Dienos sentencija
Jeigu problema reikalauja aibės pasitarimų, galiausiai jie patys taps svarbiausia problema.
Kaunas – Brno (Per Vilnių)
Trečiadienis - ketvirtadienis
Kiekviena kelionė skiriasi nuo ankstesnių. Akivaizdu – kitas maršrutas, kitas metų laikas, o galiausiai kiti žmonės. Netruko prabėgti laikas nuo paskutinės kelionės į Egiptą, kai mes išsiruošėme į Čekijos miestą Brno. Į šią kelionę, skirtingai nuo ankstesnių, nusprendėme vykti automobiliu. Kodėl Brno? Ogi todėl, kad šį pusmetį studentų mainų programoje šiame mieste dalyvauja Vaido brolis Dainius. O iki ten jokie lėktuvai neskrenda, tad teko vykti su mano Laguna. Be to, važiuodami dujomis, tikėjomės nemažai sutaupyti. Truputį buvo neramu, nes su savo Laguna tiek toli niekur nebuvau buvęs.
Nepaisant visų organizacinių nesklandumų ir ne vietoje išlindusių mašinos defektų (kuriuos sėkmingai pašalinau), prasidedant ilgajam savaitgaliui po darbo pajudėjau Vilniaus link. Kadangi pasistojo problema, ir Vaidas nebegavo GPS navigacijos, teko ją pasiskolinti iš mano brolio.
Iš Kauno išvažiavau per patį piką ir kokį dvidešimt minučių sėdėjau kamščiuose, kol pagaliau įšokau į autostradą. Tradiciškai, kiekvieną vasarą autostrada remontuojama, tad beliko džiaugtis, kad mano kryptimi nesusidarė kamščių ir palinkėti kelininkams gerų švenčių.
Be didesnių nuotykių atvykau iki Grigiškių. Sukroviau iš Vaido mašinos visą gėrį, pasodinau už vairo Vaidą, Tadą įkišau į galą, o pats atsisėdau priekyje. Vaido pusseserė Daliukė laukė kažkur Paneriuose prie tilto. Palikti jos nenorėjome, nes pas ją buvo didelis maišas keptų sumuštinių, o aš buvau pasirengęs suvalgyti bet ką.
Kadangi vairavimo malonumą patikėjau Vaidui, pats ėmiau nustatinėti kelionės maršrutą GPS navigacijoje, kuria praminėm Jadvyga. Išvengę didesnių kamščių ir pasiėmę Dalę, pajudėjome Alytaus link. Vaidas per Lenkiją važiavo ne pirmą kartą, tad maršrutas nebuvo visai svetimas. Tiesa, mūsų Jadvygai Vaido pasirinkimas visiškai nepatiko, todėl ji įkyriai nurodinėjo apsisukti ir vykti per Kauną. Supratę, kad gražiuoju nesusitarsim, Jadvygą išjungėme. Važiavome linksmai kimšdami Dalės sumuštinius ir pritariamai dainavome klausydamiesi lietuviškų dainų, kurių buvau pririnkęs visą diską. Pasirodo nepaėmiau iš bagažinės Dainiui sportbačių. Sakė nuraus man galvą.
Pabandžiau pabendrauti su Jadvyga. Ne, jūs ne ten važiuojate ir viskas. Tadas užsimanė rūkyt. Na jau ne, Lagunoje nerukoma. Mano poziciją palaikė Dalė, tad bent jau kol kas nerūkoma.
Už Valkininkų sutojome miškelyje. Rūkantieji parūkė, mižniai irgi nusilengvino. Mašinos valdymą perėmiau aš, o Vaidas nusprendė rimtai pasikalbėti su Jadvyga. Kalbėtis sekėsi sunkiai, kadangi Jadvyga niekaip negalėjo rasti kito sienos perėjimo punkto kaip tik per Kalvariją. Ir tik pervažiavus Lietuvos – Lenkijos sieną Jadvyga pagaliau atsitokėjo ir ėmė rodyti teisingą marštutą. Na bent jau į tą pusę.
Oras buvo puikus, eismas nedidelis. Kuro kainos Lenkijoje didokos. Mums svarbios dujos čia kainavo virš dviejų zlotų. Tiesa, benzinas tai buvo dvigubai tiek. Netoli Augustavo sustojome pasipildyti dujų. Dujas pilstė tokia močiutė, kuri pamačiusi mano olandišką antgalį nutipeno atsinešti adapterio. Paskui maišyta kalba paklausė: skolko? Full? Taip taip, pilk pilną. Už dujas mokėti reikėjo grynais. Gerai kad Vaidas turėjo zlotų. Likome skoloj 20 grašių, užvešim kada nors.
