Vieni panašūs į tipiškus juodžius, o kiti į arabus. Na būna ir visai šviesių, kaip kad mūsų viešbutyje. Žodžiu, skirtumas nemenkas. Šiaip žmonės labai draugiški, lengvai įsimena svetimus žodžius. Nuo paprastų „ačiū“, „prašau“ vėliau pereita prie „zirgo galva“, kuris kažkada, greičiausiai, reiškė „žiūrėk galvą“, einant pro žemas duris. Dar vėliau žemdirbiai išmokė rusiškų keiksmažodžių.

Kad nebūtų liūdna laukti kitų turistų grupių, žemdirbiai ėmė traukti lietuvių liaudies dainas, kartais perrėkdami berberų pasirodymą kitoms grupėms.

Atvykus visos grupėms, gavome duonos su sviestu ir medum, vėliau naminio vyno ir troškinio. Viskas valgoma rankomis, nusivaloma sviestiniu popieriumi, kuris nieko nevalo. Troškinys buvo vištienos ir žuvies, aštrokas, bet skanus. Viską gelbėjo visai skanus vynas. Įkalę vyno, žemdirbiai ėmė rengti bendrus pasirodymus su berberais. Ypač pasižymėjo vienas dainorėlis, kuris, pritariant berberų balalaikai, traukė „Afrika, o rumba negra“. Tarp koncerto kartais įsiterpdavo nacionaliniai berberų šokiai. Tiesą sakant, berberų muzika man labai patiko. Priminė kažkiek afrikietiškus ritmus su tranzo elementais. Tiesiog kūnas pats imdavo judėti.

Vakarui baigiantis, gavome vietinio kuskuso, kuris priminė šaltą manų košę. Vėliau atnešė žalios spalvos mandarinų, kurie buvo visai skanūs. Galiausiai viskas baigėsi, ir mes išvykome namo. Kelionė užtruko, nes kažkas nutiko autobusui. Už manęs sėdėjęs dainorėlis skundėsi, kad jam negera, tai baisu buvo, kad neatpiltų ant manęs. Pagaliau viešbutis. Vienas sapardas niekaip nesiorientavo aplinkoje ir nenorėjo lipti lauk.

Buvome labai pavargę, todėl iš karto kritome miegoti.

Sekmadienis 2006-10-08

Šį rytą kėlėmės ankstėliau, nes planavome važiuoti į žuvų turgų. Pusryčiai niekuo nesiskyrė nuo vakarykščių, tik blynai buvo kažkokie iš manų. Po pusryčių susitikom su Poochu ir Pilkučiais. Linutė sustabdė Peugeot 206 taksiuką, kuriame dėdulė užsiprašė po 10 DH iki turgaus (daugiau 3 asmenų neveža). Pasiuntėme jį toli. Susigavom kita, jau 205. „Do you speak English?“ .“Yes“. OK, susitarėm iki žuvų turgaus už 15. Susėdom trise. Poocho chebra gaudo kitą. Bloga nuojauta, kad veža ne į tą pusę. Na galvojam, kad kelias yra kitas. Vaidas gavo Poocho SMS, kad mus veža ne ten. Perklausėms vairuotojo ar tikrai mus ten veža. Atsakymas – „yes, ok“. Galiausiai atvežė prie kažkokio turgaus ir sako lipkit. Nu ką darysim, išlipom. Gaudysim kitą, kuris bent angliškai kalba. Kur buvęs, kur nebuvęs išdygo mūsų pasiųstas Peugeot 206. Geraširdiškai mus užjautė, pasakė, kad čia ne tas turgus (ką mes patys ir taip žinom). Už 20 DH suderėjom kad nuveš iki tikro žuvies turgaus. Bent jau angliškai susikalbėti galima. Važiuodamas aiškino, koks anas vairuotojas yra kvailas.

Pagaliau turgus, tiksliau įvažiavimas į uostą. Čia mus ir paleido, ranka parodęs kuriame gale yra tas turgus. Dar pridūrė, kad jis šiandien neveikia ir galima nebent nusifotografuoti. Smagu. Visa uosto teritorija dvokė. Turbūt nuo gendančios žuvies. Anie jau laukė. Pasijuokėm smagiai iš visos istorijos, apžiūrėjom uostą ir pėsčiomis patraukėme namo. Darėsi vis karščiau. Pilkučiai patraukė link viešbučio, o mes – pajūriu. Smėlis buvo gana įkaitęs, todėl ėjome ten kur drėgna. Buvo atoslūgis. Ant kranto mėtėsi daug kriauklių, negyvų žuvų. Paskui aptikome milžinišką maždaug šeimyninės picos dydžio medūzą. Ji buvo negyva, bet atrodė įspūdingai. Radom ir krabą išmėtytą gabalais. Pagaliau priėjome savo pliažą. Vanduo buvo gerokai nusekęs, tad mums kilo mintis panardyti prie uolų. Poochas nupėdino namo, o mes su Vaidu basomis nubėgome į viešbutį savo nardymo reikmenų. Smėlis buvo toks karštas, kad neįmanoma stovėti vienoje vietoje. Pakelėje esantis termometras rodė +41. Mano kambaryje kaip tik valėsi kambarinas. Paėmiau daiktus. Vaidas dar prigriebė alaus iš šaldytuvo, ir mes greit parbėgome į pliažą.

