catchKISS

Marmaris - Rodas

Prologas

       Atostogos… Tai toks nuostabus metas, kada nereikia eiti į darbą, kada galima nekelti telefono ragelio ir miegoti kiek tik nori. Neatostogavau visą vasarą! Na, neskaitant savaitgalių ir poros dienų plaukimo baidarėmis, per kurį smagiai suvalgė mus uodai.
Taigi, pagaliau atėjo ilgai lauktos atostogos. Lietuvoje orai pasidarė visai rudeniški, todėl kelionė į šiltus kraštus labai džiugino. Atostogavome dviese su Šarūne.

2007-08-30

       Iš Kauno išvykome po 10 valandos. Prieš kelionę užsukome į degalinę pamaitinti Laguna dujomis. Operatorius pastebėjo, kad viena padanga tuštoka. Taigi, kol pylė dujas į balioną, aš pūčiau orą į padangą. Su pompa, žinoma. Pagaliau važiuojam. Kelias, kaip visada, remontuojamas, tačiau be didesnių bėdų pasiekėm sostinę. Čia vairą perdaviau Vaidučiui, kuris nuveš mus į oro uostą ir paglobos Laguna. Prieš tai susiskambinom su Pūchu ir nutarėm kartu papietauti. Po ilgokos kelionės miestu, įsisodinom Pūchą ir nuvykom į kažkokį Čili. Čia gyvai pamačiau tikrą elytinę žvaigždę Egmontą Bžeską. Na, su juo neturėjau kada kalbėtis, nes atvykom pavalgyti. Pavalgėm picų, išgėrėm alaus. Laikas vykti į oro uostą. Vaidutis mikliai mus vežė, kaip koks mikrūškės vairuotojas, todėl į vietą atvykome beveik be kamščių ir laiku. Išsikrovėm lagaminą, atsibučiavom ir patraukėm registruotis. Dalamanas – du terminalai, bet eilės nemažos. Po ilgoko stovėjimo praėjom visas procedūras ir atsidūrėme laukiamajame. Dar už keliolikos minučių mus įsodino į lėktuvą.
        Kelionės trukmė 2 valandos 45 minutės. Man šis laikas neprailgo – gavau alaus ir turėjau knygą, kurią reikėjo suvalgyti kol skrendam. Gavom valgyti. Aurelos dešrytė nelabai kokia, bet vaflinis skanėstas labai vartojamas. Vis tiek viską suvalgiau. Liko tik Šarūnės alus, kurį išgėriau begrauždamas knygą.
       Po pietų tradiciškai nusidriekė eilė iki tualeto, kuri nesibaigė iki lėktuvas ėmė leistis. Kaip tik tuo metu baigiau knygą ir galėjau  grožėtis vaizdais. Pasiekėm žemę. Plojimai. Pirmi lekiam pirkt vizų. Vizos kaina – 10 eurų. Nusipirkus vizą, reikia eiti pro pasų kontrolę. Ten tvarka panaši į Egipto – vienoje rankoje cigaretė, su kita dirba.
       Prie bagažo atbėgom pirmieji. Bagažą gavo kone paskutiniai.Susitikom su gidėm. Lauke baisiai karšta. Autobuse tikra atgaiva.
       Iki Marmario 90 km. Gidė Giedrė trumpai supažindino su svarbiausia informacija. Ypatingai akcentavo, kad į viešbučius negalima neštis savo maisto ir gėrimų. Kelionės metu darėm 10 minučių sustojimą.
       Temo. Atvykom į Marmarį. Pirmas dalykas, kas buvo keista – dauguma šviesoforų rodo laiką, kiek degs atitinkama spalva. Labai patogu.
       Viešbutis pusė bėdos, svarbu kondicionierius veikia. Balim Otel vadinas. Lovos išskirtos, teko susistumti, nors po susistūmimo vieno galva bus po lempa. Televizorius rodo tik turkiškus kanalus. Čia tai visiška bėda.
       Susitvarkę nuėjom pavalgyti. Maisto pasirinkimas nuvylė. Vienintelis karštas patiekalas – troškinta jautiena, panaši į guliašą. Teko valgyt. Paskui užkandau arbūzo ir kažkokio pudingo. Išgyvensim.
       Po vakarienės išėjom apsidairyt į miestą ir nusipirkt vandens. Viešbutis beveik ant jūros kranto, tačiau savo pliažo neturi. Mieste gausybė žmonių. Gražių mergų – visiška bėda.
       Supermarkete nusipirkom vandens. Reikia pastebėti, kad vanduo Turkijoje yra pigesnis, negu vandeniu turtingoje Lietuvoje. Už 1,5 litro Nestle butelį sumokėjom apie 1,26 lito.
       Apie pinigus. Turkijos pinigas dabar yra Naujoji Turkijos Lira. Seniau turkai viską skaičiavo milijonais, bet, matyt, pavargo ir įsivedė naują pinigą. 1 lira lygi maždaug 2 litams. Išsikeitėm 30 euru po 1,72 liros.
       Palei uostą pastatyta scena, kurioje amerikiečių jūrininkų orkestras grojo turkiškas dainas. Aplink sukinėjosi nemažai automatais ginkluotų berniukų. „MP5“ – pagalvojau.
       Pasivaikščioję grįžome į viešbutį. Vandenį prasinešėm slapta. Tiesa, jis neskanus. Buvom pavargę, tad beveik iš karto užmigome.

2007-08-31

       Naktį miegojau gana neblogai, neskaitant to, kad porą kartų reikėjo pakeisti kondicionieriais temperatūrą. Atsikėlėm kažkur 9 valandą. Pusryčių pasirinkimas vėl ne koks. Sūriai, musulmoniška dešra, daržovės, virti kiaušiniai. Vietoje sulčių buvo toks gėrimas, kuris apibudinamas vienu žodžiu „Ulker“. Turkai stalų nevalo. Jie juos nusiurbia nešiojamu rankiniu siurbliu. Patogu.
       Pavalgėm tą, ką radom, ir išsiruošėm į pliažą. Pliažu Marmaryje vadinama maždaug 10 m pločio smėlio - žvyro juosta, kuri tęsiasi per visą miestą. Tiesa, vietomis yra laivų prieplaukos. Dušų nėra. Dauguma viešbučiu savo pliažo neturi. Dalis pliažų priklauso barams, restoranams. Galima naudotis gultais, jei ką nors užsisakai.. Nusprendėm išbandyti su pirmu pasitaikiusiu restoranu. Tačiau dėdulė turkas norėjo, kad užsisakytume pietus, todėl teko ieškoti kitos vietos. Po dar vieno nesėkmingo bandymo, prigulėm  vieno bariuko teritorijoje. Saulė piktai kepino, todėl visiškai nebuvo noro sėdėti ne po skėčiu. Priešais guli teta ir degina savo nuogus papukus. Gerai, kad bent figūra graži, nors oda tai visa strazdanota.
       Nutariau nusimaudyti. Vanduo gaivina, sūrus ir nelabai švarus. Truputį paplaukiojęs, nusprendžiau panardyti. Nardymas baigėsi visišku fiasko, kadangi giliau kaip 2 metrai nieko nesimatė – drumstas vanduo. Tikiuosi Rodose bus geriau. Kaitintis saulėje didelio noro nebuvo, tad mirkau vandenyje. Artėjo 12 valanda. Susirinkom daiktus ir patraukėm į viešbutį. Iš baro taip nieko ir neužsisakėm. Savininkas ar darbuotojas, kuris mus įleido, atsisveikino iki kito karto. Na gal ir užeisim kada.
       Viešbučio kambarys dar netvarkytas. Pagal Merfio dėsnį, tvarkyti atėjo kaip tik tada, kai aš maudžiausi. Bet iš karto išėjo.
       Nusimaudę susiruošėm pasivaikščioti. Nežinau ar idėja labai vykusi buvo. Karšta!!! Karštis meta prie žemės. Net maroke taip karšta lyg nebuvo. Supratau, kad žmogus, išradęs oro kondicionierių, yra vertas Nobelio premijos. Vaikščiojom užeidami į parduotuves, kuriose yra kondicionieriai. Atsigaivini ir vėl eini toliau. Kitaip neįmanoma. Kaip ir Egipte, čia mus laiko rusais. Vienoje parduotuvėje, net muziką rusišką mums paleido.
       Nuėjome į „Tanzas“ – didelį prekybos centrą. Nusipirkome kito, vietinio vandens, nes tas „Nestle“ turi kažkokį šlykštų prieskonį. Taip pat nusipirkom vynuogių, persikų, obuolių. Įsimečiau vieną skardinę alaus. Alus kainuoja lirom panašiai, kaip pas mus litais. Na, truputį mažiau. Už 0,5 litro „Efes Pilsen“ skardinę sumokėjau 1,89 liros. Sugalvojom, kad reikia, nusipirkti kremo nuo saulės, nes aš labai daug jo naudoju. Tačiau kainos vaistinėje išgąsdino. Grįžome į „Tanzas“ – Šarūnė nuėjo kremo ten, o aš pasilikau saugoti alaus ir kitų prekių. Besaugodamas alų, nutariau jo paragauti. Išragavęs iki dugno, padariau išvadą, kad daugiau „Efes Pilsen“ nepirksiu. Šarūnė grįžo be kremo. Nusprendė, kad dar užteks to, kurio turim. Prasidėjo ilga kelionė į viešbutį. Vėl ėjom parduotuvėmis, nes ant saulės būti neįmanoma. Su Šarūne dar kartą padarėm išvadą, kad gražių mergų čia nėra. Nebent viena kita. Išėjęs į Laisvės alėją nespėji dairytis, o čia reikia ieškoti bent kiek gražesnės.
       Šiaip ne taip parsibeldėm į viešbutį. Prigulėm pailsėt ir nusnaudėm porą gerų valandų. Pamiegoję ėjom žaisti UNO. Bežaisdamas išgėriau truputuką atsivežto brendžio. Daugiau nedavė...
       Atėjo vakarienės metas. Neblogai – vištienos šašlykas. Tikrai skanu. Saldumynai labai saldūs, daugiau jų nebevalgysiu.
       Po vakarienės išėjom pasivaikščioti ir pabandyti nusipirkti man odinę striukę. Taip netikėtai ir nusipirkau už 130 eurų, nors pradžioje šaukė 220. Po to pasivaikščiodami nupėdinom iki „Tanzas“, pasipildėm vandens atsargas. Pasivaikštinėjom ir grįžom į viešbutį. Ryt laukia kelionė į Kleopatros salą.