Atidaviau vairą Vaidui. Pradėjo temti. Kol kas kelionė sekėsi neblogai. Tik nuo Lomžos Jadvygai vėl nepatiko mūsų pasirinktas kelias link Varšuvos. Teko rimtai su ja pasikalbėt. Gal ir reikėjo Jadzės klausyt, nes kelias – vien remontai.
Nusprendėme, kad mums su Tadu vertėtų pamiegoti, tad sustojome degalinėje. Vaidas ir Tadas pasiėmė kavos. Ta proga pasveikinom Vaidutį su praėjusiu gimtadieniu. Su Tadu persėdome į galą ir bandėme pamiegoti, nes nuo Varšuvos vairuosime mes. T.y. aš, o jis palaikys kompaniją. Tadas smigo iš karto, o aš užsimerkęs turbūt pravažiavau visą kelią. Ėmė stipriai lyti, judėjimas didelis, o dar tas kelio remontas.
Privažiavome Varšuvą. Čia teko pasitikėti Jadvygos nurodymais. Šį kartą ji visai neblogai išvedė mus iš miesto, kur prasidėjo dviejų juostų magistralė. Sustojome degalinėje. Sėdau už vairo, o Tadas įsitaisė šalia. Iki Katovicų tiesi linija virš 250 km. Kelias visai neblogas, tik kas keli kilometrai stovėdavo ženklas 70, šviesoforai ir dar kartais radaras. Dujų kainos didokos – 2.20.. 2.29. Radę už 2.19 prisipylėme. Adapterį tėvukas ištraukė iš slėptuvės lubose. Dabar drąsiai užteks iki pasienio. Miegas visai neėmė. Buvome prisifarširavę energetinio V12. Truputėlį neprimačiau visokių užrašų, nes kažkodėl užrašai dvejinosi. Užtai Tadas viską matė ir man paskaitydavo. Klausėmės Enigmos ir kalbėjom įvairiausiomis temomis. Galiorka miegojo.
Autostrada su šviesoforais važiavome beveik iki pat Katovicų. Eismas vietomis intensyvus, o kartais iš viso nei vienos mašinos. Važiavau apie 110 – 120 km/h. Netoli nuo Katovicų į kelią įlėkė Bembis. Tiesa, matėme tik lėtai nueinantį jį maždaug pusės metro atstumu nuo mašinos. Adrenalino gavome nemažai, bet likę sveiki ir gyvi, kelionę tęsėme toliau. Prie Katovicų Jadvyga liepė sukti dešinėn. Ok, klausom, sukam. Pamaniau, kad apvažiuosim Katovicus ir toliau važiuosim pro Cesziną. Tačiau Jadvyga turėjo kitų planų. Bykove (iš viso tokio miesto neturėjo maršrute būti) teko sustoti degalinėje. Visų pirma jau buvau ganėtinai pavargęs(važiavom nuo pirmos iki kažkur ketvirtos valandos), o antra, rekėjo peržiūrėt maršrutą, nes jautėm, jog grybaujam jau.
Vairą perėmė Vaidas, aš persėdau į galą. Atkasėm maršrutą ir perdavėm jį Jadvygai. Tvarka, važiuojam. Su Tadu išgėrėm vieną alaus, kad geriau miegotųsi.
Tadas vėl smigo, o man kažkaip miegai dingo, nors ir jaučiausi išėjęs. Viena akim sekiau žemėlapį, nes Jadvyga pasitikėt aklai negalima.
Pradėjo aušti rytas. Prieš pat sieną užsipildėme dujų. Šį kartą teko pasinaudot iš Lietuvos pasiimtu adapteriu. Nors dujas reikėjo pačiam piltis, tačiau mielai pagelbėjo berniukas iš degalinės.