Nuplaukus prie uolų, nelabai kas matėsi, nes vanduo buvo gana drumstas. Pamatėm keletą ešeriukų. Krante išgėrėm po alaus. Šarūnė jau perkaito nuo saulės, todėl išsiruošėm namo. Temperatūra +44 C. Įsitaisėm prie viešbučio baseino. Vanduo gaivus. Pagulėjom po skėčiu, tiksliau pagulėjau aš, nes man gana tos saulės. Užsisakėm alaus po 40 DH.Vėliau nukeliavom į mokamą pliažą prie vandenyno, kur Poochas išmušė mums nuolaidas pas Mylių. Mylius – tai tas Bob Marley, kur prisikabino pirmą dieną. Pasimaudėm, pagaudėm bangas, išgėrėm alaus. Atvėsus orui grįžome į viešbutį. Nusiprausę, susiruošėm į parduotuvę. Deja viskas buvo uždaryta, kadangi baigėsi ramadano diena, ir visi vietiniai puolė valgyt. Grįždami aplankėme Poocho namus. Pasivaišinom vynu ir apelsinais. Artėjo vakarienė, tad išskubėjom valgyti. Nustebau, radęs kiaulienos.

Po vakarienės mus aplankė Poochas su kompanija. Suvartojom turėtas brendžio atsargas. Labai linksmai pabendravom, prisiminėm senus bajerius. Ryt anksti keltis, nes laukė kelionė į Marakešą.

Pirmadienis 2006-10-09

Pakilom 6 ryte. Apsitvarkėm, pavalgėm ir išvykome į Marakešą. Ūkininkų komanda su mumis nevažiavo. Gal ir gerai. Važiavome per kalnus. Pakelėse matėme būrius ožkų. Dalis ožkų buvo sulipusios į medžius ir graužė jų lapus. Geras vaizdelis. Kaip pasakojo gidas, šitie medžiai vadinami Argano medžiais, auga tik šioje vietovėje. Tipo, daugiau niekur kitur ant svieto jų nėra. Medis veda tokius riešutus, iš kurių spaudžiamas Argano aliejus. Nuo visko nuo visko tinka. Ir valgyt gamint ir odai gerai. Stebuklas, ne kitaip. Patys kalnai buvo keistos raudonos spalvos, panašiai kaip čerpių stogai. Apaugę minėtais Argano medžiais. Žolės nelabai matyti. Greičiausiai todėl tos ožkos medžiuose ir sėdi.

Visą kelią apie Maroką pasakojo gidas. Mes to pasakojimo nelabai girdėjom, nes visą kelią snaudėm, o gido pasakojimas veikė kaip senelės pasaka. Po poros valandų sustojome atsikvėpti kažkokiame miestelyje. Nusipirkom vandens ir ledų. Štai ir Marakešas – Raudonasis miestas. Raudonasis turbūt todėl, kad visi pastatai yra tos pačios čerpių spalvos. Priemiesčiai skurdūs, netvarka, nešvara. Gausų asiliukų tempiančių didžiausius vežimus. Vėliau prasidėjo prabangūs kvartalai, gausu fontanų ir žalumos. Eismas chaotiškas. Privažiavom pirmą sustojimą – eisime aplankyti mečetės. Išlipus tvokstelėjo karštis ir smarvė. Šalia kažkoks turgus. Vaisiai, saldumynai atrodo normaliai. Visus sužavėjo pakabinta arba išdėliota mėsa, nuo kurios nuolat baidė muses. Gatvėse ir net skersgatviuose nuolat apipypindavo motoroleriai.

Taigi, mes jau netoli minareto, kuis buvo maurų stiliaus – stačiakampis. Tai – aukščiausiais Marakešo pastatas. Pagal šį minaretą pastatytas Sevilijos katedros bokštas. Į pačią mečetę neapipjaustytų neįleidžia, tad teko pasitenkint pasivaikščiojimu aplink. Nuo kažkokio medelio nusiskyniau žalią vaisių, kuris kvepėjo kaip apelsinas. Po aikštę vaikštinėjo keli tautiniai berberai ir siūlė vandenį. Už bandymą juos fotografuoti reikia susimokėti, nes neatstoja.

Aplankę minaretą nuvykome į valdovų Sadų kapu, kuriuos kitos dinastijos valdovas buvo aptvėręs didžiausia siena, kad žmonės juos pamirštų. Beje, visas veiksmas vyksta vadinamoje Medinoje – senamiestyje. Prie kapų laukė nemaža eilė, kuri judėjo gana greitai. Na kapai buvo išpuošti įvairiais raižiniais, mozaikomis, o daugiau nieko ypatinga nebuvo.