2007-09-01

       Šiandien kėlėmės anksčiau, nes 9 valandą mus turėjo paimti autobusas - kelionė į Kleopatros salą. Pusryčiai buvo lygiai tokie patys kaip ir vakar. Pavalgėm ir prisėdom laukti autobuso. Pagaliau jis atvyko. Viduje sėdėjo nemažai žmonių ir žavioji gidė Eglė. Tiesą sakant, būti žavia jai sekėsi žymiai geriau, negu būti gide. Bet tiek jau to. Kelionė iki miestuko, iš kurio išplaukėm truko apie gerą pusvalandį. Važiavom tuo pačiu keliu kaip ir iš oro uosto. Pagaliau atvykom į miestelį, kurį suprojektavo kažkoks architektas, todėl visi namai vienodi. Čia mėgsta ilsėtis patys turkai. Pamatėm nedidelę upę, kurioje plaukiojo būriai gulbių, ančių. Eglė papasakojo trumpą istoriją, apie Kleopatros salą.
        Siauroje gatvelėje vos prasilenkėm su lengvąja mašina. Mūsų vairuotojas labai įniršo ir vos neišlipo per langą aiškintis. Mus lydintis turkų atstovas Bairam, kurį Eglė vadino „Švente“ (nes tą išvertus ir reiškia), net ėmė jį raminti. Galiausiai konfliktas išsisprendė taikiai ir abi transporto priemonės prasilenkė.
       Atvykome į uostą. Iki laivo keletą žingsnių teko eiti pėsčiomis. Mūsų laivas buvo bene didžiausias visame uoste. Deja, į jį lipo ne tik mūsų autobuso keleiviai, bet ir visokie kitokie. Tas nelabai džiugino.
Užsiėmėm gultus. Stengiausi kuo mažiau gauti saulės, tad gultą išsirinkau šešėlyje. Žinoma, pradėjus laivui plaukti, šešėlis apsikuko kelis kartus. Laive buvo bariukas, tačiau alaus kaina visiškai neviliojo – 5 liros už 0,33 „Tuborg“ buteliuką. Plėšikai.
       Iki salos plaukti reikėjo maždaug valandą. Į tikrą atvirą jūrą taip ir neišplaukėm – visą kelią iš abiejų pusių buvo matyti kalnai, Vaizdas tikrai gražus.
       Pats laivas buvo su visais patogumais. Puikūs tualetai, gultai. Šiandien pastebėjau vieną įdomią turkiško unitazo savybę. Visi unitazai turi integruotą šiknos apiplovimo kraniuką aka bidė.  Atsuki rankenėlę ir gali mėgautis vandens srove. Sužavėjo popierinių rankšluosčių automatas – pakiši ranką, bžžž išvažiuoja lapas, tik nuplėšt reikia.
     Priplaukėm salą 11 val. 10 min. Išleido visus iš laivo ir prigrasino, kad nebandytumėm išsinešti smėlio, nes čia jis saugomas įstatymu. Pats maudyklės plotis siekia gal 50 metrų. Smėliuku galima mėgautis tik vandenyje, į kurį veda du įėjimai. Prie kiekvieno įėjimo yra dušas ir  apsauginis. Lentelė perspėja, kad už bet kokį smėlio išnešimą gresia kažkelintas straipsnis. Krante esantis smėliukas užtvertas, ir gulinėt negalima. Tačiau kitur yra pilna gultų ir skėčių nemokamai. Lietuvių bobelės iš karto ėmė gailėtis turkų, nes anie nematę Nidos.
       Išsirinkom vietą po dideliu alyvmedžiu ar tai akacija, kuri puikia užstojo saulę. Nuėjom maudytis. Iš karto pasiėmiau nardymo reikmenis. Smėlis labai įdomus – smiltys apvalios kaip kokios manų kruopos. Šarūnei maudytis greitai pabodo ir ji nuėjo saugoti daiktų. Aš pabandžiau panardyti. Vanduo buvo labai skaidrus, todėl Marmario nesėkmė nepasikartojo. Povandeninis pasaulis tikrai skurdus ir nespalvotas kaip Raudonojoje jūroje. Tačiau įvairių žuvų pamačiau. Kadangi koralų nebuvo, tai nardžiau prie uolų. Matėsi būriai žuvų, keli jūros ežiai ir daugiau nieko. Kokį pusvalandį pamirkęs, grįžau į krantą. Nusipirko ledų. Už dvi porcijas sumokėjom 4 liras. Prie mūsų medžio pamačiau gražų driežą, kuris vikriai pabėgo ir liko nenufotografuotas. Vėliau atėjo porą viščiukų – saloje vaikštinėja daug vištų ir gaidžių.
       Darėsi karšta, todėl vėl nuėjau maudytis. Šį kartą pamačiau jūros žvaigždutę. Na ir tu pačių žuvų ir ežių. Nespėjus išlipti, Šarūnė vėl pasiūlo maudytis. Pasimaudžius atėjo laikas grįžti į laivą.
       Laive iš karto užsiėmėm vietas prie stalo, nes atėjo pietų metas. Jau buvom apsidžiaugę, kad sėdėsim dviese, tačiau prisėdo toks plaukuotas turkas. Gavom maistą – makaronai, daržovės ir dviejų rūšių mėsa. Man visai skanu buvo, tik viena mėsa sausoka. Bet aš ją pagardinau kečupu, ir viskas skaniai susivalgė. Dar pakartojau makaronų. Desertui gavom arbūzo. Aišku, daugiausia jo sukirto Šarūnė.
       Po valgio laivas šiek tiek paplaukė ir prasidėjo maudynės. Kadangi buvom tik pavalgę, maudytis nėjom. Buvo tokių drąsuolių, kurie šokinėjo nuo antro laivo denio. Pirmame denyje buvo nuleisti laipteliai. Iš karto užlipus buvo galima nusiprausti gėlu vandeniu. Netoli nuo laivo pamatėm nemažą medūzą, kuri prie maudynių vietos taip ir nepriplaukė.
       Po pusvalandžio maudynės baigėsi. Dar po kokių 15 minučių vėl sustojimas ir vėl maudynės. Šį kartą maudėmės ir mes. Tiesa, nuo denių nešokinėjom. Vanduo gana vėsus ir puikiai gaivina. Pabaigoje – parodomoji programa šuolis nuo uolos. Šuolininkas liko gyvas, plaukiam toliau. Deja po keliolikos minučių vėl sustojimas. Ne, šį kartą jau nesimaudysim. Persinešėm daiktus į apačią, nes saulės jau buvo per daug net Šarūnei.
       Grįžome į uostą. Autobuse laukė gaivi vėsa. Išlipome prie „Tanzas“. Nusipirkome vaisių, alaus ir saldumynų. Vakare laukė turkiškas vakaras, todėl skubėjome jam ruoštis.
       Atėjus laikui, išėjome laukti autobuso. Autobusas vėlavo. Štai ir jis. Tačiau net nestabdydamas pralėkė pro mus. Išgirdome automobilio signalą – mūsų laukė Huseinas su Fordu. Puiku, privatus pervežimas. 
      Atvykome anksčiau už autobusą. Prie stalo radome du vaikinus ir mamą su dukra. Atnešė šaltą patiekalą – mišinį visokių valgių, net baltos mišrainės buvo. Nuėjau prie baro pasiimti nemokamo alaus. Kažkiek jaučiasi, kad jis nemokamas. Netrukus sugužėjo ir autobuso keleiviai. Prasidėjo programa, valgymai ir gėrimai. Didelio noro linksmintis nebuvo. Ne tie žmonės aplink ir be to, ryt keliaujam į Rodą. Vaikinai kala degtinėlę vieną taurelę po kitos. Vietinis fotografas šaudo visus iš eilės, o paskui prašo  už nuotrauką 10 lirų (pradinė kaina 10 eurų). Pati programa graži, nenuobodi, tik man jau matyta Šarūnės vaizdeliuose. Karštas patiekalas – vištiena su ryžiais ir keptom bulvytėm. Skanu, tik bulvytės ne į temą. Desertu, tradiciškai – arbūzas.
       Paskutinė programos dalis neįvyko. Turėjo būti kelių šalių atstovių pilvo šokis, tačiau iš lietuvaičių neatsirado norinčių. Viena lietuvaitė tyli, kukli mergaitė, jau nusikabino turką, ir lėks į šokius.
    Pagaliau viskas baigėsi ir mus vėl su mašina parvežė namo – paskutinė naktis Turkijoje. Sunki šiandien buvo diena. Ir kažkaip juokingai nudegiau krūtinę.

