Dienos sentencija
Jeigu problema reikalauja aibės pasitarimų, galiausiai jie patys taps svarbiausia problema.
Livigno 2009-02
Pirmą kartą gyvenime nusprendžiau išbandyti kalnų slidinėjimą. Pusę metų ruošėmės kelionei (tiksliau blevyzgojom apie būsimą kelionę su būsimais bendrakeleiviais), ir štai, pagaliau, atėjo ta diena, kada turėjome išvykti. Dvi savaites prieš kelionę teko pabūti Vokietijoje, kur Vaido sesė su vyru nuvežė mane ant kalno ir ten išbandžiau slidinėjimą. Sunku... teks būti čainyku.
Nuo pat ryto nekantriai laukiau kelionės pradžios. Porą kartų suvažinėjau iki Vaido tėvų paimti maisto kelionei, nes pirmą kartą nieko neradau namie. Galiausiai apie 13 valandą į kiemą įsuko melsvas Renault Trafic. Visas ekipažas buvo iš Vilniaus, vienintelis aš iš Kauno. Susimetęs visą mantą, atsisveikinęs su šeima, sėdau į patį galą. Vykome šešiese: aš, Vaidas, Vaido draugas Tadas (ne tas kur Egipte), Vaido bendradarbiai Laurynas su Agne ir Agnės draugė Kristina.
Taigi, pajudėjome sienos link. Pirma iškilusi problema – neveikia mūsų taip vadinama Jadvyga (GPS). Rodo tik esamą vietą, bet skaičiuodama maršrutą iki Livigno, nulūždavo. Teks važiuoti pasitelkus kompiuterio žemėlapius. Tadas pasirūpino, kad turėtume elektros – nupirko aparatą nuo 12 voltų padarantį 220. Išbandėm, veikia. Kankinau Jadvygą kokias porą valandų, tačiau jokios naudos. Bevažiuodami užkandome keptų sumuštinių, kuriuos buvo pasidarę visi, išskyrus mane. Bet užtai aš turėjau obuolių. Gal kas nori? Pradėjom žiūrėti filmą.
Be didesnių linksmybių ir nuotykių įvažiavome į brolišką Lenkijos respubliką. Dzen dobry, pas jus oras toks pat ne koks, kaip ir Lietuvoje. „Warsawa tutai?“ – pradaręs langą ėmė klausinėt Laurynas vietinių. Pavažiavę gerą galiuką, sustojome degalinėje. Aplankėme tualetus ir pajudėjome tolyn. Laurynas maloniai užleido vietą priekyje, o pats persėdo į mano vietą. Vaidas vairavo nuo pat Vilniaus. Aš sekiau žemėlapį kompiuteryje, nors iki Varšuvos yra ženklai.
Į Lenkiją atėjo tamsa, o mes stabiliai judėjome į priekį. Štai ir mylimiausioji Varšuva, po 7 valandų kelionės. Mūsų kryptis – Vroclavas, o Varšuvoje gana aiškios nuorodos į jį. Per kokias dvi valandėles pervažiavome miestą ir pasileidome tolyn link Vroclavo.
Artimiausioje degalinėje stabtelėjome pasysiot ir pasikeist vairuotoją, nes Vaidutis jau atvairavo 10 valandų. Sėdau vairuoti aš, Tadas įsitaisė šalia sekt žemėlapius. Pirmą kartą gyvenime vairavau tokį autobusą. Tiesą sakant, kadangi su Renault susipažinęs neblogai, tai didelių problemų nekilo. Rankenėlės panašios kaip Lagunoje, vairuoti irgi visai normaliai gavosi. Trauka nebloga, tik bjaurus oras blogino matomumą. Nepaisant to, lenkėme visus lenkus iš eilės. Labiausiai nervino langų apiplovimo mechanizmas. Atrodo, apipurški, nuvalai ir puiku. Bet ne, po kurio laiko valytuvai dar kartą nulaižo stiklą ir viską sugadina. Važiavome keistąja autostrada su nuolatiniais švesoforais, ir perėjomis. Viskas sekėsi neblogai, greitis stabilus apie 110-120 km/h.
Linksmybės prasidėjo kai išsisyrė kelias į Vroclavą ir Katovicus. Mes pasukome Vrorclavo link. Autostrada baigėsi, prasidėjo paprastas kelias, ir didelis mašinų srautas. Čia vadinasi kelias tarp dviejų didelių Lenkijos miestų. Lenkėme lėtai slenkančius lenkus, kada tik būdavo galimybė. Snigo labai, kelias pasidarė slidus. Galiausiai pasiekėme stadiją, kada greitis pasidarė 30-40 km/h. Ragai visiški. Turbūt iki Vroclavo važiuosim 5 valandas. Degalų atsargos baiginėjosi, tačiau sustot nenorėjom, nes visi aplenkti lenkai aplenks mus. Pasibaigė ir langų skystis, tad džiaugiaus, kada kokia mašina aptaškydavo langą. Kilometrai tirpo labai lėtai.
Kamštis baigėsi netikėtai, kaip ir prasidėjo. Likdavo pavieniai mašinų būreliai, kurių priekyje važiuodavo vienas lėtas lenkas, o kiti vilkdavosi iš paskos. Likus apie 80 km iki Vroclavo kelias patuštėjo. Mūsų bakas irgi buvo nepilnas labai, tad sustojome degalineje. Prisipylėm pilną baką, nusipirkom langų skysčio. Kas norėjo, pasiėmė kavos ar tai arbatos. Nusipirkau alaus.
Pajudėjom tolyn link Vroclavo. Tadą paleidome miegot, šalia atsisėdo Vaidas. Prieš Vroclavą atsirado netgi kažkas panašaus į autostradą, tad galėjome paspausti. Galiorka įsijungė filmą, ir žiūrėdami labai juokėsi. Vroclavas irgi didelis miestas, tačiau, nors ir neturėdami Jadvygos, sėkmingai judėjome per jį. Tiesa, vienoje degalinėje sustojome, nes nežinojome tiksliai, kur esame, tačiau viskas pasirodė labai gerai. Nemėgstu tramvajų.
Išvykę iš miesto, netrukus įvažiavome į normalią autostradą pavadinimu A4. Turėtų būti mokama, tačiau jokių užtvarų nebuvo. Tai ir važiavom, laukdami, kada reikės susimokėt. Tam reikalui net specialiai zlotų išsikeičiau. Autostradoje paspaudžiau, kiek traukia mūsų tankas. Ne daugiau 150 km/h. Kas kažkiek laiko atsirasdavo ribojimas 110, ir užsidegdavo ženklas, jei važiuodavai daugiau. Autostrada tesėsi viso labo 60 km, po to iš jos teko išsukti į paprastą kelią. Vairuotojo vietoje kažkaip įskaudo nugarą.
Visiškai netoli pasienio radome reikalingą degalinę, kurioje sustojome užsipilti kuro prieš Vokietiją. Mano pamaina baigėsi, ir vairavimą perėmė Tadas. Mes su Vaidu persikėlėm į galą. Užkandome sumuštinių, išgėrėme alaus ir nulūžome.
Pabudau Vokietijoj, pasirodo pramiegojau beveik dvi valandas. Laurynas kartas nuo karto perjunginėjo radiją, kuri skleisdavo įkyrų „kukū“, kai rasdavo stotį. Oras buvo gana bjaurus – aplink tvyrojo rūkas, o matomumas gal 100 metrų. Važiavome A9 keliu, kuris gilioje naktyje buvo pilnas mašinų. Beveik kas antra turėjo bagažinę su slidėmis. Snūduriavau toliau, kol sustojome kažkokioje užeigoje, netoli Hofo. Užėjome į tualetus. Mokamas, 50 centų. Įmeti monetą, išspaudžia bilietą ir atidaro įėjimą. Viduje nerealus grožis, net norisi pabūt ilgiau. Sėdimas unitazas su kažkokia aparatūra, kuri nuplauna dangtį.
Grįžus, vairą perėmė Laurynas, o mes užsūdome vėl. Pabudau netoli Niurnbergo. Kamštis visiškas, panašus kaip prie Vroclavo. Iki Miuncheno dar 150 km, o Tadas jau pergyveno, kad kamštis bus iki pat ten. Kažkiek judėjome, tad snūduriavom toliau. Laurynas ėmė Tadui pasakot apie slidinėjimo metodiką. Visai įdomu, tad klausiaus viena ausim. Galiausiai Tadas nulūžo, Laurynas liko vienas.