Po kapų nuvykome į vizirių rūmus. Čia pirmą kartą pamačiau gyvą bananą. Nebloga žolytė. Patys rūmai skendi žalumoje, gausu fontanėlių. Ypatingai išpuoštos lubos – dėl to, kad čia visi nuolat gulinėdavo ant kilimų. Kiekvienoje menėje vis kitoks puošimas. Apžiūrėjome žmonų kambarius, meilužių kambarius su aikštėmis. Žmonų viziris turėjo 4, o sugulovių 24. Kambariuose nieko nėra, tik langas. Sugulovių aikštė labai didelė, kambariai išsidėstę ratu (na ne ratu, o kvadratu tsakant) aplink ją. Dabar čia nuolat vyksta įvairių filmų filmavimas. Mūsų apslankymo metu buvo ramu.

Pagaliau pietų metas. Pietavome šalia garsiosios Marakešo aikštės, kurios pavadinimą sunku ištart nenusilaužus liežuvio - Djemaa el Fna. Restoranas vadinosi Bohemia. Pirmiausia gavome didelį bliūdą salotų vienam stalui. Prie stalo sėdėjo 7-8 žmonės. Užsisakėm alaus po 25 DH. Po salotų atnešė vištienos. Dar po alaus... Galiausiai desertas – karamelinis užpilas ant kažkokių putėsių. Po pietų visi nupėdinom prie autobuso. Su gidu susitarėm trise likti aikštėje ir susitikti vėliau. Tuo tarpu likę nuvyko į viešbutį prisiregistruoti.

Aikštė buvo gana tuščia. Matėsi vienas kitas kobrų kerėtojas ir koks dešimt apelsinų sulčių kioskelių. Pasukome į turgų. Visai kaip filmuose. Siauros gatvelės, pilna vietinių. Prekių kokių nori. Visur zuja motoroleriai. Ieškojom vandens, tačiau piniginės nedrįsome ištraukti. Prisiuostėm įvairiausių kvapų ir smarvių. Visos mėsos, žuvys ir panašūs produktai siūlomi antisanitarinėmis sąlygomis.

Maždaug po 30 minučių grįžome į aikštę sveiki gyvi ir patraukėme į susitikimo vietą. Daugėjo siūlančių savo paslaugas: kas arklį su karieta, kas skrybėlę, kas gėlių ar ant rankos piešia, kas hašišo. Pasėdėjome pavėsyje, palaukėme autobuso. Šiam atvykus įlipome ir už poros minučių išlipome vėl į tą patį turgų tik kitoje vietoje ir su visa ekskursija. Gidas vedė vietomis, kur mes nebuvom užsukę. Pasirodo, jie dar ir dirbti moka. Turguje gausu amatininkų. Skirtingos profesijos glaudžiasi skirtingose turgaus vietose. Vienur matosi gamina batus, kitur drožia, obliuoja ar tekina primityviais įrankiais Liaudies buities muziejuje vargu ar berastume tokių tekinimo staklių, kur medžio gabalas tampomas ant surištos virvutės. Kitur tiesiai ant praėjimo kala metalą virina. Baisu, kad kokios kojos nenuvirintų einant. Įdarbinti net vaikai. Greičiausiai dėl to 50% marokiečių yra neraštingi. Pasijutau giliai viduramžiuose. Po klajonių užsukome į prieskonių, tepalų ir kitokių žolinių reikalų prezentaciją. Nepirkom nieko, nes kažkaip atrodė, kad kaina mažne triguba. O kalbėt tėvukas mokas: tas tepalas nuo to, anas nuo kito, o čia nuo visko. Du perki – trečias nemokamai. Aiškus biznis. Mūsų tetulytės prisipirko visko. Galima ir masažą padarys už 20 DH. Kadangi vyrų masažuot mergaičiukė nesiruošė, tai masažu susigundė tik vienas latvis.

Pagaliau išėjome iš turgaus atgal į aikštę. Čia gavome laisvo laiko. Pavaikštinėjom aplinkiniais keliais, ieškodami vandens. Išgėrėm šviežių sulčių ir atėjome į susitikimo vietą. Čia vogčiomis galima stebėti viską. Vienas mūsų grupės tėvukas pafilmavo vieną kobrų kerėtoją ir bandė ramiai nueiti į šalį. Tai kerėtojas atsivijo jį per pusę aikštės ir, atkišęs savo bliūdą, liepė mokėti 2 eurus. Gavęs mažiau, aprėkė, išplūdo visokiausiai žodžiais, iš kurių girdėjau tik „Scheisse“.