2007-09-02

       Šiandien leidom sau pamiegoti. Mūsų laivas išplaukia 16,30. Reikia kažką susigalvot nuveikt iki to laiko. Pavalgėm tradicinius pusryčius. Išsikraustyt iš kambario reikia iki 12 valandos. Šarūnė daiktus jau buvo supakavusi vakar, tad viską susirinkom ir palikom svečių kambaryje. Savo seną striukę palikau spintoje, kambaryje, nes ją jau laikas išmesti.
        Iš pradžių mąstėm važiuoti į Ičmelerą, ramų kurortinį miestuką. Tačiau laukti autobuso nusibodo, be to saulė kaitino nesveikai, todėl tos minties atsisakėm.
        Nusprendėm nukeliauti iki Marmario pilies. Prieš tai nupėdinom iki „Tanzas“ vandens. Pakeliui nusipirkom porą suvenyrų ir patraukėm į pilį. Po kelių nesėkmingų bandymų pilį radom. Įėjimas – dvi liros.
       Pilis kaip pilis, nieko ypatingo ten nėra. Didžiausią įspūdį paliko milžiniški nenoviniai inkarai. Viename rūsyje veikė kondicionierius. Į šitą patalpą ėjom porą kartų atsigaivinti. Būdamas pilyje pirmą kartą išgirdau mulos kvietimą melstis, kiek buvau Turkijoj. Mesltis nėjom, pasigrožėjom Marmario įlanka ir patraukėm atgal.
       Artėjo pietų metas, norisi užkąsti. Užėjome į Burger King ir pasiėmėm po pieno kokteilį. Visai skanu ir sotu, ir gaivina. Po to dar užsukom į „Tanzas“, išleidom paskutines liras ir  linksmi patraukėm namo, t.y. į viešbutį.  Viešbučio administratorė mus maloniai informavom, kad kambaryje palikome striukę.  Oi kaip ačiū, mano mylimiausioji striukė. Teks išmesti tave Rode, vis pas krikščionis.
       Kol atvyko mūsų transportas, žaidėme UNO. Pagaliau važiuojam į uostą. Viskas puikiai sutvarkyta,  bilietai nupirkti. Perėjom pasų kontrolę, pavaikščiojom po Duty Free parduotuvę ir patraukėme ieškoti laivo. Kažkoks kapitonas nurodo mūsų laivą – „King Soron“. Viduje visai patogu ir daug tuščių vietų. Pro langą matosi puikus Marmario įlankos vaizdas. Iš tikrųjų čia labai gražu.
       Pradėjo rinktis žmonės. Prisipildė pilnas laivas. Priešais mus atsisėdo dvi baisios graikės. Iš užrašų laive, galima buvo spręsti, kad tai graikų laivas. Jau reikėtų plaukti, tačiau mes vis dar stovime. Pajudėjome. Atia, Marmari, gal dar kada nors pasimatysim. Gal...
       Didžiąją kelio dalį žaidžiau žaidimą telefone. Išgėriau turėtą alaus skardinę. Vienu metu gerokai užsupo. Laive tvanku, jaučiausi šlapias. Šarūnė užmigo ant stalo.
       Atplaukėm! Kaip tikri ES piliečiai ėjom pro specialiai mums skirtą pasų kontrolės punktą. Va mes jau Graikjoj! KALLIMERA! Uoste labai gražu, daug burinių laivų. 
       Reikia nusigauti į viešbutį. Einame pro taksi. Mašinos apynaujės. Baisu važiuoti, nuplėš kaip nuo užsieniečių. Vienas barzdočius paklausė ar taksi ieškome. Yes yes. O, tai jums pas mane. Ok, privedė mus prie Mercedeso. Nusistebėjo, kokio velnio mes į tą lagaminą prisikrovę, kad toks sunkus.
       Pravežė mus per miestą iki viešbučio „Agla“. Sumokėjom 6 eurus. Viešbučio registracijoje maloniai mus priėmė, davė raktą. Pats viešbutis 3 žvaigždžių, todėl kažko tikėtis neverta. Marmaryje irgi tiek pat žvaigždžių turėjo. Kambarių durys negražiai mėlynos ir šiaip negražios. O šitos kažkodėl medinės, vos ne šarvuotos. Nagi, nagi, čia mūsų kambarys. Įeinam. Joooo... Švelniai tariant, čia du kambariai ir virtuvė. Dušas, tualetas – viskas tvarkoje. Kairėje pusėje stovi mikrobangė, dviejų skylių elektrinė viryklė, stalas, kriauklė. Toliau staliukas, sofa, LCD televizorius, kokių 20“. Toliau stumdoma pertvara, už jos lovos, spinta. Atidaręs virtuvės spintas, radau indų, virdulį, lygintuvą, skrudintuvą, keptuvę. Žodžiu, namų sąlygos. Ant stalo padėta lėkštė su vynuogėm, ant lovos - du chalatai. Du įėjimai į balkoną, du kondicionieriai. Televizorius rodo daug kanalų ir net ne graikiškų yra. Kondicionieriai į pultelį nereaguoja. Chm... Aha, o čia elektros skydelis. Bandymo būdu įjungiu kondicionierius. Puiku. Nusiprausėm, išgėriau taurę brendžio. Parašiau tai, ką dabar skaitot. Tuoj eisim valgyt.
        Valgyt buvo tikrai skanu. Tiesą sakant, valgiau tik lazaniją ir ledų. Gėriau alaus. 0,33 buteliukas kainavo 2,7 euro. Po vakarienės išėjom pasivaikščiot. Pliaže vien akmenys, smėlio nėra. Jūra mėlyna, banguota. Greičiausiai nepanardysiu. Apvaikščiojom aplink. Tamsoje gana sunku orientuotis, todėl iki senamiesčio nenuėjom. Bare alus 2-3 eurai už pintą. Atradom „Pizza Hut“ piceriją. Gal reikės apsilankyti.Kiek pastebėjau yra mašinų parkavimo problemų. Ką reikės daryti, jei išsinuomosim?
       Pusę dešimtos susitikom su gidu Mindaugu. Papasakojo, ką reikia aplankyti su mašina. Reikėtų imti 3 dienas. Iš ekskursijų, greičiausiai, plauksim tik i Simio salą. Visą kitą važiuosim savarankiškai.Pakalbėjom, išgėrėm „Mythos“ alaus ir išsiskirstėm. Kažkaip norėjosi miego.