Sustojome kažkokioj aikštelėj, su smirdinčiais tualetais. Nesusigundžiau. Vairą perėmė Vaidas, aš įsitaisiau šalia. Tadas su Laurynu lūžo beveik iš karto. Netoli Miuncheno vėl patekom kamštin. Kamštis pasibaigė prie Miuncheno apvažiavimo. Visos mašinos suko aplink, o mes numynėm tiesiai.
Miunchenas miestas tikrai didelis, bet žemėlapis vedė visai gerai. Tiesa, vienoje vietoje Vaidutis sumaišė kairę su dešine, tad teko galiuką pavažiuot, kol radom kur apsisukt. Toliau viskas klojosi kaip iš pypkės. Išvažiavavom iš Miuncheno, prasidėjo autobanas. Prabudęs Laurynas pasiteiravo, ar jau privažiavom Miuncheną.
Privažiavom Garmisch ir Austriją. Pradėjom važiuoti kalnų keliais. Sustojome pirmoje degalinėje. Nupirkau kelių lipduką už 7.70 eur. Užkandom sumuštinių ir pajudėjom tolyn link Imst. Už Imst nusukome į neteisingą kelią ir kokį 10 kilometrų važiavome į šoną. Vien tuneliai. Teko grįžti atgal. Paklausus vietinių kaip nuvažiuot į Italiją, jie ramiai pasakė – per Šveicariją. Ok, bandom ieškot tos Šveicarijos. Grįžome iki Imsto, kur galiausiai radome teisingą A12 kelią. Laurynas labai norėjo pamatyti Bregenz, kuris, pasak jo, yra vienas gražiausių Austrijos uostų. Apsnigti kalnai atrodė labai gražiai.
Neilgai trukę, privažiavome Šveicariją. Nepaisant Šengeno, prie sienos vis dar stovėjo policininkai, kurie pamojo, kad važiuotumėm toliau. Kalnų keliukai tęsėsi toliau. Navigacija mirinėjo, kompiuteris irgi. Teko pakaitom juos prijunginėt prie elektros. Kelias visai apledėjęs, prasidėjo serpantinai. Gal dedamės grandines? Tiek to, dar neslystam visiškai.
Pagaliau tunelis. Ilgas baisiai, ir siauras. Išvažiavę iš jo pamatėme Livigno ežerą, kuris padarytas užtvenkus kažkokį upelį. Valio, jau netoli. Už tunelį sumokėjom 25 eurus į abi puses.
Pagaliau atvykome, beliko surasti Ivanos trobą. Sniego čia kokie du metrai, tačiau gatvės nuvalytos. Porą neteisingų įsukimų ir mes jau vietoje. Tikrai taip! Butas 3 aukšte, per du aukštus. Susinešėm daiktus.
Merginos dviese įsikūrė viename kambaryje, Lauryną padėjome salione, o mes trise įsikūrėme antrame aukšte. Pagaliau, išgeriam alaus visi. Nėra rankšluoščių. Kažkas išėjo pas Ivaną, ir parnešė visą glėbį ir dar tualetinio popieriaus. Namas puikus, su visa technika ir gana jaukus. Tik dušai labai maži. Pačiame duše įtaisyta virvutė, kurią patraukus, apačioje suskambėdavo skambutis. Kam to reikia, dar nesugalvojom.
Šiek tiek apsitvarkę, apsiprausę, išėjome miestan. Prieš tai apsilankėme pas Ivaną, kur nusirašė mūsų duomenis. Merginos liko namie, ir darys valgyti.
Miestukas pilnas gyvybės. Vien slidininkai. Namų stogai padegti storu sniego sluoksniu. Dauguma kiemų nepraienami, nes pilna sniego. Užėjome į vieną gėrimų parduotuvę. Alkoholis nerealiai pigus. Finlandia litras – 5,90 euro. Du litrai gryno spirito – mažiau negu 5. Pastėbėjome, kad tai gana populiarus gėrimas. Kadangi šiandien jau Vasario 14, vaikinukas su mergina nešėsi du litrus spirito atšventimui. Pažiūrėjome slidžių nuomos kainas. Grubiai 65 eurai su batais. Užėjome į vieną parduotuvę, kur įsigijome litrą Finlandijos. Prie parduotuvės muš užkalbino girtas latvių instruktorius. Atvarė čia pigios degtinės užsipirkt. Šiek tiek papasakojo apie instruktorių kainas.
Su Laurynu nusukome ieškoti stikliuko, nes namie nebuvo. Deja, nieko gero. Grįždami perėjome dar per kelias slidžių nuomas. Galiausiai, netoli namų radome visai padorias slides už tuos pačius 65 eurus. Namuose jau garavo višta su bulvėmis. Pavalgę apsimovėm slidinėjimo kojines ir patraukėm nuomotis slidžių ir batų. Kristina išsinuomojo snieglentę.
Procesas praėjo gana sklandžiai, ir su visa įranga parėjome namo. Ten pražaidėme UNO ir patvarkėme Filnlandiją. Gėrėm gėrėm keturiese, du nulūžo, likom dviese.
2009-02-15. Čainyko diena
Kas sakė, kad kalnuose nebūna pachmielo? Atsibudau su didžiausia sachara burnoje. Gerai, kad vanduo šalia. Tiesą sakant, nelabai padėjo. Pravėriau langą, iš lauko padvelkė šaltis. Pradėjo visi keltis. Visas išėjęs bandau maudytis. Šiek tiek geriau. Išėjau į balkoną – nepadeda. Suvalgiau sumuštinį vieną su arbata. Galiausiai išgėriau porą Mezym, ir lyg pradėjo viskas gerėti.
Apsirengę slidinėjimo kostumus išėjome į rūsį, kur buvo mūsų batai ir slidės. Kaip sunkus su tais batais. Kumpakojis visiškas. Iš lėto nužygiavome prie trasos. Oras buvo puikus, švietė saulė. Temperatūra neigiama, tačiau šalčio nesijautė.
Prie keltuvėlio eilė nemaža. Nusipirkome skipass už 177 euro, dar 5 eurai užstatas už kortelę. Agnė su Kristina išėjo ieškoti snieglentės mokytojo, o mes stojome į eilę prie keltuvo. Keltuvai čia buvo vienviečiai pašikniukai. Ant keltuvo užlipau gerai, tačiau ant kalno viršaus per anksti paleidau ir pasiridenau žemyn. Dėl to dėdė piktai pažiūrėjo ir sustabdė keltuvą. Atsikėlęs prisijungiau prie draugų. Bandymas čiuožti nelabai pavyksta. Vėl nukritau. Visi išėjo į normalias trasas, o aš pasilikau pasitreniruot.
Čiuožt skersai kalno plūgeliu visai gavosi, tačiau apsisukimai baigdavosi visišku fiasko, t.y. ant žemės. Bet koks didesnis greitis baigdavosi virtimu. Žiauriai nuvargau. Akiniai nuo saulės rasojo, tad naudos iš jų nebuvo. Supratęs, kad nenusileisiu, nusiėmiau slides ir nuėjau pėsčiomis. Viskas, nebegaliu. Pasiimčiau instruktorių, tačiau per mažai pinigų kišenėje turėjau.
Atsisėdau ant kažkokio minkšto pufiko. Karšta, prakaitas žliaugė. Atsisėdau ir stebėjau aplinką.
Pailsėjęs ir atsakęs į klausimą „būti ar nebūti“, patraukiau prie keltuvėlio. Nemažai lietuvių čia. Užkilau normaliai. Susikaupiau ir ėmiau leistis. Vis dar bėda su posūkiais, nors jau kažkas gerėja. Ėmiau stebėti instruktorius su vaikais. Vaikų čia kaip prišikta. Lekia jie nuo kalno didžiausiais greičiais ir labai nemandagiai braunasi prie keltuvų.
Nusileist pavyko iki pat keltuvo. Noriu gert. Nusprendžiau dar užkilti ir nusileidęs ieškoti draugų. Beveik nenukritęs, vėl nučiuožiau žemyn.