Štai ir Čekija. Kaip ir įvažiuojant į Lenkiją, mūsų niekas netikrino. Žemėlapį turėjom tik lenkišką, tad teko nuo šiol pasitikėt Jadvyga. Prasidėjo betoninė autostrada, tad važiavom kaip su karieta. Čekijoje gausu dviejų juostų magistralių. Nepaisant to, Jadvyga nuolat mus išvesdavo kažkokiais vietiniais keliukais. Tas visai išėjo į gerą, nes pamatėme gražių miestukų. Čia apskritai viskas kol kas labai gražu. Be to tvarkingiau negu Lenkijoje. Gražūs kalnai, visur žalia, saulutė šviečia. Deja, važiuojame į ten, kur vien debesys. Įšokome į kelią vedantį tiesiai į Brno. Ėmė trumpai lynoti.
Atvykome į miestą. Antras pagal dydį Čekijoje, didumo sulig Kaunu, Moravijos regiono sostinė. Gausu visokių tramvajų. Kadangi dar tik beveik aštunta valanda ryto, be to nedarbo diena, tai eismas nedidelis.
Atvažiavome į senamiestį. Jadvyga liepia sukti, kur automobilių eismas draudžiamas. Bandome ieškoti kito kelio ir sukame ratus. iš paskos ėmė važiuoti policijos mašina. Tiesiog važiuoja ir tiek. Mums sustojus, policininkai įsjungė švyturėlius, ir vienas išlipęs priėjo prie mūsų. Gavęs dokumentus, juos ilgokai vartė, paskui kažko knisosi pas save bagažinėje, kol galiausiai grąžino. Ta proga Vaidas paklausė, kaip nuvažiuot į mūsų reikiamą vietą. Liepė porą kartų sukti dešinėn, o tada paklausti. Grįžome prie ženklo, kur negalima sukti. Paskambinome Dainiui – tas irgi nelabai gaudosi. Ai, važiuojam pro tą ženklą, nes ir kitos mašinos lyg važiuoja. Juolab, kad kažkokia lentelė su užrašu kabo po ženklu. Įvažiavome ir netrukus pasiekėme tikslą. Kelionė baigta.
Iš namo išlindo dar šiltas Dainius. Susirinkę daiktus, patraukėme į bendrabutį. Parkavimas šiandien nemokamas. Šiaip 20 kronų už valandą.
Dainius viską paaiškino bedrabučio budėtojai ir mes atvykome į jo kambarį. Lova, kaip gera tave matyti! Išgėrėm su Vaidu vieną alaus. Labai norisi valgyti. Dalės sumuštinius užbaigėme dar kelyje, ir jų jau seniai nebesijaučia. Bedrabutis gana tvarkingas, nepaisant vieno kito iškulto stiklo. Visi studentai mandagūs, sveikinasi.
Išėjome į miestą pasivaikščioti ir ko nors užkąsti. Šiandien ir Čekijoje nedarbo diena, todėl kol kas uždarytos visos maitinimo įstaigos. Šveiko aludė dirba tik nuo 11 valandos. Turime visą valandą, o valgyti taip norisi. Patraukėme į pasivaikščiojimą. Dangus debesuotas, bet nelabai šalta. Kadangi apsistojome senamiestyje, tai viskas kaip ir netoli. Iš tolo švietė katedra.
Vaikštant alkis nesitraukė, tad užėjom į McDonalds, kur suvartojome nesveiko maisto dozes. Pasijutome daug geriau ir galėjome vaikštinėti po miestą.
Iš pirmo žvilgsnio miestas gražus ir jaukus. Radome porą aikščių su gražiais fontanais. Pastatų architektūra įvairi. Yra ir senovinių statinių, ir modernių. Plačiai išvystytos tramvajų linijos. Gražių mergų nesimatė. Visokių alkoholikų, valkatėlių yra, kaip ir kiekviename mieste. Miesto katedra stovi ant kalno, nuo kurio atsiveria visa Brno panorama. Katedros viduje gražu, bet autentikos likę nedaug.
Nusileidome žemyn. Senosios rotušės bokšte įsitaisę muzikantai grojo įvairias melodijas. Prie manęs priėjęs kažkoks senukas gidas bandė parduoti atšviestą lapą su informacija. Bevaikštinėdami užklydome į vieną aikštę, kuioje vyko pensininkų mitingas. Na, buvo ir jaunas viens kitas. Iš vieno jaunuolio policija atėmė vėliavą, o jį patį išsivedė. Matyt, ir čia yra visokių problemų.