2007-09-03

       Atsibudom apie 8 ryto. Nuėjom pusryčių. Atsirado persivalgymo problema, kurios nebūdavo Turkijoje. Maisto pasirinkimas tikrai didelis.
       Po pusryčių išėjome į pliažą. Kad pliažas akmeninis, pastebėjome dar vakar. Gultai mokami. Dviems kainuoja 7 eurus. Pagailo. Atsigulėm ant rankšluosčių. Jūra banguota, šviesiai žydra prie kranto ir tamsi toliau. Vėjuota, bet šilta. Sėdėjau su rūbais, nes degintis nenorėjau. Dalis moterų deginasi be liemenuko. 
       Vanduo šiltas, tik iki jo prieit reikia su batais, nes akmenys labai badė kojas. Gilu porą metrų nuo kranto. Bangos gana stiprios. Pliaže visur yra dušai ir tualetai, todėl į jūrą myžti nebūtina.
       Pagulėjom kokias 4 valandas, pasimaudėm ir grįžom į viešbutį. Pakeliui pasipildėm vandens, vaisių, alaus atsargas. Kambaryje alus dingo. Išėjom pasivaikščiot į senamiestį. Šį kartą sekėsi geriau – senamiestį radom. Karšta. Visą senamiestį juosia gynybinė siena. Pačiame senamiestyje gausu parduotuvių, tavernų. Pamaklinėjom aplinkui, palaipiojom po griuvėsius ir patraukėm palei krantinę link koloso.
       Iš to koloso dabar telikę du stulpai – vienas vienoje įlankėles pusėje, kitas kitoje. Tose vietose buvo statulos kojos. Pro klyną plaukiojo laivai. Kadangi to koloso seniai nėra, liko tik legendos.
       Grįžom į viešbutį, pavakarieniavom. Vėl nemažai privalgiau.
       Po vakarienės pradėjom mąstyti, kaip bus su krepšiniu. Graikai žiūri tik futbolą. Išėjom į miestą pasivaikščioti, gal rasim kokį barą su TV. Deja, barų daug, o TV juose rodo arba futbolą, arba Serbiją – Rusiją. Po šių rungtynių sekė Graikija – Izraelis. Supratom, kad nieko gero nebus, teks žiūrėti, ką rodo. SMS pagalba žiūrėjom Lietuva – Turkija. Gėrėm brendį. Valio, Lietuva laimėjo

2007-09-04

       Kaip visada, ryte sunku keltis. Bet reikia. Vėl po pusryčių susiruošėm į pliažą. Šį kartą nusprendėm naudotis gultais. 7 eurai dviems. Bala nematė. Šarūnė, kaip visada, išlindo ant saulės o aš pasirinkau gulėjimą po skėčiu. Anksti ryte žmonių dar nedaug, tačiau po truputį daugėja. Pagaliau prie mūsų priėjo moteriškaitė su taurele, kurioje buvo čekis naudotis gultais. Atsisveikinau su 7 eurais.Po šitos procedūros nuėjau į kitoje gatvės pusėje esančią parduotuvę alaus. Prieš tai pažiūrėjau kainas pliažo bariuke. Alus 0,33 – 2 eurai. Ačiū, man nesunku pereit į kitą gatvės pusę. Parduotuvėje 0,5 alaus skardinė 1,15 euro. Paėmiau porą skardiniu „Mythos“, du obuolius ir sausainių. Bus ką veikti.
       Jūra šiandien vėl banguota, vanduo gaivus. Kaip visada kančia vaikščioti basam ant akmenų, tačiau mokėti 7 eurus už batus nėra didelio noro. Kita vertus, pėdų masažas irgi nėra blogai. Lėtai gurkšnodamas alų, mėgavausi jūros ošimu. Kartais nueidavau nusimaudyti. Šiandien toli juroje pamačiau neaiškius salų kontūrus.
Taip pragulėjom iki pusės trijų. Grįžom į viešbutį. Čia kaip tyčia kambarinė sukiojasi ir tvarko viską. Gerai, kad beveik prie pabaigos, tai palaukėme balkone. Eurą, kurį buvom palikę kambarinei, radom padėtą ant spintelės.
       Susitvarkėm ir išėjom į senamiestį. Šiandien dar sėkmingesnė diena negu vakar – radom visai trumpą kelią. Išvaikštinėjom parduotuves, ieškodami visokių suvenyrų. Aišku, nenusipirkom nieko. Smagu vaikštinėti, kai niekas už rankos netempia į parduotuvę. Tiesa, kvietimų apsilankyti restorane yra, tačiau tie kvietimai gana mandagūs ir neįkyrūs.
       Prieš vakarienę nusprendėm palydėti saulę. Saulė dar lyg buvo aukštai, tad nuskubėjom vakarienės. Po vakarienės saulės, aišku, nebuvo nė kvapo. Nusipirkom vandens rytojui ir nuėjom prie jūros pažiūrėti bangų mūšos. Grįžę į viešbutį, gurkšnojome įvairius gėrimus, žiūrėjome krepšinį, ir sirgome už Lietuvą SMS pagalba. Mes vėl laimėjom.
Ryt laukia kelionė į Simio salą.