Nusiėmęs slides, nukerėplinau ieškoti likusių. Beeidamas sutikau Vaidą, kuris ėjo manęs ieškot. Visi prigulę ant gultų restorane vartė meniu. Oi, kaip gera prigult. Meniu gana brangus, tad sustoję šalia gultų išgėrėme arbatos iš termosų, kuriuos tampėsi Laurynas. Kristina, susiradusi mokytoją, su mumis nebuvo.
Išgėrę arbatos, nuspendėme kilti į kalno viršų. Kadangi iki keltuvų buvo tolokai, tad užkilome kitu keltuvu ir nusileidome prie funikulieriaus. Nučiuožiau visai gerai ir smagiai, progresas yra. Sulipome visi į gondolą, be mūsų sėdėjo dar kažkoks senukas. Vaizdai kylant nerealūs. Kalnas aukštokas, iki pat viršaus reikėjo dar dviem keltuvais važiuoti. Pirmas buvo senovinis dvivietis, antras keturvietis su stikliniu dangčiu, saugančiu nuo vėjo. Tarp keltuvų yra didelis restoranas su daugybe klientų.
Pasileidome žemyn šalia buvusia trasa. Laurynas su Vaidu nulėkė pirmi, Tadas irgi tolyn nučiuožė. Likome dviese su Agne. Bandėme išiminėt posūkius. Trasa gana stati, tad važinėjau nuo skersai krašto iki krašto. Apsisukant dažniausiai virsdavau. Vienas toks virtimas baigėsi susidūrimu su Agne. Laimei, nukentėjusių nebuvo.
Nusileidom iki keltuvo, kur užkilome atgal. Šiek tiek pramokau apsisukinėt. Viršuje visi susitikome. Mes trise nusprendėme leistis žemyn, o Vaidas su Lauriu nulėkė dar viršun. Pasileidau nuožulnia trasele. Vėjas švilpė pro ausis, o aš čiuožiau nestabdydamas. Tiesia linija lėkt vienas juokas. Nusileidę dar viena mėlyna trasa, pradėjome imti raudoną. Šiaip ne taip nusileidau.
Pričiuožėm raudoną labai stačią trasą. Tadas su Agne nusileidę laukė manęs. Nučiuožęs iki trasos krašto nesugebėjau apsisukti, tad prisėdau. Nusprendžiau nusiimti slides ir taip apsisukti. Apsisukau, bandau mautis, tačiau ėmė viena slidė slysti žemyn. Aš ant šiknos nudardėjau jai iš paskos. Šiaip ne taip pavyko pusiaukelėj sustoti. Slidę pagavo iš kažkur atlėkęs Lauris.
Ėmiau kopti viršun, nes ten dar lazdos gulėjo ir viena slidė. Sunkiai su pailsėjimais pasiekiau viršutinę lazdą. Slidės nesimatė. Vaidas iš apačios šaukė, kad pusnyje. Galiausiai išsiaiškinau, kad abi slidės apačioje. Beeidamas link antros lazdos paslydau ir, negražiai kalbėdamas nudardėjau iki pat apačios. Jėgų nebebuvo visai. Atėjau prie slidžių. Laurynas paliko kuprinę ir su Vaidu nučiuožė prie keltuvų, kad parnešt lazdas.
Prisėdom ant sniego. Pasiėmęs termosus godžiai gėriau arbatą. Kažkoks diedukas pričiuožė prie mūsų, ir rodydamas lazdas užklausė – „your equipment?“. Ne, ne mūsų, netrukdyk. Oi, pala, mano lazdos, ačiū. Kadangi tie du dar vis kilo keltuvais, nusprendėme leistis žemyn.
Trasa vėl raudona. Bandydamas daryt posūkį, slides įsmeigiau pusnin, ir pats veidu į samanas, tai yra, į sniegą. Iš viršaus nuo keltuvo linksmai mojavo Vaidas ir Laurynas. Trasa visai susiaurėjo ir ėmė vingiuoti. Dar keli kritimai, ir aš pasakiau stop. Nusiėmiau slides ir nuėjau iki Agnės. Viskas, nebegaliu, nebeturiu jėgų. Tadas nučiuožė žemyn, o mes prisėdę, užbaigėm arbatą. Pamatėme, kad netoli visai yra funikulierius, tad patraukėme žemyn su slidėmis ant pečių. Agnė dar užsimetė kuprinę.
Tadas apačioje jau irgi pėdino su slidėmis. Netoli funikulieriaus prieš mus drėbtelėjosi moteris. Slidės su kojomis atsirado kažkur prie galvos. Visi lėkė pro šalį, niekas nestojo. Sustojome ir paklausėme ar viskas gerai. Nelabai gerai, rodo į slides. Atsegiau abi. „Merci“, pasakė moteris ir ėmė kažką kalbėti prancūziškai. Privažiavo kažkoks vyras, kuris irgi pasakė „merci“, tad mes nebetrukdėm ir nusileidom prie keltuvo, kuris mus nuvežė žemyn. Pagaliau.
Kadangi sveikatos slidinėt nebebuvo, patraukėme namo. Kokios tos slidės sunkios, kad jas kur. Dar maloniai paėmiau kuprinę. Ėjau lėtai, vos vilkdamas kojas. Jaučiausi kaip Jėzus su kryžiumi. Bemastant apie Kristaus kančią, pradėjo skambėti bažnyčios varpai. Beliko, kad kas užtrauktų kokią giesmę.
Namai, namučiai. Rūsyje radome kaimynus. Nusimėčiau slides, nusiaviau batus. Vaje, kaip palengvėjo. Rūbai drėgni, kažko ėmiau kosėti.
Nusimaudęs priguliau. Pagalvojau, kad galbūt peršalau. Grįžo Vaidas vienas. Pasimetė su Laurynu trasoje. Kristina davė kažkokią tabletę nuo kosulio. Taip pat padarė čiobrelių arbatos. Čiobrelių nedidelį žiupsnelį buvo atsivežęs Laurynas puslitriniame stiklainyje. Pagaliau grįžo ir čiobrelių sąvininkas, dėl kurio jau ėmėme nerimauti.
Visi nusiprausę, išgėrėm arbatos ir patraukėme miestan pavalgyti. Užėjome į kažkokią piceriją. Bandom picas valgyti, kai kas lazaniją. Pasiėmėm du litrus vynelio. Mūsų padavėjas, priėmęs užsakymą, pasakė „paldies“. Nu nieko sau, duosim mes tau paldies. Pamokėm, kad reik sakyt „ačiū“. Picos buvo labai sočios, vynelis skanus, tad dar uno litro, prego. Kitas dėdė nurinkinėdamas lėkštes užklausė „dobra pica?“. Turbūt ant kaktos parašyta, kad mes lenkai. Kadangi deserto neužsisakėm, tai gavom sąskaitą. Sumokėję po 10 eurų, grįžome namo.
Grįždami užsukome parduotuvėn. Aš pasiėmiau vieną alaus, merginos martinio, o likusieji romo su kola.
Besėdint namie ir bežaidžiant kažkokį žaidimą, kuriame aš nedalyvavau, atvyko Vaido sesė Rūta su Andreas ir atvežė man dėžę „Franciskaner“. Labai gerai. Sutarėme ryt ieškoti instruktoriaus.
Ištvarkę turėtas atsargas nuėjome miegot.
Iš ryto skaudėjo kojas, ypač sumuštus kelius. Oras vėl rodėsi būsiąs puikus. Nuo 7 valandos Agnė tupėjo vonioje ir birbino feną. Nesuprantu, kam praustis prieš slidinėjimą. Kristina visą naktį ieškojo meilės ir nedavė Agnei miegot. Gal būt dėl to ir prausėsi.
Pusryčiams Vaidas išvirė dešrelių. Pavalgę išsiruošėm į trasas. Kristina dingo pirma, nes jai pamokos. Ant skaudančių kelių užvyniojau elastinį bintą, lygtais geriau. Batuose irgi jaučiaus geriau negu vakar. Susitikom Rūtą su Andreas. Įkalbėjom Rūtą kilt į kalną, ir nusileist prie instruktorių.
Nusileidau be didesnių bėdų. Su Rūta ir Tadu patraukėm ieškoti instruktoriaus. Užėjom į pirmą mokyklą. Šiokia tokia eilė. Slides palikom lauke, tad Rūta labai nerimavo, kad tik nenupistų. Su ta sąlyga, Tadas išėjo saugot slidžių. Nesvarbu, kad visi palieka slides prie baro ar belekur lauke. Labai norėjau atsigert, tad šalia esančiame bare, užsisakiau mažą alaus. Mmm, kaip gerai.