Artėjo Ramadano dienos pabaiga. Jau vietiniai ėmė nešiotis sriubos lėkštes. Tik imamas uždainavo vakaro maldą, visa aikštė ištuštėjo, ir visi puolė, kas melstis, kas valgyt. Netrukus pasirodė mūsų gidas ir nuvežė mus vakarienės. Vakarieniavom žydų kvartale. Gėrimų neužsisakinėjau, o įsipyliau iš po stalo vandens. Kaip jau įpratom, valgyti gavom tadžino – troškinio ant žarijų. Vištiena buvo labai skani, tik visai be jokių daržovių. Desertui gavom neaiškaus pudinginio pyragėlio. Baigiant valgyti atbėgo 3 mergos ir 3 diedai, ir pradėjo traukti arabiškas dainas pašokinėdami. Žinoma, netrukus ėmė kaišioti savo būgnelį ir prašyti pinigų. Net pavalgyt ramiai neduoda. Neiškenčiau ir įmečiau 1/2 DH (yra tokia moneta). Koncertas netrukus baigėsi. Po to prasidėjo vadinamas Gnau pasirodymas – afrikietiškas tranzas. Bet mes kaip tik baigėme vakarienę ir palikom pastatą. Grįžome atgal į aikštę, kurioje gyvenimas ėmė po truputį virti. Tačiau išgirtoji aikštė didelio įspūdžio nedarė – pasakoja vienas kažkokius bajerius, vietiniai juokiasi. Nieko nesupratom. Keli vietiniai pabarškino būgneliu ir jau eina pinigų prašyt. Tenka slėptis. Apskritai toje aikštėje geriau nespoksot į jokius pasirodymus, nes pasirengę išreikalaut pinigų už kiekvieną menkniekį.

Galiausiai nuvažiavom į viešbutį. Pagaliau... Diena buvo sunki. Gavom kambarius. Vaidas keitė kambarį du kartus, nes neveikė kondicionierius. Pas mus nebuvo telefono, o kondicionierius pūtė šiltą orą. Vaizdas į gatvę. Apsitvarkę, suvartojome turėtas dezinfekavimo priemones ir nuėjome miegoti.

Šiandien galutinai supratome nacionalinius Maroko SMS rašymo ypatumus. Ryšys tarp skirtingų Lietuvos operatorių vienpusis. Išsiųst galima, o gaut nelabai. Vaido pusseserės žinutė, parašyta dar penktadienį, gauta koki 15 kartų. Na, berods, to paties tinklo abonentai gali susirašyti tarpusavyje be problemų. Skambinimas irgi įdomus – dažnai rodo neaiškius sugeneruotus numerius.

Antradienis 2006-10-10

Rytą pakilom apie 7. Nors Šarūnė atidarė langą 6. Tai kaip ir nebemiegojau nuo 6. Vonioje sutikau tarakoną. Nuskendo vargšelis. Išėjau į koridorių. Į seną Vaido kambarį nesėkmingai bandė prisiskambinti administratorius. Mat 7.30 turėjo mus pažadinti. Įdomu, kaip mums prisiskambint bandys. Nuėjom pusryčių. Valgyt nelabai radau ką, tai kirtau bandeles su sultimis. Skanesnės nei pas mus.

Po pusryčių vėl į autobusą. Nuvykome į Majorelle sodus, kuriuos dabar valdo kažkoks garsus dizaineris Saint Laurean. Matyt nelabai garsus arba aš nesidomiu mada. Sode augo daug visokių kaktusų, bambukų ir kitokių augalų iš viso pasaulio. Kaktusėliai, augantys pas mane vazone čia buvo milžiniški – vos apkabintum.

Pavaikštinėję po sodą, išvykome link Essouira – portugalų įkurto miesto. Pakeliui matėsi įvairiausia gamta. Prieš skrisdamas į Maroką, jį įsivaizdavau kaip nesibaigiančią dykumą. Tačiau čia buvo ir stepės ir kalnai, ir nemažai žalių plotų. Maroke gausu upių, tačiau tik keliose matėme vandens. Kraštovaizdis nuolat keitėsi – kalnai iš pradžių buvo apaugę medžiais, vėliau visiška dykynė. Šalia kelio matydavosi mažos lūšnos. Ir kaip čia žmonės gyvena... Nelabai suprantu. Gidas vėl visą kelią pasakojo, o jo balsas veikė kaip pasaka prieš miegą.

Essouira mus pasitiko nesvetingai – visą miestą dengė tiršta migla. Šalta. Atvykome į uostą. Čia dvelkė tradicinė žuvies smarvė. Nuėjo papietauti į žuvies restoraną. Gavome žuvies sriubos, vėliau visą padėklą jūros gėrybių. Labai skanūs kalmarai ir krevetės. Pro langą matėsi stambūs kirai, maždaug dvigubai didesni už mūsiškius. Kai kurie atskrisdavo iki restorano terasos ir vogdavo iš lekščių.

Pavalgę ėjome pro žuvies turgų. Matėme neblogų ungurių, krabų. Žuvis valoma tiesiai ant molo. Labai įspūdingas krantas ir bangų mūša. Nupėdinome iki ispanų statyto bastiono. Labai daug patrankų. Pasakiška panorama.