2007-09-05

       Šį rytą teko keltis anksčiau, nes autobusas turėjo atvykti 8²⁵. Taigi, po pusryčių išėjom į laukimo vietą prie Dzeuso paminklo. Autobusai važiuoja vienas po kito, tačiau savo lyg ir neradom. Iš vieno autobuso išlipo vairuotojas ir mus pasiėmė. Važiuojant, prie senamiesčio sienos pamačiau žavių žiurkyčių. Kokios trys laipiojo sienomis. Susitikom su gidais, gavom bilietus Keltas gana didelis. Įsitaisėme viršuje, kur saulė kėsinosi šviesti, tačiau kito pasirinkimo neturėjom. Pradėjus plaukti, atėjo gidė Guoda ir visiems pranešė, kad keičiasi plaukimo tvarka. Pirmiausia plauksime į Simį, o paskui į Panormitį. Koks skirtumas, aš taip ir numaniau kad bus. Plaukėm apie porą valandų. Bare užsisakėm Frape – šaltos kavos su ledais. 2 Eurai už porciją. Dar buvo kitokios – Frocini, tačiau ją nutarėm ragauti grįžtant. Pati Frape nelabai man patiko – vien ledas.
       Iš laivo matėsi daugybė salų. Visos plikos, uolėtos ir negyvenamos. Pagaliau priplaukėme Simį. Iš tolo švietė namukai kalne ir prie vandens. Prasidėjo išlipimas. Gidė mūsų jau laukė pavėsyje prie išėjimo iš laivo. Prie išėjimo iš laivo įgula padėjo didelį laikrodį, kuriame rodyklės rodė išvykimo laiką. Kol vyko visokių gėrybių iškrovimas iš laivo, Guoda papasakojo apie pačią Simio salą ir miestuką. Gyvena čia viso labo 2500 žmonių. Visi kiekvieną pažįsta. Saloje labai mažai geriamo vandens. Didžioji dalis įvežama laivais. Bekalbant, iš laivo išėjo žmogus, ant pečių nešdamas kokių 1,5 metro ilgio žuvį. Vienas iš gyventojų verslų yra kempinių žvejyba. Po trumpo pasakojimo nuvedė mus į kempinių parduotuvę, kur dėdė graikas pademonstravo visas kempinių gudrybes ir padarė 20 nuolaidą. Pačios kempinės yra kažkokie augalai, kurie auga jūros dugne. SU rimtais narų kostiumais jas traukia iš vandens, išdžiovina ir pardavinėja tokiems kaip mes. Iš principo, daiktas įdomus, galbūt reikės įsigyti. Kai kurios kempinės traukiamos net iš 80 metrų gylio. Tos tai labai brangios.
       Pabuvę parduotuvėje, pabiro žmonės kas sau. Mes nuėjome pasivaikščioti krantine. Gražus miestukas.Vanduo čia ramus ir skaidrus. Apskritai, dar pačiame Rode yra paradoksas – vakarinė pakrantė yra labai banguota ir neskaidri, o rytinė rami ir skaidri. Greičiausiai dėl to, kad skirtinguose krantuose yra Egėjo ir Viduržemio jūros.
       Pats Simio uostas yra natūraliai gilus. Matosi būriai žuvų. Kai kurios visai kepamos. Įmetėm dalį obuolio, supuolė visos. Laikas papietauti ir mums. Užėjom į kažkokią taverną. Kol vartėm meniu , šeimininkas atnešė lėkštę su žaliais patiekalų pavyzdžiais. Šarūnė užsisakė graikiškų salotų, o aš pasiėmiau ant iešmo keptos kardžuvės šašlyką ir alaus. Labai skanu. Graikišką virtuvę galima įsimylėti.  Sumokėjom 17 eurų. Na, atostogos gi.
Pavalgę ėjom ieškoti suvenyrų. Nupirkom du laivukus-magnetus šaldytuvui. Kitoje parduotuvėje radom puikių vazų nelabai brangiai. Už porą sumokėjom 32 eurus.
Laikas bėgo, metas grįžti į keltą. Stengėmės rasti pavėsį, nes karštis jau pabodo. Iki Panormičio plaukėm gerą pusvalandį. Panormitis iš viso yra kelių namų kaimelis, kurio esmę sudaro vienuolynas. Kadangi į vienuolyną subėgo visas keltas, gidė iš karto pasiūlė truputį palaukti. Laiko iki išplaukimo turėjom 45 minutes. Bevaikštinėdami užėjom į kepyklėlę, nusipirkom po bandelę. Suvalgę užsukom į vienuolyną. Na vienuolynas kaip vienuolynas.
        Laikas greitai prabėgo, tad grįžom į keltą. Prisėdom šalia tokių anglų. Diedukas su tušinuku piešė už poros eilių sėdinčią merginą. Mergina, aišku, nieko neįtarė. Šiaip visai neblogai gavosi, tik vėliau pripiešė visokių šešėlių ir, mūsų nuomone, sugadino vaizdą. Vėliau ėmė piešti miegančią mergaitę. Tačiau mergaitė pabudo, ir piešti teko iš fantazijos.
       Beplaukiant kažkas ėmė šaukti „Delfinai“. Nežinau, kokia kalba, bet ne lietuvių. Atsistojau ir aš pažiūrėti. Po kurio laiko pamačiau vieną nuplaukiantį prieš laivo judėjimą. Vėliau dar du. Jie nešokinėjo, tiesiog plaukė. Gražu.
Užsisakiau „Frocini“ – skaniau negu Frape.
       Priplaukėm Rodą. Iš kelto sulipom į autobusus ir atsidūrėm viešbučiuose. Pakeliui užsukom į mašinų nuomą „Marathon“ ir užsisakėm mašiną rytojui. Hyunday Getz už 3 paras 85 eurai.
       Artėjo 19 valanda, krepšinio metas. Persirengę išsiruošėm ieškoti baro, kuris rodo daug sporto. Baro neradom, palydėjom saulę ir grįžom į viešbutį vakarienės. Po vakarienės išėjom į senamiestį. Visą kelia Vaidutis transliavo Lietuva – Vokietija rungtynes SMS pagalba. Paskutinis kėlinys buvo tikras nervų tampymas. Bet mes laimėjom. Ta proga Šarūnė nusipirko dar vieną suvenyrą už 10 eurų. Na, kiek galima...
       Išmaišėm senamiestį, prisižiūrėjom gražių graikių ir ne graikių. Dar užsukom į centrą, kur Šarūnė  nusipirko skarelę. Vakare žiūrėjom krepšinį, gėrėm brendį ir valgėm vynuoges.

2007-09-06

       Ką gi, šiandien važiuosim pasivažinėti. Nuo 9 ryto gavom Hyunday Getz. Mašiniukas naujas, prabėgęs 9 kkm. Melsvos spalvos. 1,1 litro variklis pavertė automobilį tikru žvėrimi. Gavome šviežiai nuplautą ir beveik su tuščiu baku. SHELL degalinė už šimto metrų. Nubirbėjom iki jos. Pirmas įspūdis – važiuoja pusė bėdos visai. Kondicionierisu veikia puikiai. Degalinėje berniukas pripylė pilną baką už 40 eurų. Tilpo kažkur 35 litrai.
       Mes jau kelyje, važiuojame Lindos kryptimi. Truputį pasimalę po miestą, ženklų pagalba radom reikiamą kelią. Iki Lindos 40 km. Apskritai, visos salos ilgis tėra apie 70 km. Važiuojam su dideliu mašinų srautu. Pakeliui užsukame į Falirakį. Čia gyvena mūsų gidai. Pervažiavom jį visą, pamatėm didžiulę Rodo koloso kopiją miestelio centre. Na ne originalo dydžio, bet vis tiek. Vėl velkamės mašinų sraute. Pastabiu pirmuosius neigiamus Getzo požymius – netraukia į kalną aukštesne pavara. Nuo kalno lekia beveik kaip mano Laguna, o į viršų tik 2-3 pavara. Bet nėra ko norėt iš tokio monstro.