Instruktorius individualiems mokymams valanda - 34 eurai, jei papildomas žmogus, tai dar 8 eurai. Taigi, mums trims, valanda – 50 eurų. Šiandienai instruktoriaus nėra. Nesumąstėm eiti kitur ir užsisakėm 4 valandas. Rytoj ir poryt nuo 13 valandos.
Pastebėjau, kad užsieniečiai vaikšto atsegtais batais. Išbandęs šitą dalyką, supratau, kad taip vaikščioti yra žymiai patogiau. Pasidalinau informacija su nelaimės draugais.
Kadangi turėjom laiko, nusprendėme trise nuvykti į Motolino trasas. Nuėję į stotelę, sėdome į mėlyną autobusą. Bevažiuodami, supratome, kad jis neveža į Motolino, tad išlipome kažkokiame užkampyje. Čia buvo pora mėlynų trasų, ir beveik nebuvo žmonių. Sugebėjau nusirident nuo pašikniuko.
Nučiuožę keletą kartų nuo vienos trasos, nulėkėm prie kitos. Čia viršūnė buvo gana stati, o pas mane vis dar neišoperuotas baimės jausmas. Kitą kartą su Rūta nekildavome iki pat viršaus. Bėda ta, kad nusileisdavom labai greitai, tad užkniso kilnotis keltuvu. Paslidinėję, nusprendėme pailsėti ir atsigerti.
Prisėdę bariuke, pasiėmėm visi vandens, o aš dar karšto vyno. Susisiekėm su likusiais ir nusprendėme visi susitikti. Dar su Rūta išgėrėme po vieną vynelio, sumokėjome 12 eurų ir patraukėmė ieškoti autobuso. Sėdome į tą patį mėlyną, kuris atvežė praktiškai iki ten, kur įlipome ryte. Nupėdinome iki funikulieriaus, kur visi susitikome.
Pakilome vėl trimis keltuvais iki viršūnės. Paslidinėsim mėlynose trasose ir nusileisim žemyn su keltuvais. Šiandien vėjas viršuje gana žvarbus. Merginos kažkur pastrigo, tad su Tadu pasileidome žemyn. Nučiuožus iki keltuvo, pasiūliau Tadui kilti vėl, tačiau Tadas sako „leidžiamės žemyn, ar mes ryži ir nensusileisim?“. Nu leidžiamės, neryži. Mėlynos trasos baigėsi. Įveikėm gana lengvas raudonas, o tada privažiavom vakarykštę slidžių pametimo vietą.
Tadas nusileido gana lengvai. Aš pradėjau leistis ir šone pamačiau nedidelį nuožulnesnį apvažiavimą. Pasileidau juo. Šiek tiek per didelis greitis, tad teko nuvirsti. Nikstelėjau koją, bet lyg viskas ok. Atvažiavau pas Tadą, kuris jau ruošėsi manęs ieškoti.
Pasileidom toliau žemyn. Pataikėm į tą pačią siaurą trasą, kur vakar baigiau slidinėjimą. Šį kartą viskas klojosi geriau, ir be kritimų nusileidau iki keltuvų. Tadas dribtelėjo mažiausiai kartą. Kojos labai pavargo. Tikriausiai dėl to, kad nemokam taisyklingai čiuožti. Prisėdom ant gultų prieš saulutę bariuke. Padavėjai nesirodė, tad pailsėję pradėjome leistis žemyn.
Iš lėto atsidūriau apačioje. Dar užsikėliau pašikniuku ir nusileidau kartą. Gana jau šiandien. Tadas dar visai užsikabinęs ir norėtų kilti aukštyn. Susisiekėm su kitais. Agnė jau leidžiasi, o Kristina, pasirodo, jau namie. Tadas užkilo funikulierium, o aš prisėdau ir ėmiau laukti Agnės. Agnė nusileido visa be sveikatos. Palaukę Tado, parėjome namo. Beeinant, kartas nuo karto į nosį trinktelėdavo karvašūdžio aromatas. Turbūt Alpių karvutės pakakojo. Vieno pastato langas buvo visas šūdinas iš vidaus.
Namuose kažkodėl kasa sniegą nuo stogo, turbūt rytoj snigs.
Skauda viską labai labai, ypač kelio sąnarius. Net su Fastum geliu pasitepiau. Šiek tiek atleido. Apsiprausę, išgėrėme alaus ir patraukėme vakarienės. Pakeliui susitikom Rūtą su Andreas. Užėjom į kažkokį restoraną. Išbandžiau šnicelį su salotom. Vokietijoj skanesnis. Išgėrėm raudono vynelio. Grįždami užsukom parduotuvėn. Vaidas su Lauriu pasiėmė mažiuką Jack Daniels su kola.
Vakare atėjo Rūta ir Andreas, gėrėm alutį ir džekutį. Ta proga perinstaliavau Windowsus Rūtai. Apie 10 valandą visi išlūžo.
2009-02-17. Instruktorius
Pabudau gerokai prieš auštant. Tadas knarkė choru, net Vaidas pabudo. Kojas ir rankas skaudėjo smarkiai. Prašvitus pamatėme, kad oras šiandien ne koks. Rūkas ir sniegas.
Pusryčiams šefai paruošė kiaušinienę su dešrelėmis. Kristė vėl dingo pirma, o mes susikrovę slides ir batus į autobusą, nuvykome pas Rūtą viešbutin. Vokiečių teko palaukti. Kažkoks dėdė su raudona striuke liepė išjungti variklį. Tiesą sakant, labai smirda tas mūsų dyzelis. Pasirodžius vokiečiams pasukome Motolino link. Pasiparkavome aikštelėje ir apsiavę batus, nupėdinome prie keltuvų.
Keltuvas didelis, talpina iki 12 žmonių, tik prisėsti nelabai patogu. Kojas vis dar skaudėjo. Užkilome su kitais lietuviais. Laurynas paliko namie pirštines, tad išvažiavo jų pasiimti.
Viršuje matomumas nedidelis, visur sninga ir rūkas. Pasileidome mėlyna trasa žemyn. Kaukė rasojo, tad geriau be jos. Plynas laukas, balta balta, kur dairais. Nelabai aišku kur duobė, o kur kalnelis. Vėjas piktai nešė sniegą į akis. Trasa gana įdomi, tačiau pilna žmonių ir mažų vaikų. Trasos pabaigoje su Agne padėjome vienai mergaitei susirinkt slides. Pirmas nusileidimas nuvargino labai labai. Pabaigoje mus pasivijo Laurynas.
Nepaisydami nuovargio, vėl užkilome aukštyn. Kietuoliai nulėkė kažkur raudona trasa, o aš su Agne ir Rūta darėm pakartojimą. Šį kartą žmonių buvo mažiau, tačiau plojaus veidu į sniegą. Gerai, kad ne geltonas. Nusileidom iki pat mašinos.
Susikrovę daiktus nuvažiavome į senas trasas. Pakeliui Andreas atidarė mažiuką grapos, tai visi pasivaišinom, net vairuotojui įpylė. Pasistatėm mašiną prie trasų ir užkilome aukštyn. Nusileidus prie 29 keltuvo, Rūta pasiūlė eiti link instruktoriaus, nes jau kaip ir laikas būtų. Tadas dar užkilo, o mes dviese nuėjome iki reikiamos vietos.
Štai ir mūsų instruktorius. Vardo neprisimenu, tačiau Rūtai buvo gražus. Kagi, pakilome keltuvu, parodėme, kaip čiuožiame. Na neatrodo labai, kad jūs tik nuo sekmadienio čiuožiate – pasakė instruktorius.
Pirmas pratimas – apsisukinėjimas trasoje. Tai, ko man labiausiai reikėjo. Pirmas kartas nelabai gavosi. Užkilus antrą kartą, atėmė mūsų lazdas ir liepė čiuožti ištiestom rankom, kad pajaustume, kaip permesti svorį nuo kojos ant kojos. Nepaisant griuvinėjimų, viskas gerėjo.