Vėliau per turgų nuvedė mus į medžio dirbinių cechą. Papasakojo vietiniai, ką, iš ko, kaip gamina. Paskui, kas norėjo, galėjo įsigyti visokių prekių. Iš karto kainą nustatė 30% mažesnę negu parašyta. Nepirkom nieko. Atsigėrėm nemokamos arbatos, pasinaudojom tualetu. Latviai kitoje parduotuvėje nusipirko tamtamą už 100 DH, dėl to visi turėjom jų laukti.

Pagaliau mes autobuse. Kelionė Agadyro link. Reikia pasakyti, kad Maroko keliai yra gana padorūs. Vairuotojas spaudė neblogai. Matyt alkanas buvo. Po 3 valandų kelionės pasiekėme savo viešbutį.

Po vakarienės susitikom su Poochu ir Pilkučiais. Pasivaikščiojom promenada, išgėrėm bare alaus. Grįžom dviese, nes Vaidas dar su chebra patraukė į kitą barą. Rytoj dar viena kelionė. Į Tafroutą.

Trečiadienis 2006-10-11

Kėlėmės apie 6, nes autobusas 7.10. Po pusryčių išvykome į pietus. Su mumis važiavo visa govada sapardo ūkininkų. Gidas iš karto informavo, kad pasakos nedaug, o labiau bus į ką žiūrėti.

Važiavom Atlaso kalnų dalimi, vadinama Anti-Atlasu. Vaizdai priminė seniau matytas šalis. Autobusas spaudė pirmyn vingiuotais kalnų keliais. Vieną sapardą supykino. Kitas už mūsų nugaros (tas kur su žaliom lakierkom), keikėsi kam važiavo, nes jam buvo labai baisu, net prakaitas mušė. Galiausiai neiškentęs atsisėdo ant žemės prie durų, kur nesimato nieko. Dainorėlis, kaip visada, vilkėjo savo tradicinę aprangą – šiaulietiškus treningus su 2 ar 3 juostelėm ir „Lerusso“ marškinėlius.

Kartas nuo karto sustodavome vaizdingesnėse vietose nusifotografuoti. Pirmas sustojimas, aišku, buvo ožkos medyje. Sapardai buvo sužavėti. Važiuojant toliau, kalnų vaizdai keitėsi. Kalnai darėsi vis labiau akmenuoti. Vienoje vietoje apačioje matosi nuvirtęs ekskavatorius, kitoje senas geras Renault 4. Galiausiai atvykome į Tafroutą, garsėjantį savo kilimais. Čia kalnai sudaryti iš tokių akmenų, kaip mūsų Puntukas ir didesnių. Apžiūrėjome išlipę kalnus. Po to nuvykome į kilimų parduotuvę. Čia mums padarė prezentaciją, papasakojo apie įvairiausius kilimus toks mėlynai apsirengęs tuaregas (tokia dykumų gentis, kuri seniau plėšdavo karavanus arba Volksvageno modelis). Su mumis važiavę latviai nusipirko kilimą už 300 eurų. Neblogai... Turbūt skraidantis.

Po kilimų nuvykome pietauti. Pirma patiekalas – sriuba arba salotos, antras – tadžinas arba kuskusas su višta. Ok, paėmiau salotų ir tadžiną. Suvalgius salotas, atėjo padavėjas, atnešė man sriubos – grattis. Suvalgiau ir ją. Tadžinas buvo visai neblogas.

Po pietų išvykome į Tiznitą. Vėl kelias per serpantinus. Kažkaip užsupo ir pilve darėsi keisti dalykai. Aukščio bijantis tėvukas vis dar sėdėjo ant autobuso laiptų.

Po ilgų kalnų kelias ėmė tiesėti. Privažiavom Tiznitą, garsėjantį savo sidabro dirbiniais. Kaip ir reikėjo tikėtis, nuvykome į sidabro dirbtuves. Čia supažindino, kaip atskirti tikrą sidabrą nuo netikro, naudojant kažkokias chemines medžiagas. Ot tai mokslas. Aišku, pabrėžė, kad kiekvienas pardavėja sturėtu tas medžiagas turėti ir parodyti autentiškumą prieš perkant gaminį. Paskui įleido į galeriją, kur galėjome nusipirkti dirbinių. Šarūnė į šitą momentą dėjo labai daug vilčių. Deja... Gražaus nieko gero nebuvo. Užtai tėvukai pripirko visko žmonoms, dukroms ir meilužėms.

Pagaliau užsipirko visi ir pajudėjome namo. Autobuso vairuotojas spaudė gazą, matyt skubėjo į Ramadano pabaigą.

Pagaliau namai, t.y. viešbutis. Vakarą praleidome dviese. Vaidas su Poochu ir co varė pasižmonėti.