       Iš labai aukštai matome jūra. Tradiciškai, pakeliui nusukame ne ten kur reikia, tad tenka apsisukti. Apačioje Lindos miestelis. Viršuje stovėjimo aikštelės pilnos mašinų ir autobusų. Kadangi mes patys gudriausi, sukam tiesiai į miestelį. Visi kiti pėdina pėsčiomis. Miestelyje mus ranka sustabdo vyras, panašus į policininką. Po kelių sekundžių moja, kad važiuotumėm. Tik bėda, kad važiuot nelabai yra kur. Stovi medis, aplink medį eismas ratu, o visur aplink plytos. Vienintelis kelias ne atgal – į pliažą. Grįžom į aikštelę viršuje. Šiaip ne taip pasistatėm mašiną prie kažkokių statybų ir patraukėm žemyn į miestuką. Nuo kalno atsivėrė gražus vaizdas – įlanka, balti namai. Miestelyje pilna turistų Suvenyrai brangesni negu Rode. Pagrindinė atrakcija – asilų taksi. Gyva bala ten tų asilų, ant kurių, sumokėję 5 eurus joja kiti asilai. Įdomumas tame, kad pėsčiomis gaunasi greičiau negu su asilu. Karšta. Užlipom prie pilies. Pilis didelė, įėjimas 6 eurai. Po ilgų ir karštų diskusijų Šarūnė nuperka bilietus. Viduje be griuvėsių nieko daugiau nėra. Tik pačiame viršuje yra išlikusios kelios kolonos iš buvusios Atėnės šventyklos. Nuo viršaus atsiveria puiki panorama į įlanką, kuri vadinama Apaštalo Pauliaus įlanka, mat Paulius čia apsilankė 58 metais. Kitoje pusėje matosi kažkas panašaus į ežeriuką, tačiau tai jūros dalis, nors pirmas įspūdis toks, kad ežeriukas yra aukščiau už jūrą. Pasidarę foto, išėjom iš pilies. Pavaikštinėjom miestelio gatvėmis, prisipylėm vandens iš šaltinio i nusprendėm eiti į pliažą, nes gana to Lindos. Tačiau pliažas buvo taip toli, kad pusiaukelėje grįžome atgal. Jaučiausi visiškai šlapias. Greičiau važiuojam iš čia. Lindos didelio įspūdžio nepadarė, išvykome į Tsambikos pliažą. Po pusvalandžio ar dar greičiau atvykome į pliažą. Pakeliui sutikom pilna ožkų. Jūra rami, aplink smėlis. Graikas iš karto pasiūlė gultus. Kaina ir čia 7 eurai dviem. Kadangi mes tik trumpam, tai padarė nuolaidą – 5 eurai kažkur toli nuo jūros. Naivuolis. Paėjom toliau, pasitiesėm rankšluosčius ir iš karto į jūrą. Vanduo nuostabiai skaidrus ir šiltas. Galima bristi toli nes negilu. Ech, nepasiėmiau savo nardymo. Po trumpo nusimaudymo, Šarūnė nuėjo kept, aš dar pamirkau gerą laiką. Paskui pasišildyti ėjau ir aš. Šiame pliaže supratau, kuom gerai yra akmenuotas pliažas – akmenų nepakelia vėjas, o smėlį smagiai pusto į visas puses. Bet šioje salos pusėje vėjas bangų kažkodėl nesukelia.
       Pagulėjom, pasimaudėm geras dvi valandas. Išvykome toliau. Už kokio kilometro pasukome į Tsambikos kalną, kuris garsus tuo, kad čia eina moterys, kurios negali turėti vaikų ir prašo pagalbos Tsambikos Marijos ar panašiai. Pirma antra pavara šiaip ne taip užbirbėjom į kalnelį. Toliau teko eiti pėsčiomis. Prie aikštelės stovi restoranas. Kitoje kelio pusėje stovi namukas, ant jo kabo užrašas „Zorbas Cave museum“. Na užeinam, nemokamai. Apėjom tą namuką. Kitoje pusėje stovi asilas aptvare, o namuko viduje angliškai parašyta „Prašau, pašerkite asiliuką“. Va tau ir Zorbos muziejus. Lipam aukštyn į kalną. Kas 5 metrai į aukštį sudėliotos žymos. Užlipom 300 metrų. Puikus salos vaizdas. Užėjom į bažnytėlę, ar tiksliau koplytėlę. Viduje radom nemažai vaškinių lėlių, vaikų nuotraukų. Vadinasi, padeda kažkam. Pasigėrėję panorama, nulipom žemyn ir išvažiavom.
       Patraukėm toliau į Epta Piges – septynis šaltinius. Atstumai saloje juokingi Už kokių 10 minučių mes jau vietoje. Mus pasitiko žąsų būrys. Kadangi mes ne Volodios ir žąsų neerzinom, prasilenkėm taikiai. Toliau į akis krito laisvai vaikštinėjantys povai, antys. Iš žemės trykšta šaltinis. Graikai jų suskaičiuoja 7, tačiau aš mačiau daugiausiai du. Vanduo geriamas, visai skanus. Pagrindinė šios vietos atrakcija – ėjimas tuneliu, kuriuo teka šaltinis. Sakoma, kad perėjus tuneliu yra nuplaunamos 7 nuodėmės. Taigi, nusiavėm batus ir įlindom į tunelį. Tamsu, nieko nesimato, tik vanduo čiurlena kojomis. Šaltokas. Tunelio plotis toks, kad du žmonės niekaip neprasilenktų, aukštis – teko eit truputį susilenkus, o ilgis - 150 metrų. Išvydome šviesą tunelio gale. Priėjom kažkokį šulinį su kopėčiom – galima išlipti. Einame toliau, plauname nuodėmes. Pagaliau pabaiga. Kiek pasakojo gidas, toliau reikia eiti pagal srovę kol prieisim ežeriuką. Ten nusimaudžius bus nuplautos dar 7 nuodėmės. Aš pasiruošęs maudytis. Priėjom kažkokią nešvarią balą. Šalia užtvanka. Ežeriukas turbūt ne čia. Grįžome prie pradinio taško, šalia restorano. Plane pamatėm, kad ežeras vis dėlto tas. Ir dar kažkas panašaus į krioklį turėjo būti. Išvada – nėra pakankamai vandens.
       Nuėjom į restoraną užkąsti. Graikai niekur neskuba. Pagaliau priėmė užsakymą. Šarūnė vėl ima graikiškų salotų ir kažkokį keptą sūrį, o aš 7 šaltinių salotų ir apelsinų sulčių. Salotų sudėties nežinau, nes neparašyta. Atnešė gana greitai, bet labai nenormaliai. Šarūnės salotos dar pusė bėdos, tačiau mano bliūdą negėda būtų ir svečių stalui padėt. Paraitoję rankoves kibome į darbą. Prie kitų stalų gausu širšių (sėdėjome lauke). Mes kažkaip išvengėme to nemalonumo. Prisivalgiau sočiai, o dar vakarienė viešbutyje... Beje, keptas feta sūris tikrai skanus, labai tinka prie alaus. Palikom 15 eurų ir išvykom į Rodą. Nusprendėm, kad patogiausia bus grįžti vakarine pakrante, tad pasukome į Soroni. Puikus kelias, nei vienos mašinos. Ir taip net 12 km. Privažiavom Soroni, pasukom į Rodą. Už miesto pamačiau elektrinę. Tai išsprendė galvosūkį, iš kur saloje elektra. Važiuodami tradičiškai pasukom ne tuo keliu. Dėl to išmaišėm visą Rodą, kol radom savo viešbutį. Mašiną palikom beveik ten pat iš kur pasiėmėm, nes, kaip minėjau, problemos čia su parkavimu. Šiandien suvažinėjom apie 140 km. Grįžom į viešbutį. Administratorė nesišypso. Kambarys sutvarkytas. Vėl radom kambarinei skirtą pinigą padėtą ant spintelės. Labai keista, duodi ir neima. Išdidūs arba per mažai davėm.
       Vakarienės negavom, nes nuėjom per vėlai. Manėm kad vakarienė iki 22 valandos, tačiau ji tesėsi valandą trumpiau. Ne bėda, mes neseniai prikirtom salotų. Nusipirkom alaus, vaisių, ledų. Nuėjom prie jūros, suvalgėm ledus. Vėsoka, vėjas stiprus. Kambaryje išgėrėm alaus. Ryt vėl kelionė. Šį kartą bandysime pasiketi pietinį salos krantą.