Nučiuožę porą kartų, pasiėmėm lazdas ir nulėkėm prie funikulieriaus. Užkilome su dviem keltuvais iki pat restorano viršuje. Sutikom saviškius, kurie linksmai pasitiko mus. Pradėjom nusileidimą žemyn praktiškai nuo raudonos trasos. Tačiau buvo visiškai nebaisu, kartojant instruktoriaus judesius. Nelabai matėsi kur leidiesi, nes vėjas pustė sniegą. Pavyko nusileisti nuo to kalno, kur slides pametęs buvau. Leidimasis viena slide. Sunku, tačiau įmanoma. Instruktorius labai nesibara, tačiau pasako jei negerai.
Nusileidę iki funikulieriaus viršaus, pasukome miško link. Trasos pasidarė siauros, tačiau jau čiuožėmė pusė velnio. Tramplinas, beveik nenuvirtau. Miško trasa nuvedė iki pat mūsų autobuso. Nepavargote? Nea, lekiam dar.
Paskutinis pratimas – čiuožti ant kanto stačiomis trasomis. Lazdas liepė laikyti ištiestas priekin. Šitą reikės pasitreniruoti dar. Pamoka baigta, atsisveikinom su dėde instruktorium. Čiao.
Susisiekėm su mūsiškiais. Tie jau sėdėjo bariuke. Užkilom dar ant raudonos trasos, ir nusileidom iki funikulierių. Susidarę sniego kauburiai privertė nugriūti. Kažkaip keista, bet kojos per pamokas nenuvargo.
Ant kepurės pilna prišalusio sniego, ant nosies ir antakių kabojo varvekliai. Galva visa šlapia, nusiėmus kepurę, garavo kaip užviręs čainykas. Agnė su Kristina sušalo ir išėjo pėsčiomis namo. Vaidas su Laurynu ir Tadu dar pakilo ant viršaus kad paimtų ir atvarytų autobusą. Likom su Rūta ir Andreas. Užsisakiau karšto vyno. Tikra palaima.
Andreas nulėkė ant kalno, o mes surinkom Agnės ir Kristės reikmenis ir ėmėm laukti mašinos. Iki pat vietos nepavyko privažiuot, tad Laurynas pastatė belekur ir įjungė avarinį. Susidėjom slides ir, užvežę Rūtą, atsidūrėme namie.
Išgėrėme likusį alų. Vonioje atidariau stoglangį, kad prasivėdintų. Laurynas su pasimėgavimu priskuto debesį bulvių, Tadas užsiėmė karbonadų gamyba. Kol kepė karbonadai, visi, išskyrus mudu su Tadu, išėjo miestan apsiprekinti.
Grįžo pirkėjai. Nupirko man alučio, vyrai pasiėmė puikaus vynelio, tipo „Ugniagesių“ 18% stiprumo, o damos nusipirko kažkokio tiršto ir saldaus gėralo. Karnabodžiukai buvo puikūs. Vynelį supylė atgal. Teks turbūt vietiniams bomžams atiduot.
Pavalgę pradėjom žaisti „10 phases“ žaidimą kortomis. Laimėjau aš, nepaisant, kad pirmą kartą žaidžiau. Vienu metu ėjom rūkyti mano turėtų cigarų, kurie, deja, neatlaikė kelionės, ir maišelyje gulėjo tabako šiukšlių krūvelė. Laurynas gerdamas viskį, kažkodėl norėjo su visais pasilaižyt.
Atsigulus, ilgai nedavė užmigt vėjas, kuris nuolat daužė kažkokį daiktą į stogą. Lauke siautė didžiausia pūga.
2009-02-18. Edo
Šiandien vėl geras saulėtas oras. Pusryčiams – virti kiaušiniai. Paragavau „Ugniagesių“ vyno. Na, reikia priprasti. Vaidas pasakė, kad skonis panašus, kada jo tėvas gamina vyną ir nesigauna.
Atradau, kaip įsijungia palydovinė televizija. Iki to laiko teko stebėti vietinius kanalus, per kuriuos rodė sniegą. Dabar turėjome įvairiausių kanalų, netgi daugybę erotinių. Na tipo reklamuojami karšti pokalbiai už kažkiek tai eurocentų. Radom ir MTV.
Kadangi normalaus dydžio puodelių nebuvo, tai Vaidas sau ir man padarė kavos į sriubai skirtus indelius. Visai puiku. Vietoj pieno, užsipyliau mergaičių saldaus likerio, net cukraus nereikėjo.
Pavalgę, susikrovėmė daiktus į autobusą ir, pasiėmę vokiečius, nuvykom į Motolino. Kadangi oras geras, tai ir žmonių gausybė. Teko nemažai palaukt prie keltuvo. Kažkodėl pirmas užlipimas laiptais iki keltuvo labai nuvargino.
Nuo viršūnės pradėjome leistis mėlyna trasa. Kažkas dar nesigauna gerai. Pabandžiau prisimint vakarykščias pamokas. Pagerėjo. Nusileidę vėl sėdome į keltuvą. Dabar kietuoliai nulėkė kita trasa, o mes vis dar ta pačia.
Nusileidau prie pašikniukų, kurie užkėlė aukštyn į raudoną trasą. Stati, bliamba. Tiek to, bandau leistis. Nusiridenau tik vieną kartą, kai neišlaikiau pusiausvyros.
Apačioje radau Tadą, kuris, kažkodėl nebenorėjo niekur keltis. Turėjau dar 20 minučių iki susitikimo su visais, tad dar užkilau pašikniukais. Nusileidau tiesiai į mašinų aikštelę.
Visiems susirinkus, Laurynas nuvežė visus mus tris pas mokytoją, o patys nulėkė kitur. Prieš tai užsukome namo, perduoti raktą Kristinai, kuris susitrenkė petį krisdama. Kadangi Rūta užstrigo tualete, tai nusileist nuo kalno iki pamokos nespėjome.
Mokytojo vardas Edo, vakarykštis buvo Kiko. Vaikštinėjau tarp žalių žmogeliukų, ieškodamas Edo. Nėra tokio. Galiausiai Edo pasirodė. Amžiumi vyresnis už vakarykštį, tačiau Rūtai irgi buvo gražus.
Kagi, pakilome keturviečiu keltuvu viršun, parodėme ką mokame. Edo pirmiausia akcentavo taisyklingą stovėseną kalno atžvilgiu. Kojos turi remtis į batus, svoris ant apatinės slidės, keliai lenkti į kalną, o visas kūnas žemyn. Bandome čiuožti paskui jį, ne į tą pusę palinkęs. Mokytis, mokytis, mokytis, kaip sakė Vladimiras. Dabar čiuožiam ant vienos kojos. Dabar čiuožiam ant vienos kojos, o kitą pakėlę, sukinėjam į šonus. Very good.
Nusileidę prie 29 keltuvėlio beveik visą likusį laiką praleidome ten. Mokytojui panosėje kabojo lašas. Gražų vyrą ir snarglys puošia. Po pirmo nusileidimo snarglys dingo. Nuo keltuvo nugriuvusi teta linksmai gulėdama ir juokdamasi kalbėjo telefonu. Keltuvo darbuotojas mikliai numetinėjo pašikniukus, kad tie netrinkteltų linksmuolei per galvą.
Palikę lazdas apačioje, mokėmės vis tą patį posūkių meną su taisyklinga laikysena. Abi rankos ant apatinio kelio, stojamės, perkeliam rankas į kitą pusę. Viena ranka ant kelio, kita ištiesta pirmyn, stojamės, sukeičiam vietom. Taip ir praktiškai praleidom visą laiką. Paskutinis pamokymas buvo, kaip su lazdų pagalba palengvint posūkius, tačiau tik vieną nusileidimą, po kurio atsisveikinom su mokytoju. Tiesą pasakius, jis išmokė labiau negu vakarykštis.
Su Tadu nutarėm kilti viršun su gondolomis, Rūta liko apačioje ir nuėjo baran. Pakilę ant kalno persėdom į dviviečius keltuvus ir dar užkilome aukštyn. Viršuje vėjas pustė sniegą. Gerai, kad akiniai nerasojo, tai apsaugojo kažkiek. Keltuvas tarsi tyčia stovinėjo ir norėjo mus sušaldyt.
Pasileidome žemyn raudonomis trasomis. Prisiminus, ko mokė Edo, viskas sekėsi neblogai. Privažiavę gondolas, pasidarėme foto, ir nulėkėme tiesiai žemyn. Vienu momentu atsidūrėme labai stačioje vietoje, tad paėjome kažkiek sniegu iki normalesnės trasos.