Pavaikštinėję atėjome į Šveiko aludę. Tiesą sakant, nelabai aišku, kuo Šveiko aludė skiriasi nuo paprastos. Oficialiai užeiga vadinosi “Šveiko baras pas Steponą”. Visi vyrai iš karto užsisakėme alaus. Tėvukas barmenas buvo Dainiaus pažįstamas, nes Dainukas čia nemažai laiko treniruodavosi bokalo kilnojimo varžyboms. Tėvukas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, ėmė demonstruoti lietuvių kalbos žinias. Bet ne taip, kad žinojo kelias frazes, bet suprato, ką mes sakydavom. Dainius irgi pirmą kartą pamatė jo talentą. Kulminacija buvo pasiekta, kai tėvukas atnešė lapuką su užrašytu lietuvišku sveikinimu gegužės pirmosios proga.
Baruose vis dar rūkoma. Alutis lenda labai skaniai. Pilsner Urquell vadinosi. Užsisakėm maisto. Pasiėmiau ančių kepenėlių su ryžiais. Dalė užsisakė Dainiaus rekomenduoto kepto sūrio su bulvėmis. Vaidas ir Tadas apsimetė, kad nenori labai valgyt, tai užsisakė guliašovos, o Dainiui iš viso valgyt dar per anksti.
Kaip jau minėjau, Čekijos pinigas vadinamas krona. Už vieną kroną lietuviai moka 14 - 15 centų, todėl kainos čia yra didelių skaičių. Alus bare kainuoja apie 30 kronų, maistas virš 100.
Kepenėlės buvo neblogos, tik ryžių atnešė tiek, kad galėjau pamaitint dar porą kiniečių. Šalia mūsų sėdėjusi japonų delegacija dorojo karkas. Dalės sūris skoniu priminė Brie, buvo apkeptas ir patiektas su apkeptomis bulvėmis, kurios čia vadinamos “brambory americki”. Žodžiu, amerikoniškos bulvės. Dalė alaus negėrė, tai jai pasiūlė vietinio gėrimo - kofola. Kofola skoniu primena žalias devynerias, tik yra be alkoholio. Gaminama, greičiausiai, išplovus alaus bačkas ir įdėjus cukraus. Su Tadu išgėrėm dar po porą tamsaus, o broliai rankelės liko ištikimi šviesiam.
Atsiskaitymas bare gana keistas. Gal greičiau neįprastas. Atnešus užsakymą, barmenas ant specialaus lapuko viską surašo ir palieka ant stalo. Alus žymimas tiesiog brūkšniu. Atneša 3 alaus – iš karto nupiešia tris brūkšnius. Atsiskaitant, barmenas prieina prie kiekvieno su tuo lapeliu, kiekvienas susako ką valgė, barmenas suskaičiuoja, kiek turi mokėt ir nubraukia tavo užsakymus. Iš karto mokėdamas pasakai, kiek palieki arbatpinigių. Pavyzdžiui, man pasakė 145 kronos, aš sakau 150.
Grįždami namo užsipirkome dėžę alaus ir sėdome namie žaisti Vaidui dovanotą žaidimą “Katano salos naujakuriai”. Dainius supažindino su savo draugu latviu Gunars.
Alaus, sūrainių ir kito čekiško maisto derinys visiems, išskyrus Dalę, sukėlė pilve uraganą, o Espumizano nebuvo. Grojom orkestru, net akis graužė. Nepadėjo net du atidaryti langai.
Žaidimas gana įdomus, tačiau užbaigti nesugebėjome. Nufotografavome viską ir palikome kitam kartui.
Išėjome pasivaikščioti. Lauke buvo saulėta ir šilta. Dainius aprodė savo mokyklą, aplankėme parką ir jame ant kalno stovėjusią Špilberko pilį. Pakeliui į pilį vienas tėvukas myžo tiesiai ant tako.
Nuo kalno atsivėrė vaizdas į senamiestį. Medyje straksėjo voverytė, kurią bandžiau fotografuoti. Nusipirkome alaus iš netoliese stovėjusio kioskelio. Gurkšnojome eidami po parką. Viešoje vietoje to daryti negalima, bet mes užsieniečiai. Ech, poilsis... Truputėlį paklaidžioję ir gerokai nusivaikščioję, grįžome namo.
Į Brno įslinko vakaras. Su Gunarsu visi išėjome į miestą. Aplankėme vieną aludę, užkandome salotų ir išgėrėme alaus. Kaip bjauru, kai viduje rūkoma.