2007-09-07

       Rytas ankstyvas. Saulė dar ne visai išlindusi iš už namų. Keliamės, rengiamės, papusryčiaujam ir važiuojam. Mašiną radom nuplautą. Iš karto pasukame Ialysos keliu, į kurį vakar nepataikėm. Ialysos miestuke pastebėjau bjaurią graikų savybę numesti automobilį bet kur ir įjungti avarinį. Lietuvoje tai dar ne taip smarkiai populiaru. Pasukome į Filerimos. Keliukas siauras, vingiuotas ir kyla į viršų. Aikštelėje jau stovėjo pora autobusų. Nusipirkome bilietus už 3 eurus. Greitai užlipome į griuvėsius. Kelios vokiečių delegacijos stovi atokiau ir klausosi gidų pasakojimų. Greitai viską apibėgome. Antikinių griuvėsių viršuje stovi nedidelė katalikiška koplyčia. Nuo kalno atsiveria įspūdingas vaizdas į Ialysos, ir net pats Rodas matosi. Kol vokiečiai nesugužėjo, nusifotografavom ir viską apžiūrėjom.
       Kitoje pusėje negu griuvėsiai yra Kryžiaus kelias iš 14 stočių. Užrašai lotyniški. Panorau pasidomėti giliau pačia Rodo salos istorija ir kas per vieni buvo šv. Jono Riteriai. Aplink kelią vaikštinėja daug povų. Kryžiaus kelio pabaigoje stovi didžiulis kryžius. Metrais sunku pasakyt jo aukštį, bet atrodė kaip koks dviejų aukštų namas. Į vidų galima užeiti Siauri sraigtiniai laiptai vedė į viršų, o šalia užrašas, persėjantis, kad lipimas yra mūsų pačių rizika. Užlipom, nors Šarūnė nelabai norėjo. Viršuje buvo galima vaikščioti kryžiaus skersiniu, kuris buvo tuščias, tik šonuose betoninės sienelės.
       Grįžtant Šarūnė rado povo plunksną. Na ne tą, kuri uodegoje. Pastebėjom, kad retas povas turi tų gražių plunksnų uodegoje.
      Turistų padaugėjo kelis kartus. Išvykstame pačiu laiku. Kitas lankytinas objektas Petaloudes – drugelių slėnis. Mindaugas buvo perspėjęs, kad geriau čia lankytis vakare, nes turistų labai daug. Taip ir buvo – pamatėm krūvą autobusų netelpančių aikštelėje, apsisukome ir patraukėme toliau. Grįždami užsukome į vietinio vyno gamyklėlę. Padegustavome vyno, pakalbėjome su šeimininke. Nusipirkom butelį alyvų aliejaus ir butelį vyno.
       Tęsėme kelionę ir atsidūrėme prie Soroni, kur pasukome į Eleusos. Pervažiavę miestuką, radome didžiulį gražų fontaną arba tiksliau baseiną, nes vanduo ten netryško. Panašu į antikinį kūrinį. Vandenyje plaukiojo nedidelės žuvytės.
       Pasukome į Profitis Ilias. Keliukas siaurokas, sunku prasilenkti. Pakeliui sustojom prie vienos bažnytėlės. Ten padarėm gražių foto su keistu medžiu. Bažnyčių ir vienuolynų saloje yra labai daug. Už kelių šimtų metrų sutikome būrį ožkų, kurių pakelėse laisvai besiganančių taip pat gausu. Už ožkų pamatėme kažkokius griuvėsius. Sustojome. Šalia prie medžio pririštas šuo, kuris aiškiai apsidžiaugė mus pamatęs. Kol Šarūnė fotografavo griuvėsius, pasiūliau Brisiui vynuogę. Nepatiko, neėdė. Nusifotografavom kartu.
       Už kelių kilometrų privažiavom Profitis Ilias. Pasirodo, „profitis“ reiškia pranašas, o Iljas – greičiausiai Elijas. Įdomu, kodėl graikai garbina Senojo Testamento pranašą? Ant kalno stovi Profitis Iljas vienuolynas, į kurį mes nevykome, o apačioje nedidelė bažnytėlė. Aplinkui auga pušys, labai ramu. Nedidelėje aptvertoje teritorijoje vaikštinėjo būrelis stirnų. Pats stirninas buvo išdidžiai pasislėpęs būdoje.
       Išvykome link Embonos. Už miestelio pavažiavę 4 km. pradėjome kilti į aukščiausią salos kalną. Asfaltas gana greitai baigėsi, prasidėjo žvyrkelis. Getzui kažkodėl nelabai patinka ši kelionė aukštyn. Dažnai tenka važiuoti pirma pavara, nes antra jau nebeįtraukia. Taip birbinom kelis kilometrus serpantinais. Ant kalno pamatėm kokias 10 vėjo jėgainių. Kelias išsiskyrė. Vienas vedė prie vėjo jėgainių, tačiau buvo uždarytas, ir kabėjo pikto šuns atvaizdas. Kitas kelias vedė aukštyn. Vėl prasidėjo asfaltas. Getzas lyg atsigavo ir pradėjo traukti. Kelias labai vingiuotas. Ant kalno viršaus matosi kažkas panašaus į golfo kamuolį. Kelias tai kilo, tai leidosi. Golfo kamuolys darėsi vis didesnis. Privažiavom plytą, išlipom. Vėjas labai stiprus, ir visai nekaršta. Nenuostabu, juk buvome 1200 metrų aukštyje. Augmenija – samanos ir akmenys. Užlipome į patį viršų. Golfo kamuolys pasidarė panašus į skraidančią lėkštę, kurios paskirties nesupratau. Panorama super – galima matyti abu salos krantus. Sutikome kituos lietuvius. Jie mus nufotografavo kartu, ir mes patraukėme žemyn. Getzas į apačią riedėjo kaip formulės bolidas, net pristabdyt reikėjo. Nusileidome be didesnių bėdų – prasilenkiant visi mus praleisdavo. Nusileidę nuo kalno pasukome link Siana., kurią pravažiavus sekė Monolithos. Čia yra pilis, kurią ir aplankėme. Keista, įėjimas nemokamas. Vaizdas vėlgi puikus – mėlyna jūra, salelės. Pavaikštinėję grįžome į Monolithos. Laikas papietauti, tad sustojome vienoje iš tavernų. Šarūnė užsisakė graikiškų salotu ir keptą fetos sūrį. Labai išradinga. Aš pabandymui paėmiau Moussaka. Atnešė gana greitai. Moussaka panaši į lazaniją, tik viduje yra bulvių, o viršuje ne makaronai, o kažkokia kitokia tešla. Tikrai skanu.
        Pavalgę tęsėme kelionę į pietus. Be didesnių nuotykių atvykome į Prassonisis – pačią piečiausią salos vietą. Ten yra puikus iškyšulys, kurio siauriausioji vieta siekia gal 100 metrų. Visur smėlis. Viename krante Egėjo, kitame Viduržemio jūros. Išlipus, į veidus papūtė labai stiprus vėjas. Įdomus vaizdas – viena jūra su didelėm bangom, o kita rami. Abiejose pusėse gausu banglenčių – čia jiems rojus. Deja, eiliniams pliažininkams čia ne kas – vėjas pusto smėlį, nėra dušų. Nusprendėme vykti į Tsambikos pliažą, o vakare pas drugelius. Kaip tarėm taip ir padarėm.
       Mašinų srautas didelis. Getzas vėl ožiuojasi ir netraukia. Tenka lenktyniauti trečia pavara, kartais išspaudžiant 100 km/h. Nekenčiu turistų su nuomotom mašinom. Pastoviai velkasi 60 km/h.
       Už gero pusvalandžio atvykome į Tsambikos pliažą. Pusė penkių vakaro. Greitai nusimaudžiusi, Šarūnė atsigulė degintis, o aš nuplaukiau prie uolų panardyti. Jūra gana rami, nors vėjas stiprus. Tiesą sakant, vandenyje būti šilčiau negu krante. Nardymas gavosi visai vykęs. Mačiau nemažai žuvų, kurios knaisiojosi smėlyje, nedidelę plekšnę, dalį krabo ir, be abejo, pilna skardinių, plastikinių daiktų.
       Po nardymo ir nudžiūvimo lėkėm į drugelių slėnį. Atvykome 18,20. Įėjimas 5 eurai, mašinų nedaug. Tačiau drugeliai dirba tik iki 19 valandos. Nespėsim. Antra nesėkmė šiandien su tais nelemtais drugeliais. Atidedam drugelius rytojui. Nieko neliko, kaip vykti namo. Padariau nedidelį atradimą – išjungus kondicionierių Getzo traukimas žymiai pagerėjo. Šį kartą pasukame teisingu keliu ir viešbutį pasiekiame lengvai. Tradicinė bėda su parkavimu. Prie „Marathon“ vietos nelabai buvo, tačiau darbuotojai pamojo, kad atvažiuočiau ir apsisukčiau. Teko važiuoti pro plytą. Apsisukau, išaiškinau, kad mašiną noriu tik priparkuoti nakčiai. Parodė kur. Pastačiau. Nelabai jam patiko, perstatė pats. Na, jei būčiau vilnietis, gal ir mokėčiau mašiną pastatyt bet kokiame laisvame tarpe ar ant šaligatvio. Šiandien įveikėm apie 280 kilometrų.
Šiandien vakarienę gavome. Po jos išėjome į miestą. Pirmą kartą gyvenime pamačiau silikoninę moterį – papai, lūpos. Blakstienos gal 2 cm ilgio. Žodžiu, vaizdelis ne koks. Bevaikštinėdami atsidūrėme gatvėje, kurioje vien klubai. Panašiai kaip Palangoje Basanavičiaus gatvėje, taip ir čia kas 5 metrai kita muzika. Aišku, ne katunskytes dainuoja, o groja klubinė muzika. Vakarėlis dar nebuvo prasidėjęs rimtai. Prie įėjimų stovėjo berniukai ir kvietė pas save vidun. Pirmas paklausė, gal norėčiau šį vakarą išgert? Atsakiau, kad ne, tai liko nustebęs. Gal dėl to, jog laikė mane kokiu britu (buvau su maikute, ant kurios parašyta ENGLAND). Kitas paklausia, kodėl? Atsakiau, kad negeriu, nes esu musulmonas. Jis, pasirodo, budistas. Pati gatvė visai netoli mūsų namų, tik va radom priešpaskutinę diena. Na gal rytoj užeisim. Grįžę tradiciškai žiūrėjom graikų pogrupio krepšinio rungtynes ir gėrėm įvairius gėrimus.