Beveik apačioje paskambino Vaidas. Jie jau sėdėjo bare. Užsisakiau alučio. Oi, koks jis skanus. Planas pasiimti mašiną, kuri stovėjo trasų pabaigoje. Tadas atsisakė, ir pėsčiomis patraukė namo. Vėl pakilome gondola, paskui dviviečiais keltuvais. Besikeliant, kažkokie trenkti banglentininkai nušoko nuo keltuvo. Aukštis nemažas buvo, kokie 3 metrai.
Užkilus į viršūnę, vokiečiai pasuko mėlynomis trasomis, o mes link mašinos. Saulė jau po truputį slėpėsi kalnuose. Vėjas daug kur supustė sniegą į kauburius, kitur palikdamas beveik ledą. Leidausi greitai, tačiau vistiek buvau paskutinis. Pamokos davė savo, ir stačių kalnų nebijojau, svarbu laikytis taisyklingai.
Reikėjo pasikelti dar vienu keltuvu. Lėkiau kaip galėjau, nes kažkoks dėdė man intesyviai mojavo, o Laurynas, Vaidas ir Agnė jau laukė prie keltuvo. Dėdulė darbininkas jau uždarinėjo keltuvą, nes noche. Susėdę ėmėm kilti. Apačion nučiuožė dar vienas slidininkas. Cha cha, nebekels jau jo. Pasirodo, tikrino ar nėra užsilikusių trasose.
Netikėtai keltuvas sustojo. Aukštai, nešoksim. Laurynas ėmė kaukti vilko balsu, pamatęs žmones tolėliau, ėmė rėkti „sos, emergency“. Galiausiai iš apačios parlėkė diedukas su motorine priemone, ir užkėlė mus iki galo.
Iki mašinos leidomės gana ilgai, nes trasos buvo tikrai ilgos. Porą kartų nuvirtau, bet tik tiek. Vienintelė vieta nepatiko, kur trasa buvo stati ir siaura. Paskutinė atkarpa buvo nestati, tačiau su kalneliais. Lėkiau su tiesiom slidėm ir šokinėjau nuo jų. Panašiai kaip kelias nuo Seirijų iki Druskinknkų. Artėjant galui, nusprendžiau nusukti į šoną, kad ramiai sustočiau. Pasirodo, šone kelio nėra, tai plojausi ant pilvo, net abi slidės nulėkė. Šonkauliai lyg sveiki, šiek tiek gavau į saulę.
Susikrovę slides nulėkėm namo. Pakeliui užsukome parduotuvėn, pasiėmėm alaus ir vyno. Po vakarykščio dušo vėdinimo, šiandien vis varvėjo vanduo pro stoglangį.
Vakare atėjo Rūta su Andreas ir pagamino makaronų su bolognese padažu. Labai skanu buvo. Blevyzgojom nesamones, žaidėme UNO. Laurynas žiūrėjo televizorių, Kristina irgi nebuvo su mumis, nes vis gydėsi petį.
Palydėję vokiečius iki namų, su Vaidu ir Agne išgėrėm vynelio pas mus viršuje. Tadas pacitavo skaitomos knygos ištraukas apie ateivį Gintarą. Pakalbėjom apie gyvenimą, smirdinčias kojines, ir nuėjome miegoti.
Rytas šiandien buvo vėl saulėtas ir gražus. Užkandę sumuštinių, susidėjom daiktus ir pajudėjom pas vokiečius. Juos paėmę, nuvykome į Motolino pusę. Pirmą kartą išsunkant iš vokiečių viešbučio, niekas neapipypino. Negeras ženklas. Nuvykę į Motolino, pasistatėme mašiną prie pirmo keltuvo esančiame parkinge.
Sunkiausias ir daugiausia jėgų atimantis darbas – apsiauti ir užsisegti batus. Užkilę viršun, pradėjome slidinėti. Laurynas, Vaidas ir Andreas nulėkė juodomis, o likusieji pasitenkinom raudonomis.
Bandžiau kartoti, ko mokė per pamokas. Nieko baisaus tos raudonos trasos. Tiesa, lėkdamas viena, paėmiau labai didelį greitį. Kaip pasakojo liudininkai, net žandikaulis kratėsi nuo greičio. Andrenalino dozė didėjo, jaučiau, kad greitis tikrai labai didelis. Bandžiau sukt į kalną, tačiau greitis vis tiek per didelis. Galiausiai nebeišsilaikiau ir iššokau iš slidžių tiesiogine prasme. Viskas gerai, sveikas gyvas. Dar vieną kartą nuvirtau nuo statesnio kalno. Slidę palikau aukščiau, o pats nudardėjau kelis metrus žemiau. Kažkoks užsienietis atvežė slidę ir palausęs ar viskas ok, nulėkė žemyn.
Per pietus pasėdėjome bare ant kalno. Atsigėriau alaus. Baras didelis ir pilnas žmonių. Kažkokie lenkai buvo pametę telefoną prie mūsų stalo. Atsigėrę slidinėjome toliau.
Vienoje vietoje užtikome sniego parką su visokiais tramplinais ir kliūtimis. Nusprendėm užsukti, tačiau be šalmų neįleido. Teko ta proga nusileisti juoda trasa. Nieko baisaus, svarbu nebijot statumo ir neleist labai įsibėgėt. Išlaikiau egzaminą, taip sakant.
Šiandien kažkokių nelaimių diena. Savo kritimų jau net nebeskaitau. Pirmiausia Andreas išmetė Vaidą iš slidės prie pat keltuvo. Paskui aš išverčiau vieną stovintį italą iš slidžių. Kad ėmė man aiškinti ir mojuot kažką itališkai. Gerai, kad nieko nesupratau. Vėliau Laurynas atkeršyjo Andreas‘ui kliudydamas jį, ir tas susitrenkė galvą. Netyčia, žinoma. Paskutinis kritimas priklausė man, kada Vaidas pranėrė pro pat nosį, o aš susimėtęs nuvirtau gana skaudžiai.
Kol vyko visos linksmybės, Tadas su Rūta buvo kažkur pasimetę. Artėjant vakarui, nusprendėme leistis link mašinos. Paklaidžioje trasomis, radome reikiamą kelią, kuris vedė per juodas trasas. Pirmoji dar nieko, tačiau paskutinė buvo labai stati. Kaip jau sakiau, svarbu nebijot. Iš lėto nusileidau ta juoda trasa, nė karto negriuvęs. Jei būčiau nuvirtęs, turbūt iki apačios būčiau nuriedėjęs ant užpakalio. Tadas atsirado vienoje iš tarpinių trasų.
Andreas su Rūta laukė kitoje vietoje. Grįždami užsukome alučio į parduotuvę, kur Vaidas sukūlė vieną butelį. Gaila alaus, tačiau mokėti nereikėjo. Atsirado ir litras tekilos.
Vakarienei su Laurynu kepėm kotletus. Visai neblogai gavosi. Aš lipdžiau, o Laurynas kepė. Pavalgė pradėjom vartot tekilą ir žaisti „10 phases“. Atėjo vokiečiai, pradėjom iš naujo. Pasibaigus tekilai, pas visus atsirado noras kažkur eit. Nu ir eikit, aš tai noriu miegot. Tai ir išėjo, o aš nuėjau miegot.
Oras apsiniaukęs šiandien, tačiau nesninga. Paskutinė slidinėjimo diena. Kojų beveik nebeskauda. Arba slidinėju taisyklingai, arba tiesiog raumenys priprato prie krūvio. Kažkas iš apatinio aukšto parsirado pusė penkių garsiai šnuopuodamas. Kažko šiandien visi ilgai miegojo, gal dėl vakarykščio pasivaikščiojimo? Baigėsi tualetinis popierius. Bėda visiška.
Apie 10 valandą visi pradėjo keltis. Kristina praleido paskutinę savo pamoką. Pusryčiaujant pasipasakojo vakarykščius nuotykius. Per televizorių grojo puikus vokiškas repas. Paskambino Rūta. Pasirodo, vakar pasiėmė mano slides. Puiku, gal pradės pati savo slides nešiotis? Vaidas nulėkė sukeisti. Po vakarykščio susidūrimo su italu šiek šiek iš vidaus suplyšo striukė.
Išsikuitę sėdome į mašiną ir nulėkėm prie 30 keltuvo. Visi draugiškai nusileidome prie gondolų. Gavau pagyrimą iš Kristinos, kad gerai čiuožiu. Nu, gal ir gerai, nusileidau nenuvirtęs. Oras nors ir apsiniaukęs, tačiau šilta. Kartas nuo karto pro debesį šyptelėdavo saulė.