Grįžę į kambarį, sulošėme kelias kortų partijas ir išgėrėme lašelį Slivovicos. Visai man patiko. Daug ragaut negalėjau, nes rytoj suplanavome kelionę į Prahą. Atvykus tokį kelią, nuodėmė būtų nenuvažiuoti tų 200 kilometrų. Be to, Čekijoje leistinas alkoholio kiekis kraujyje – 0,0 promilės. Mažoka truputį.
Tadą su Dalyte iškomandiravom į Gunarso kambarį, nes jis pats išvyksta į Berlyną. Užsivilkau patalynę ir atsiguliau, o Tadas nesėkmingai vilko antlodę ir rodė laidą “Iš vaiduoklių gyvenimo”. Galiausiai likome miegoti trise.
Penktadienis
Pabudau prieš septintą valandą. Nusiprausęs išėjau į miestą, palikęs visus parpiančius, nors Vaidutis ir bandė budintis. Miestas budo. Aš jaučiausi visai puikiai. Tramvajai jau važinėjosi, gatvių šlavėjai jau mosikavo šluotomis. Į parkavimo automatą įmečiau 40 kronų. Čekį atspausdino 10 minučių mažiau. Apgavikai.
Išėjau į aikštę prie fontano. Dangus buvo giedras, patekėjusi saulė jau skleidė šilumą. Atsisėdau ant suoliuko ir, besimėgaudamas saule, ėmiau rašyti.
Praalkau. Už nugaros MC Donalds... Negerai, bet niekas daugiau nedirba taip anksti. Suvalgiau porą mėsainių su kola. Čekų kalba gana nesunki, beveik viską įmanoma suprasti (tiesa, aš moku šiek tiek lenkiškai). Tiesa, kai kurie žodžiai turėjo kitą prasmę. Tad užrašas ant parduotuvės „Bankrot“, greičiausiai, reiškė kažką kita.
Pavalgęs, grįžau į benderį. Tėvukas budėtojas nieko nesakė. Sutikau Vaidutį, beeinantį rūkyti. Parūkėm. Visi jau buvo pakilę ir prausėsi. Šiandien Dalės gimtadienis, tad kiekvienas galėjom ją pabučiuot ta proga.
Suradome objektą Prahoje ir davėme Jadvygai koordinates. Maršrutas parengtas, metas važiuoti. Buvau nusiteikęs vairuoti visą dieną. Jadvyga tiksliai išvedė iš miesto. Išvažiavome į autostradą. Autostrada yra gerai, jų čia tikrai nemažai. Blogai yra tai, kad autostrada buvo betoninė, ir per sudūrimus važiavom kaip su traukinys bėgiais. Arba kaip su karieta.
Nuvažiavę gerą kelio galą, sustojome pavalgyti. Užsisakiau kažkokį patiekalą su višta ir ryžiais. Alų teko imti bealkoholinį. Tadas ir Vaidas gavo kažkokių makaronų, o Dalė su Dainium dinozaurų – maltos vištos. Kavinės lankytojams tualetas nemokamas, tačiau mes nepasididžiavom ir pasinaudojom mišku.
Keliaujant tolyn dangus niaukėsi, o tas mums labai nepatiko. Netikėtai baigėsi dujos. Teko gabaliuką pavažiuoti benzinu, kol radom dujų degalinę. Antgalis truputį leido, bet užpylė normaliai.
Prahą pasiekėme gana greitai. Vadovavomės Jadvygos nurodymais, kol atsidūrėme aklavietėje. Bet, greičiausiai, iki vietos ir neprivažiuotume. Pasistatėme mašiną po ženklu “sustoti draudžiama”. Iš karto prisistatė kažkoks tėvukas, pamojavo kažkokiu pažymėjimu ir pasakė “no parking”. Paklausėme “o kur parking?”. Tėvukas nurodė pavažiuoti truputį toliau.
Kaip sunku su tais tramvajais – vos nepradėjau važiuoti bėgiais. Privažiavome aikštelę. Joje vaikštinėjęs čekas davė kortelę, kurioje įrašė laiką. Viena valanda – 35 kronos. Pasistatę mašiną patraukėme į senamiestį, kuris buvo visai netoli. Dangus nelabai mielas, atrodė jog lis. Žmonių daugybė.
Prie įėjimo į senamiestį stovėjo garbės sargyba. Katedra labai graži iš išorės, tačiau norint patekti vidun, reikėtų atsovėti kilometrinę eilę. Tiek to, apseisim. Apskritai, žmonių čia jūra kaip maksimoj per išpardavimus. Priėjome mokamą gatvelę. Labai gaila, sukame atgal.