2007-09-08

       Ryte kėlėmės anksti, kad kuo greičiau nuvykti į drugelių slėnį. Eidami pusryčiaut pastebėjome, kad dangus gausiai debesuotas..
       Po pusryčių sėdom į mašiną ir išvykom pas drugelius. Dangus vis dar apsiniaukęs, kartais išlenda saulė. Kondicionieriaus nejungiam, tad Getzas lekia kaip žvėris. Matosi, kad naktį nulijo. Kažin, ar drugeliai skraido kai šlapia? Atvykome į vietą. Ko gero pirmieji lankytojai. Pasvarstėm ir nsuprendėm palaukti, kol saulė pasirodys, o tuo metu nuvykti į Antikinius Kamiros griuvėsius, esančius už kokiu 20 km. Nuvykome... Įėjimas 4 eurai. Na jau ne, nemokėsim. Pasižiūrėjom, kiek matosi pro įėjimą. Griuvėsiai ir tiek. Važiuojam geriau į drugelius.
       Pas drugelius stovėjo jau nemažai autobusų. Bandžiau pasistatyt mašiną patogioje vietoje, tačiau prižiūrėtojas su švilpuku liepė važiuoti į aikštelę už 200m Na, tiek to, atėjom tuos 200 mm, nusipirkom bilietus ir įėjom į vidų. Slėnis labai gražus. Per jį čiurlena upeliukas, daug krioklių. Patys drugeliai čia tik vienos rūšies ir išvaizdos. Tik tiek, kad jų visur pritūpę. Kažkodėl neskraido, gal ne sezonas. Girdėjom gandą, kad pavasarį jų čia žymiai daugiau. Pamatėm per kelią žingsniuojantį nedidelį krabą. Pasidarėm foto. Užkilom į kalną. Slėnis baigėsi. Viršuje yra nedidelis vienuolynas. Kažkaip greitai čia... Užsisakėm Froccino kavos už 3,40. Pasiūliau leistis žemyn plentu. Šarūnė nelabai norėjo, bet sutiko. Žemėlapyje atstumas plentu panašus kaip ir per slėnį, tačiau realybėje čia buvo serpantinas. Kadangi laiko turėjom daug, tai pasivaikščiojom. Pagaliau priėjom mašiną. Išvykome Rodo link, nors dar visai anksti. Jautėme, kad salą beveik išvažinėjom. Pakeliui sustojome parduotuvėlėje. Paėmiau tėvams ouzo lauktuvėms. Šarūnė nusipirko visokių šampūnų. Šioje vietoje supratau, kad drugelių slėnyje perėjome tik pusę kelio, kita pusė buvo priešinga kryptimi nuo įėjimo. Na, ką padarysi, nemokėsi vėl 5 eurų, juo labiau, kad drugeliai neskraido.
       Apie 11 valandą grįžome į Rodą. Šiandien nuvažiavom tik apie 90 km. Persirengę išėjome į pliažą. Iš savo virtuvės pasiėmėm atidarytuvą, nes alų pirkti buteliais yra pigiau ir skaniau. Pliaže šalta. Danguje vis dar debesys, o vėjas nelabai mielas. Vis dėlto, už 7 eurus pasiėmėm gultus. Po pietų saulė pasirodė pilnai. Gėriau alų ir klausiaus jūros ošimo. Bangos šiandien didelės. Noro maudytis nebuvo. Pragulėjom iki 16 valandos. Šarūnė saulėje, aš po skėčiu. Grįžom namo. Šarūnė raudona kaip vėžys, aš linksmi nudegęs vieną pusę Rytoj reikėtų dar kitą padegint, bet kažkaip jaučiau, kad nelabai norėsiu.
       Išvykimas rytoj 15³⁰. Šiandien 20 valandą krepšinis Lietuva – Italija. Kiek galėjau, knaisiojausi po graikišką teletekstą ieškodamas informacijos. Graikiškai skaityt jau beveik galiu, tačiau teletekste raidės keičiamos iš viso neaišku pagal ką. Kai ką nesunkiai atspėjau: ISPAMIA, ITAKKIA (Italija). Radau TV programą, tačiau 20 valandą yra parašyta, jog vyks rungtynės, tačiau detaliau nieko. Išsisaiškinau, kad graikai šiandien nežaidžia. Vadinasi žais mūsų pogrupis. Pavakarieniavom. Po vakarienės greit nusipirkom alaus, atidavėm mašiną nuomotojams ir parbėgom į kambarį. Valio, matau Butauto fizionomiją. Rungtynės buvo įdomios, o svarbiausia, kad Lietuva laimėjo.
       Po krepšinio išėjom į miestą pasivaikščioti. Jaučiau,  kaip kaista įdegęs šonas. Nelabai smarkiai, bet saulės matyti nenoriu.
       Pasivaikštinėję grįžome į kambarį. Reikia išgerti likusį brendį. Kaip tik rodė slovėnų ir turkų dvikovą. Paskutinė naktis viešbutyje...

2007-09-09

       Paskutinis rytas saloje. Nepaisant to, nuotaika buvo nebloga. Vakarykštės rungtynes su Italija suteikė labai daug teigiamų emocijų. Oras šiandien puikus, vakar buvo greičiausiai kažkoks nesusipratimas. Paskutinį karta papusryčiavom. Iki 12 reikia atlaisvinti kambarį, tad laiko dar turime. Išlėkėm prie jūros nusimaudyt paskutinį kartą. Dar tik 9 ryto, vėjas, ir nešilta. Bangos didelės, maudytis nesinorėjo. Šarūnei vis dar noras degintis ir degintis. Sakoma, kad Rode yra 300 saulėtų dienų, tai ji, ko gero, visas tas dienas ir pragulėtų saulėje. Vis dėlto pasukome į senamiestį – dar liko nenupirktų dovanėlių. Rytas dar ankstyvas, parduotuvėlės tik dabar atsidarinėja. Žmonių nedaug. Užėjom į didelę suvenyrų parduotuvę. Po ilgų žiūrinėjimų, įsigijom vazą ir porą kempinių. Keliaujam toliau, lyg ir viską jau susipirkom. Netikėtai užėjom didelę kempinių parduotuvę. Po demonstracijų ir svarstymų, nusipirkom kempinę sau už ... 15(!) eurų. Sakė laikys kokius 6-8 metus. Na, na,  pažiūrėsim. Laikas į viešbutį, nes jau greit 11 valanda. 
       Susipakavom paskutinius daiktus. Mažas tas mūsų lagaminas – neužsidaro. Tenka kai ką perkrauti į rankinį bagažą. Savo senąją striukę paslepiu giliai spintoje po pagalvėm, tegu gyvena čia, kur šilta. Pagaliau viskas supakuota, mes atsisveikinom su mūsų puikiuoju kambariu.
       Pasidėjom daiktus tam tikroje patalpoje ir išėjom į miestą, nes laiko dar kokios 3.5 valandos. Pasivaikštinėjom, praalkom. Nusprendėm papietauti „Pizza Hut“. Tradiciškai neberadom, kur ji yra. Na pagaliau, mes vietoje. Kainos didokos – vidutinė pica 12-13 eurų. Aišku, mes nežinom, kas ta vidutinė, tad užsisakom po Personal. Atnešė dvi nedideles keptuves be rankenų. Iš pradžių maniau, kad liksiu alkanas, tačiau teko dalis Šarūnės picos. Picos tikrai skanios, storu padu. Pavalgėm, palikom debesį pinigų ir patraukėm į pajūrį.
       Pliaže tikras papų šou. Kažkaip anksčiau tiek nebūdavo, o šiandien kaip tyčia. Perėjom visą pliažą, pavaikštinėjom po uolėtas pakrantes. Gražu. Laikas grįžti.
       Nusipirkom vandens. Prisėdom viešbučio foje. Administratorė mus informavo, kad palikom striukę. Blyn, negi aš ja taip ir neatsikratysiu? Sakė atneš apie 15 valandą. Autobusas lauks 15.30 prie kito viešbučio, nes iki Aglos neina privažiuoti.
       Laikas vykti. Administratorė jau skambina, kad greičiau neštų mano striukę, tačiau aš mielai paprašau, kad ją išmestų. Valio. Autobuso ilgai laukti neteko. Surinkom visus lietuvius ir patraukėm į oro uostą. Pakeliui gidas Mindaugas išrėžė labai gražią kalbą apie atostogas ir akimirkas. Kai kam galėjo ir ašara nuriedėt. Už mūsų sėdėjo pora mergužėlių, kurios visą kelią dalinosi atostogų įspūdžiais. „Kokios kiauros mergos“- pagalvojau.
       Oro uostas didelis, mūsų Vilniui nėra kuom lygintis. Bėda ta, kad atvykom per anksti, todėl reikės laukt. Viena iš mergužėlių buvo apsivilkusi maikutę, su ryškiai per didele iškirpte. Du žavūs iškirptės gyventojai nuolat stengėsi įkvėpti gryno oro ir lipo laukan. Mergužėlė juos nuolat sukišdavo atgal. Gražus vaizdas . Pagaliau prasidėjo registracija. Iki skrydžio pora gerų valandų. Perėjom pasų kontrolę. Kelio atgal nėra. Kišenėje 4,5 euro. Apsilankėm „Duty free“. Nusipirkau šokoladuką. Prekės tikrai kažkiek pigesnės. Laukimo salė didelė, tačiau sėdėti vietų beveik nėra.
       Sulaukėm sodinimo. Į autobusą atėjome pirmi. Autobusas nuvežė ir paleido prie kažkokio lėktuvo su užrašu „Future“ ar panašiai. O kur mūsų „Aurela“? Pasirodo, lėktuvas šitas. Boeing 747! Vietos daug. „Aurela“ turi iš viso abu lėktuvus, todėl šitą išsinuomavo iš ispanų. Viena stiuardesė lietuvė, tiksliau Lietuvos rūsė, nes kalbėjo su baisiu akcentu. Kylam. Iki Rode, manau, dar pasimatysim .