Pakilome į patį viršų. Nusiverčiau lygioj vietoj. Turbūt ženklas, kad viskas gerėja. Tik pagavau čiuožimo azartą, kai nusileidome į barą. Visiem mat reikia sveikatą pataisyt. Be to vokiečiai čia buvo. Andreas‘o galva jau sveika. Pasiėmėm prabangaus alaus už 4,5 euro. Viduje vietos nebuvo, tad prisėdome lauke. Šalia sėdėjo kažkokia močiutė vazelinu baltai nusitepusi lūpas. Laurynas ėmė ją kalbinti, o mums pasidarė labai linksma klausytis. „Ja ja, volkswagen“ – vokiečių kalbos žinias švedei rodė Laurynas.
Pasėdėję ir atsigėrę patraukėme žemyn. Ėmė stiprėti vėjas. Netyčia įlėkiau į pusnį. Čiuožėme raudonomis trasomis. Vienoje labai siauroje vietoje pasijutau, kaip pirmą kartą čiuožčiau. Visiškai nesisekė gražiai kantuoti. Nulėkiau žemyn iki Carosello gondolų. Ten jau laukė Vaidas ir Lauris, nučiuožę juoda trasa. Sulaukę visų sulipom į keltuvus. Keltuvo būdelės labai mažytės, net Agnė atsistot negalėjo. Užkilę vėl nulėkėm žemyn kita trasa ir vėl sėdom kilt viršun.
Keltuvas kažkodėl nuolat stovinėjo. Atsirado proga pabendrauti uždaroje patalpoje. Pasipasakojom visi, kokios bėdos būna dideliu greičiu darant posūkius.
Viršuje darėsi pūga. Nulėkėm žemyn į kitą kalno pusę. Trasa labai nestati, galima tiesiomis slidėmis lėkt. Tik prieš galą pastatėja. Susirinkom visi, tačiau Kristinos nebuvo. Rūta irgi per negaliu nusileido. Keltuvas kažkodėl labai stoviniavo, tad laukėm Kristinos gana ilgai. Nėra. Užkilom viršun – nėra. Vaidas, Laurynas ir Agnė pasileido žemyn jos ieškot. Pagalvojau, kad gal ir aš nusileisiu, tad lėkiau jiems iš paskos.
Apačioje radom Kristiną. Užkilę viršun neberadom vokiečių ir Tado. Paskambino Tadas. Jie bare. Mes nutarėm leistis žemyn, o paskui bandyt grįžinėt atgal link mašinos. Kristina pavargo, tad Laurynas ir Vaidas nulėkė pirmyn, o mes čiuožėm kiek lėčiau. Vėl tas siauras takelis. Su Agne nutarėm lėkti juoda, Kristei nurodėm aplinkkelį per raudoną.
Pusė juodos nieko baisaus, kita pusė gana stati, bet kelio atgal nebuvo. Nusileidom iš lėto sėkmingai. Vaidas ir Laurynas jau laukė. Kristinos vėl nėra. Sėdom vėl į keltuvus, pradėjom kilti. Susisiekę su Kristina, pasiūlėme važiuoti namo, nes ji vistiek nebenorėjo čiuožti.
Bekildami pamatėme, kad dėl pūgos nebekelia mums reikalingas keltuvas. Negalėsim iki pat mašinos parčiuožt. Ta proga užėjom į barą ir išgėrėm alaus. Bare esantys tualetai priminė lėktuvą.
Iš baro per pūgą pasileidome žemyn. Beveik neatsilikinėjau nuo visų. Agnė sugebėjo porą kartų nusiverst. Kaip smagu čiuožti, kai pūga ir beveik nėra žmonių. Paskutinė atkarpa – jau įveikta juoda trasa. Laurynas ėmė čiuožti atkišęs užpakalį. Jablinkšt ir guli. Štai ir nusileidom. Slidinėjimas baigtas. Labai gaila. Susirinkę slides patraukėme ieškoti autobuso.
Sulaukę mėlyno, pervažiavom visą miestą, kol atsidūrėme prie savo mašinos. Nuėjau prie būdelės išsiaiškinti, ar galiu priduoti skipasą. Jo, jo, išsitraukė diedukas pilną piniginę po penkis eurus ir surinko mūsų korteles.
Grįžę namo, surinkom visas slides, banglentes ir nuvežėm priduot. Viskas, pabaiga.
Išėjom su Agne į miestą ieškot visokių kvepalų. Kažkiek radau iš sąrašo. Pardavėja buvo gerokai išėjusi, ir du kartus atidavė grąžą. Buvau sąžiningas ir grąžinau atgal. Nusipirkau butelaitį „Metaxa“ už 6 eurus. Grįžtant atgal, pasiūliau Agnei suvalgyt ledų. Užėjom į kažkokią kavinę.
Turiu ledų trijų rūšių: itališkas žodis, itališkas žodis, chokolade. Kažkaip nesinori to šokolado. Pakartojo visą sarašą, pažiūrėjau į tuos ledus. Man šokoladinį – pasakė Agnė. Ai nu ir man tada... Vienas kaušelis – euras. Man įdėjo du. Ledai neįpatingi, o norėjom juk braškinių.
Grįžę nieko neradome namie, tad dar pavaikštiėjom po miestelį. Gražiai atrodo naktį traktoriukai, kalnuose tvarkantys trasas.
Vaidutis nupirko dėžę Budweiser, Tadas iškepė likusius karbonadus. Iš likusio faršo prigaminau kotletų, kuriuos iškepė Laurynas. Su šeimininke jau atsiskaitėme, susipakavome daiktus. Tadas atliko išlaidų apskaitą.
Iki išnaktų tvarkėme alų ir linksmai žaidėme Alias. Oranžinis, gyvena Amerikoje, su ragais ir daro „ūūūūūū“. Kas? Indėnas!
Lovoje irgi ilgai juokėmės, bet nepamenu apie ką.
Šiandien kėlėmės 6 ryto, nes tunelis veikia tik iki 8 valandos. Susikrovę mantą ir užvalgę, pajudėjome namo. Pakeliui užsuksime į Brno, pas Dainušką ir paimsim jo kontrabosą. Jei tilps.
Už vairo sėdo Laurynas, aš įsitaisiau šalia. Jadvyga veikė taip pat kaip ir prieš tai. Šioks toks kamštis prie tunelio, tačiau spėjome prieš pat 8 valandą į jį įvažiuot. Gražus tas tunelis. Šveicarų muitininkas sustabdė, tačiau pažiūrėjęs pro langus leido važiuoti tolyn. Galas išlūžo. Aš ėmiau rašyti tai, ką dabar skaitai, mielas skaitytojau.
Važiavom serpantinais ir iki pat Austrijos klausėmės klasikinės muzikos. Mes turbūt labai patikimai atrodėme, nes ir prie Austrijos sienos lagaminų niekas nekraustė. O va kažkokius lenkus susistabdę, ėmė viską iš eilės. Pasukome link Landeck. Pagaliau kelias pasidarė normalus, galima paspaust. Graži ta kalnuotoji Austrija su savo mažais miestukais.
Įšokę į A12 nulėkėm link Insbruck, nors Laurynas vis dar svajojo apie Austrijos uostą Bregenzą. Pasigavom sponsorių BMW, kuris dingo prie Imst, bet atsirado kitas. Už Insbruck sustojom degalinėj, suvalgėm kotletukus, išgėrėm kavos.
Toliau važiuodami papuolėm kamštin. Myliu kamščius, kurie vokiškai vadinami Stau. Lietuvos fūristo paklausėm, iki kur tas kamštis, tai nudžiugino, kad iki pat Vokietijos sienos. Kamščių padedami važiavom iki pat A8 kelio.
Prie kažkokio Bergeno stabtelėjome degalinėje. Perėmiau mašinos valdymą, Vaidosius prisėdo rodyt kelią. Įlėkėm vėl į Austriją, šalia Salzburgas. Autostrada visai padori, mašinų šiek tiek buvo, tačiau visur siautė pūga.