Pasigrožėję Prahos panorama nuo pilies kalno ir palaukę, kol pasiketė garbės sargyba, patraukėme Karlo tilto link. Akmenimis grįstas kelias driekėsi žemyn. Pačioje kelio pradžioje stovėjo savamokslis smuikininkas ir čirpino savos kūrybos melodiją. Nelabai kaip jam sekėsi.
Karlo tiklas buvo remontuojamas, tad pusė jo buvo uždaryta, o kita pusė pilna žmonių. Stojome ir mes į eilę. Eilė judėjo sunkiai. Kur nejudės sunkiai, jei vien šalia mūsų stovėjusioje vokiečių pensininkų grupėje buvo vienas su vežimėliu, kitas su vaikštyne ir panašiai. Vaidas su Dale įsiveržė į priekį. Po valandos trypčiojimo ant tilto priėjome nulipimą žemyn ir juo pasinaudojome. Patraukėme ieškoti kito tilto, nes šitame galo nesimatė. Ėjome palei Dunojų, kuriame gausiai plaukojo visokie laivai. Kadangi Prahoje gražių moterų sunkiai matėsi, tai visi vyrai nužiūrinėdavo Dalytę.
Tadas nusprendė padovanoti savo šuniui lauktuvę, ir paėmė nemokamą maišelį išmatoms. Atsirado norinčių valgyti, tačiau patys norintieji nelabai žinojo ko nori, todėl Prahoje nepietavome.
Pradėjo lyti. Dalė užsirišo skarą ir patapo tikra musulmone. Tačiau vyrai spoksodavo dar labiau. Sustojome prie garsaus laikrodžio, iš kurio kas valandą landžiojo visokie šventieji. Palaukėme, kol pasirodymas pasibaigė ir patraukėme prie mašinos. Lietus irgi liovėsi.
Kelionė atgal truko ilgokai, nes teko kopti auštyn į kalną. Smuikininkas vis dar tebegrojo. Viso Praha, mes lekiame namo. Už stovėjimą susimokėjome 140 kronų ir su Jadvygos pagalba nesunkiai išvykome iš miesto. Buvo piko metas ir priešingoje eismo juostoje susidarė nemaži kamščiai.
Visi seniai norėjome valgyti. O kur daugiau valgyt, jei ne McDonalds, kurių čia buvo pilnos pakelės. Kadangi nuodų dozę gavau ryte. Išgėriau tik ledų kokteilį. Aptarnavo mane kažkoks flegma, kuris nelabai suprato mano čekų kalbos. Nelabai ką ten ir nesuprast: “Jeden kokteil vielky jahodovy”. Pavalgius berniukai dar subėgiojo į degalinę alaus, o po to patraukėme toliau.
Čekijos gamta tikrai labai graži – kalnai, miškai ir pulkai besiganačių stirnų. Didelę kelio dalį pylė lietus. Kad nebūtų nuobodu, žaidėmė žaidimą “sugalvok žodį iš raidės”. Abu kartus pralaimėjo Dalė. Matyt senatvė veikia.
Brno eilinį kartą nusukome ne ten, bet namus pasiekėme. Mūsų stovėjimo vieta užimta, tad teko pasistatyti kitur.
Kol maudžiausi, berniukai išėjo laukan parūkyt ir parnešti alaus. Be alaus parnešė kažką panašaus į tortą ir pasveikinom Daliukę su gimtadieniu dar kartą. Užvalgę ledų torto ir išgėrę alaus, išėjome miestan. Lijo lietus, tad iš mašinos pasiėmėme skėčius. Dainius nusivedė į kažkokį viešbučio barą, kur barmenas pasakė, jog jie užsidaro. Patraukėme į Šveiko aludę, kur gavome vietas antrame aukšte.
Išgėrėme po porą alaus, kol galiausiai nepriėmė užsakymų ir teko eiti namo. Dalė gimtadienio proga alų gėrė kartu su mumis, ir išgėrė greičiau už Tadą.
Labai norėjau miego, tad ėjau gult. Išgėrėm likusią slivovicą, kurią man atnešdavo į lovą.
Šeštadienis
Vėl turėjau keltis ir nupirkti bilietą Lagunai. Grįžau į lovą ir dar numigau porą valandų. Visiems atsikėlus, išsiruošėme į IKEA pirkti visokių niekalų. Prieš tai, kaip maldą išklausėme The Samurai Song, kurią kas rytą įjungdavo Tadas.