"Pelyno" trauktinė arba Marokas naktį. Lyrinis Pūcho pasakojimas

Kai išeini be minčių, mintys pasiveja pakeliui. Kojos ir vėl, kaip kas vakarą, pačios atvedė į kavinaitę kitoje gatvės pusėje. Ne todėl, kad nebuvo kitų ir ne todėl, kad kitur buvo brangiau ar ne tokie gražūs padavėjai.. Tiesiog čia jaučiausi kaip namie. Jau žinai, kad vienas padavėjas, meilės vedinas, marokietišką saulę ir musulmonišką dienotvarkę buvo iškeitęs į airišką alų ir daug europietiškos kiaulienos, kad savininkas, panašus į Meksikos mačo, kiekvieną vakarą pasitiks vienišas sėdėdamas prie stalelio su vis mąslesniu žvilgsniu priešais save ir nauja taure. O pamatę mus, padavėjai, panašūs į nuodėmingus sutanuotus klierikus, plačiai šiepiasi ir sodina prie stalo bei tarpusavy ima garsiai čiauškėti lyg maži vaikai. Žinau, ką jų vietoje daryčiau – stebėčiausi ir aikčiočiau dviejų blondinių ir jas lydinčių jaunuolių pajėgumais. Meniu nebereikia. Dar dabar be jo pasiprašyčiau balto vyno už 15 DRH ar kvapniojo „Martell“ už 60 DRH.

Smagu įsikurti ant pakylos ir stebėti gatvėje vykstantį realybės šou, į kurį norom nenorom įtraukia ne tik Remigėlio replikos, bet ir hipnotizuojantys gatve praeinančių vietinių žvilgsniai. Vieną keičia kitas, šypseną keičia mirksnis, taurę keičia kita ir net nepamenu, apie ką ir kodėl ilgai ir monotoniškai šnekučiuojasi Remigėlis ir Vaidutis. Dėmesį kur kas labiau traukia gražuolio skrybeliuoto tamsiaodžio dainų fone besikeičiantys žmonės. Trečia, ketvirta, išalkstame. Paieškos, meniu surasti užkandžių prie vyno, pasirodo nevaisingos. Neužsisakome nieko, tačiau ant mūsų stalo atkeliauja virtų burokėlių, morkų, bulvių, agurkų ir sūrio asorti. Kadangi balius be lietuviškos mišrainės kiekvienam lietuviui ne balius, „Daumantų“ majonezas čia labai nepamaišytų, bet daržovės vynelio skatinamą alkį taip pat neblogai prislopina. Kažkodėl pamažėl daromės sentimentalūs: iš rankų nepaleidžiame fotoaparato ir sugalvojame palikti dovanų mūsų pamiltai kavinei. Juk atėjome atsisveikinti...

Remigėlis subėgioja „Pelyno“ ir poros poros centimetrų ilgio rūkytų dešrelių. Susivokiu, kai Šurikas jau tupi prie savininko stalo ir gestikuliuodama pasakoja apie mūsų magiškojo žolelių gėrimo naudą. Ne laiku dešrelėmis pamojavęs Pilkutis dosniai atiduoda ir mūsų užkandą. Grįžę prie stalo papasakoja, kad staigmena savininką gerokai nustebino (ir kurgi nenustebsi, kai žmogus susivoki, kad ne tik pas jį, bet ir savavališkai, išlenkiame taurelę kitą stipraus gėrimėlio

Sunkiai besiverčiantis liežuvis ir nuo veido nebenulipanti šypsena paskatina į tualetą pasiieškoti pakeleivių. Kartu su Šuriku mus iki tualeto vedantis tiltelis kavinės viduje pasirodo per siauras, o rožių ir vandens pripildytos vazos turinys nuo „riezkų“ judesių virsta vietinės reikšmės cunamiu pasklindančiu per visą tualeto patalpą. Juk vanduo skaidrus ir jo vazoje nesimato, tiksliau – turbūt jau NEBEsinamo...

Grįžus po daug susikaupimo pareikalavusios kelionės sulaukiame surprizo. Vaiduko ištįsusį veiduką ir išlementą „Pareina...“ prisimenu iki šiol. Nespėju net apsidairyti, kai nuo sidabru žvilgančio padėklo ant stalo rikiuojasi brendžio taurės, pripildytos „Pelynu“, o sugėrovų akyse maišosi nuostaba ir paklaikimas

. Su tokia pačia taure prie stalo išdygsta ir savininkas. Tiesą sakant, neprisimenu, ką kalbėjome, tik visi vieni kitiems buvome be galo malonūs, o aš gausiai juokiausi, supratusi, kad rodydami patriotišką mandagumą, privalėsime viską susiversti nemirksėdami. Susidaužimai ir... Pirmas gurkšnis nepasirodo toks baisus, todėl, padrasinę vieni kitus, protėvių atradimą sutariame ištuštinti „zalpam“. 100 gr ar kiek... bet vis tiek nevalinga ranka pastveria kitą taurę ir užsigeriu vynu, nes tas skonis, likęs burnoje, primena nuo viduriavimo vaikystėje senelio virtą arbatą. Užsitraukiu dūmą ir pamatau, kad esame viso kabako dėmesio centre. Prie kitų stalų sėdintys vietiniai ir padavėjai įdėmiai stebi veiksmą prie mūsų stalo, matyt, laukdami, kol vienas po kito imsim kristi nosimis į bliūdus, bet ne ne neeee... "Kolių" jie nematė, todėl dar nežino, kiek mūsų skrandžiuose telpa alkogolijaus.