Už Salzburgo mašinų srautas gerokai sumažėjo, o autostrada išsiplėtė iki 3 juostų. Lėkiau, kiek tik veža mūsų autobusas. Pūga dingo, prasidėjo vėl pavasaris. Mynėme tolyn link Vienos. Gale sėdinti kompanija pradėjo žiūrėti filmą „Seksas ir miestas“. „Visi vyrai kiaulės“ – pareiškė Tadas. Filmas jį sužavėjo labai.
Artėjant Vienos link, oras vėl subjuro ir atlėkė pūga. Nepaisant nieko, nemažinau greičio, nes reikėjo Lauryno kamščius atsigriebt. Neprivažiavę Vienos, nusukome į B19 kelią. Kažkaip galvojau, kad iš Vienos į Brno galima nulėkti autobanu. Prasidėjo kelias per kaimelius, su žiedais kiekvienoje sankryžoje.
Temo, sustojome degalinėje. Ko gero, paskutinis sustojimas eurų šalyje, tad proga pasitaikė atsikratyt euro monetomis.
Neužilgo privažiavome Dunojų. Plati upė. Sutikome porą lietuvių automobilių, vadinas, važiuojam pusė velnio. Visai sutemus, kelias pasidarė pusiau greitkelis, kur lenkimo juosta pakaitomis atsirasdavo tai viena, tai kita kryptimis. Apskritai, pas austrus gana įdomus greitkelio suvokimas. Kelias Mažeikiai – Šiauliai Austrijoje būtų greitkelis.
Taip besikankindami privažiavome Čekiją. Pagaliau. Sustojome pirmoje degalinėje susimokėti už kelius. Šnekėjau su teta lenkiškai, ji su manim vokiškai. Pamiršau visai, kad pasienyje buvom. Susikalbėjom normaliai, tačiau vienai dienai lipduko negavom. Teko pakloti 8,30 euro už 7 dienas.
Netrukus akį patraukė medžiai su uždėtais skaičiais „65 €“. Pradėjom spėliot, ar tik ne medžius pardavinėja? Dideli medžiai, pigiai visai. Galiausiai reklama baigėsi prie bordelio, iš kurio skilido raudona šviesa. Pavažiavus tolėliau, kaina krito iki 49 €. „Visai naujos mergaitės“ - skelbė reklama vokiškai. Pora mašinų nusuko iš kelio.
Privažiavom Znojmo. Galėtų, ko gero, save tituluot Čekijos viešnamių sostine. Visas kelias vos ne iki centro nusėtas bordelių reklamomis ir pačiais bordeliais. Iš miesto radome nuorodas į Brno. Už gero pusvalandžio įšokome į autostradą, kuri nuvedė į patį Brno centrą. Viso labo sugaišome 12 valandų.
Užduotis – surasti Dainiaus baraką. Teko vadovautis prisiminimais, kurie visai gerai atvedė iki vietos. Pasirodė Dainius ir Gunars, nešdami kontrabosą ir dėžę alaus. Pamatavome – telpa. Dabar norime valgyt. Tadas dar Austrijoje kartojo, kad įvažiavus į Čekiją, stosim pirmame traktieriuje valgyt karkos.
Kontraboso nepaliksi mašinoje, tad Dainius vėl užnešė jį į 5 aukštą. Aš per tą laiką radau, kur pasiparkuoti. Patraukėme per miestą į Šveiko aludę. Kronų neturėjome, tad tikėjomės atsiskaityti kortele. Nors buvo šeštadienio vakaras, baras buvo beveik tuščias. Čia vis dar rūkoma viduje!!! Laurynas labai džiaugėsi.
Visiems alaus, tik Tadui mažiuką, nes teks vairuoti. Su Tadu dviese užsisakėm „koleno“, Vaidas su Laurynu – šonkauliukų, o mergaitės vištienos. Alus puikus, kaip ir seniau. Dar vieną. Atėjo maistas. Koleno buvo nerealiai skanus, prisivalgėm iš vienos porcijos abu. Laikas judėti, ir taip užgaišome porą valandų.
Pasikrovėm kontrabosą. Sėdau į galą su Vaidu, o Tadas už vairo. Laurynas su buteliu alaus sėdo šalia. Išvažiavus iš Brno, beveik iš karto užsnūdau. Tadui sekėsi su oru – nubudęs pamačiau, kad esame tirštame rūke, kur matomumas buvo kokie 2-3 metrai. Pasak Lauryno, nežinia kas geriau – kamščiai ar toks rūkas. Na, jis tikrai patyręs kamščiuose.
Bildėjome betono autostrada tolyn. Artėjant Lenkijai, iš priekio pasigirdo nerimastingi garsai. Ėmėme važiuoti lėčiau. Priežastį supratau, kai atsidūrėme Lenkijoje ir nusukome į pirmą tinkamą degalinę. Pasirodo, užsidegė kuro lempa, o kiek km nuvažiuotume, autobusas sugalvojo neberodyt.
Viskas baigėsi laimingai. Tadas pasiryžęs toliau važiuoti, mes igi pasiryžę toliau miegoti. Vėl rūkas, kad jį kur. Šiek tiek liko iki Varšuvos, kai Tadas nusuko į degalinę. Viskas, nusibodo. Teks vairuoti Vaidučiui. Kadangi Laurynas nuolat lūžinėjo, prie šturmano teko sėsti man. Lauke minus 18. Nubėgome degalinėn, nusipirkom kavos.
Pirmyn namo. Varšuvą pravažiavome be problemų ir gana greitai. Pabandėme važiuoti pro Bialystoką, nes taip nurodinėjo AutoRoute. Aušo rytas. Važiavome rūke, panašiame, kaip teko Tadui. Kartais kelias pavirsdavo autostrada su dviem juostomis. Jaučiau, kad lūžinėju. Vaidas jautė tą patį, tad sustojome degalinėj. Pasiėmėm kavos ir energetino gėrimo. Padėjo tam kartui. Dar gelbėjo sumažinta temperatūra. Mašina akimirksniu atvėsdavo. Kelyje judėjimas nedidelis, viena kita fūra.
Išaušo visiškai. Atsikėlė visi keleiviai. Bialystokas. Bandėme rasti degalinę, tačiau artimiausios už 10 kilometrų. Netikėtai išniro kažkokia bevardė. Sustojome. Tualeto nėra, tik senis su ūsais sėdi už langelio. Pasukome už kampo. Laurynas užrašė mano vardą ant sniego. Kadangi Vaidas vis dar smiginėjo, perėmiau vairą. Pirmyn į Lietuvą.
Nuvairavau iki pat Lazdijų be kažkokių ypatingų nuotykių. Atidavęs vairą Laurynui, mėgavausi Dainiaus alumi. Su vienu sustojimu miškelyje, atsidūrėme Kaune. Čia palikome kontrabosą pas Vaido tėvus. Mane parvežė namolio, kur mūsų keliai išsiskyrė. Finito, nepamirškite išlipę paspardyti padangos.
Įdomioji statistika:
Kelionė pirmyn – 26 valandos nuo Kauno per Miuncheną.
Kelionė atgal – 24 valandos iki Lietuvos per Brno.
Išdeginta dyzelio – 342,62 litro.
Nuvažiuota 3840 kilometrų.
Vidutinės sąnaudos 8,9 l/100 km.
Vidutinis greitis – 64,9 km/h
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
Komentarai
djbukis, 2009-02-25 10:18:30
pasarink video geriau
vaidasb, 2009-02-25 00:15:22
pagražinau galeriją :)
Agne, 2009-02-25 00:03:47
o, beje, pažiūrėjius lankomumo statistiką apačioje, ši kelionė sukėlė itin didelį susidomėjimą :) geruliai..
admin, 2009-02-24 17:32:18
Na, žinote, visų blevyzgų nesurašysi...
Tadas, 2009-02-24 17:11:47
Aš asmeniškai pasigedau teorijos apie moterų iš už kampo ir curvingo skambesio sąsajas :)
Agnė, 2009-02-24 17:01:19
Nuo 7 valandos Agnė tupėjo vonioje ir birbino feną. Nesuprantu, kam praustis prieš slidinėjimą. Kristina visą naktį ieškojo meilės ir nedavė Agnei miegot. Gal būt dėl to ir prausėsi.
:)))))))))
nieko nežinau.
:)))))))))
nieko nežinau.
zhygis, 2009-02-24 14:31:27
nepamirskite paspardyti :))))
Tadas, 2009-02-24 14:04:39
Aš šitų draugų nepažįstu.