Nuo stalų gėles nurinkinėjantį padavėją sustabdo Šuriko magiškai NORINTIS žvilgsnis ir kiekvieną gauname po vazoje mirkusią rožytę. Tai prilygsta visoms Konarskio turgelio kvietkoms, nes apie tas rožycias svaigome visas atostogas. Kavinėje jaučiamės programą įvykdę 100 proc., todėl išeiname prie vandenyno. Dainingosios atostogos tęsiasi vos išėjus už kabako terasėlės. Apsikabiname su Šuriku ir keliaujame plėšdamos savo tradicinį išgertuvių popuri. Vyrija keliauja prieky, todėl keisti pakeliui sutiktųjų žvilgsniai nė gramulio neglumina. Tamsiu tamsiu ir myžalais atsiduodančiu keliuku nuvingiavus iki paplūdimio, Šurikas džordaniškai užplėšia „ir aš tave MYLIU galbūt labiau, galbūt labiau, nei tu mane MYLI!!!!”. Paskutinis žodis jau nuaidi kvartetu ir iš stiklinio namelio pasirodo dviejų linguojančių žmonių ir šuns šešėliai. Mylius su draugu ir Maja. Verdiktas griežtas ir nenuginčijamas „U r drunk!”, ir ką čia beprieštarausi. Įsikimbu į Vaiduką, kad nebūčiau viešai apkaltinta, kad nenuėjau nė vieno vakaro praleisti su juo. Norėjau tik dainuoti, todėl kažką aiškintis visai nebuvo jėgų. Prie vandenyno išdainuojame visą „Duokim garo“ repertuarą. Turiu pripažinti, kad „Tykus vakars be vėjo“ trims balsais skamba kaip koks nugalėtojų himnas

. Tamsiam paplūdimy iš kažkur, kaip koks tai Kastytis baltalytis, išlindęs vietinis mūsų repertuarui prižeria komplimentų ir primygtinai siūlo mums eiti į naktinį klubą. Einame... Mūsų visų dideliam nustebimui jis veda pro Ramados vartelius. Pasirodo, gyvename didžiausio Agadyro kekšyno pašonėje.

Patenkam į naktinį klubą pilną vietinių tėvukų ir apsiplikinusių vietinių mergaičių. Mūsų blondinai Pilkutis ir Vaidutis tampa klubo žvaigždėmis, visų vietinių mergaičių akytės blizga ir prie baro susėdę berniukai užatakuojami vietinių dėmesiu. Deja, prie staliuko grįžę birniukai pareiškia, kad jamamų nerado. Sėdint ten jaustis jaukiai nepadeda ir išgerta alkogolijaus dozė, nes periodiškai atlydėjęs tėvukas bando prisikalbinti mane pašokti. Šokių aikštelėje juda daug gražių kūnų, vietiniai vyrukai šoka tobulai. Sėdėdami Pilkutis su Vaiduku patvarko butelį vyno ir nukeliauja pas DJ‘ų. Jų pageidavimu užgroja LATINO ir varome pasišokti. Viens suktukas, du suktukas, sukasi daug ir gerai... Sukdamasi aplink savo ašį atsimerkiu ir pamatau aplink mus rateliu sustojusius vietinius tėvukus. Beveik kaip Drobiazkai turėjome jaustis... Suprantu, kad esame vieni iš nedaugelio turistų klube, bet jaučiuos labai saugiai, nes Vaidutis ir Pilkutis kontroliuoja padėtį. Tik įsišokus paaiškėja, kad viečierinka baigėsi ir laikas pakuotis namo. Kai išeini be minčių, mintys pasiveja pakeliui, bet tą kartą niekas nesivijo

Ketvirtadienis 2006-10-12

Ryte kėlėmės ankstokai. Pavalgėm ir išėjom pasivaikščioti prie vandenyno. Saulės nerasta. +24... Šalta. Po pasivaikščiojimo grįžom į viešbutį. Saulė ėmė lįsti iš debesų. Jau +26. Užsukom pas Vaidą, susirinkom mantą ir patraukėm prie vandens. Prieš tai užsukom į parduotuvę alaus. Mėgavomės paskutine diena Maroke. Kaip paskutine dieną, tai nuėjom į mokamą pliažą. 25 DH vienam žmogui. Už tą kainą gauname skėčių, gultų.

Vaidas papasakojo savo vakarykščius nuotykius. Lankėsi šokiuose, o ten totalus kekšynas. Ir svarbiausia, kad mergos vietinės... Ir dar nemokamos

. O lenda, kabinėjasi. Žodžiu, musulmonų kraštas stebina savo keistenybėmis.

Prisijungė Poochas su Pilkučiais. Gėrėm alų, maudėmės, laukėm potvynio. Potvynio nebuvo. Baigėsi alus. Nuėjom dar. Vandenynas kažkoks labai piktas pasidarė – labai stipri srovė traukė į jūrą. Bangos didelės, tačiau nepavyko taip gerai jų pagauti, kaip pirmus kartus. Užsakėm cepelinų pas Poocho mamą. Jėga, liksim Vilniuje.

Diena prabėgo greitai. Jausmingas Poocho atsisveikinimas su Myliumi. Poochas uždainavo „Time to say goodbye“. Na gudbai, Atlante, mes einam namo. Dar reikia suvenyrų nupirkti visiems – važiuosim į supermarketą ir į turgų. Jausmas kažkoks keistas... Gal alus veikia? Finalas – tryda. Savijauta – tai karšta, tai šalta. Vakarienė nelindo visai. Pastoviai spaudimas apačioje. O dar tas supermarketas ir turgus... Nu kaip nors... Susigaunam taksi. Iki supermarketo 30 DH. Daugiau 20 neduodam. Ok, važiuojam. Vairuotojas paklausė, kur paskui važiuosim. O mes važiuosime į turgų. Tėvukas nelabai suprato. Gi nedirba turgus. Kaip tai nedirba?? Nu tai Ramadanas, nu... Visi apsidžiaugėm, ypač aš. Pagaliau Marjane – didžiulis supermarketas kaip kokis Akropolis. Pas mane kažkoks nėštumo sindromas – druskoje mirkytos alyvuogės, kuriais visai skaniai kirtau ekskursijų metu, kėlė tokį šleikštulį vien nuo kvapo. Man nereikia jokių suvenyrų, juo labiau kad jų čia nelabai ir yra. Noriu namooo. Kol Vaidas su Šarūne lakstė iš vieno galo į kitą, aš lėtais žingsneliais vežimėlį stumdžiau. Pagaliau baigėm... Taksas mūsų vis dar laukia. Vos įsinešėm nupirktas prekes į kambarius – nenorėjo praleisti administracija. Tik įtikinus, kad čia lauktuvės, ir mes ryt išvykstame, leido. Tualetas mano džiaugsmas.

Su sąlyga, kad suvenyrų beveik negavome, su Šarune dar nupėdinom iki mažosios parduotuvės. Na bent atviruką ar kalendoriuką kokį. Aišku, nedirbo. Perėjom per kelias beužsidarančias prekyvietes... Nieko.

Poochas, Pilkučiai ir Vaidas jau pasidarę po kokteiliuką sėdėjo terasėlėje. Na man ne tas galvoje buvo, tad, privalgęs anglių, nuėjau į lovą. Poocho juokas atsklisdavo iki mano ausų ir neleisdavo miegot. Jaučiau, kad karščiuoju. Kaip nors išgyvensim.

Penktadienis 2006-10-13

Penktadienis 13… Deja, skristi reikia. Atsikėliau gana normalus. Kartais užeidavo sąrėmiai, tačiau su tualetu nebedraugavom. Užtat Vaidui nekas. Mano vakarykščiai simptomai pasirodė. Netgi blogiau.

Pavalgėm. Susikrovėm daiktus. Į autobusą ir oro uosto link. Gidui atidavėm dešras ir likusia degtinę. Gal pravers. O štai ir mūsų Poochas. Deja, dėl sveikatos cepelinus teko atšaukti. Nusprendėme nelikti Vilniuje.

Vėl kortelės pildymas, migracinė tarnyba. Vežamas monetas gerai paslėpėm. Kartu skridusiam latviui liepė parodyt piniginės turinį, o lietuvių net netikrino. Oro uoste nupirkom kelis suvenyrus, išleidom paskutinius vietinius pinigus.

Spėkit, ką pamatėm? Ogi mūsų eks pop karalienė Dinamikos eks-vokalistę Genutę (vardas pakeistas). O, Genute… Kaip tave pakeitė laikas, arba tiesiog nebuvo makiažo.

Į lėktuvą susodino anksčiau. Sėdėjom gale, kur vietos buvo tikrai daugiau negu skrendant pirmyn. Vaidas iškeliavo į galą kur užėmęs 3 vietas beveik visą kelią miegojo.

Čia norėčiau dėti tašką šioje istorijoje. Jei kam kyla kokie klausimai, paskaičius šitą istoriją, maloniai prašome kreiptis asmeniškai. Reziumuojant, norėčiau pasakyti, kad antrą kartą į Maroką neskrisčiau. Pamatyt pamatėm daug. Dar daugiau viskas kartojasi… Kuo daugiau šalių matai, tuo mažiau viskas stebina. Norėčiau padėkoti savo kelionės draugams, už gerą, linksmą laiką. Gaila, kad mažai to laiko teko kartu praleisti.