Jadvygos vedami, atvykome į prekybos miestą. Pirmiausia nuėjome papusryčiauti ir sukirtome po picą. Vaidutis alaus negėrė, nes jo eilė vairuoti. Po pusryčių sekė ekskursija po IKEA, kur visi prisipirko ko tik norėjo – stalų, taurių, keptuvių. Man ši ekskursija visiškai nepatiko. Sakė, kad labai bambėjau.
Viską sukrovę į bagažinę, nuėjome į Tesco ir prisipirkome alaus lauktuvėms. Dalė pasiėmė visą poką kofolos, aš dar porą butelių slivovicos. Alaus rūšių čia labai daug. Alaus kainos prasidėjo nuo 4(!) kronų. Tiesa, butelio kaina papildomai 3 kronos. Kiek teko teko išragauti, dauguma rūšių skanios, ir kiekviena turi savo kažko specifinio. Alkoholio kiekis matuojamas keistais skaičiais – pavyzdžiui 4.4% Pilsner žymimas 12% kažko.
Mieste kažkoks sujudimas – pilna policijos, keliai užtverti. Pamatėme didelį pulką bėgikų.
Grįžę išgėrėme po alaus ir visi patraukėme kas sau. Dainius išėjo groti, aš likau namie, o likusieji išbėgo į miestą.
Grįžus trijulei, išėjome pasitikti Dainiaus. Po to su tramvajumi nuvykome iki parko. Bilietas 10 minučių kainavo 10 kronų. Pavaikštinėjome po parką. Mano kuprinėje gulėjo 4 buteliai alaus, tad susėdę parke ant suoliuko gurkšnojome ir mėgavomės ramybe. Parkas buvo įsikūręs ant kalno, nuo kurio matėsi miesto panorama.
Patraukėme žemyn į miestą. Norėjosi valgyti ir išpilti alų. Gerai, kad pakeliui radome daug krūmų.
Nusileidę žemyn, užsukome į Dainiaus rekomenduotą aludę, kur padarėme po bokalą alaus. Pati aludė įsikūrusi daugiaaukščio namo pirmame aukšte. Vietos joje nedaug, tad dauguma gėrė lauke stovėdami.
Išgėrę po bokalą nužygiavome į Šveiko barą. Gavome staliuką kažkur kampe, užsisakėme pavalgyti ir alučio. Vištienos kepsnys buvo labai skanus, o kepto sūrio porcijos sumažėjo per pusę.
Pavalgę ir išgėrę dar po bokalą, grįžome namo. Su Dainium dar subėgiojom iki mašinos ir paėmėm alaus. Gurkšnodami užbaigėme žaisti “Katano naujakurius”, kuriuos laimėjo Tadas. Sumetę dar kelias durniaus partijas, nuėjome miegoti.
Sekmadienis
Kadangi Brno nebelabai buvo ką veikti, vakar suplanavome kelionę į Moravijos Karstą pasižiūrėti stalaktitų ir stalagmitų. Visi dar buvom nusialinę iš po vakar, tad miegojome ilgokai. Juo labiau, kad šiandien parkavimas nemokamas.
Pasižadinom gal apie 12 valandą. Keista, bet šis rytas neprasidėjo samurajaus daina. Gal dėl to, kad jau diena? Nepusryčiavę sėdome į mašiną ir pajudėjome, nes ne visą parą dirba. Jadvyga jau žinojo kelią, beliko klausyti jos nurodymų.
Autostrada netruko pasibaigti, ir mes pradėjom važiuoti gana siaurais keliukais. Pakeliui sutikti miestukai buvo jaukūs ir gražūs. Ne vienas padūsavome, kaip smagu būtų čia gyventi. Viename iš miestukų vyko karnavalas, karuselės suposi linksmai. Visi kažkokie išėję, vaikštinėjo viduriu kelio, kuris ir taip buvo gausiai vingiuotas ir pilnas dviračių bei motociklų.
Jadvyga nupiešė labai keistą maršrutą – norėdami patekti iki vietos turėjome daryti didžiulį vingį. Labai jos neklausydami, pasukome iš karto kur reikia. Sutaupėme gal 20 kilometrų.
Atvykę į vietą pamatėme, kad stovėjimas mokamas – 50 kronų. Nea, nemokėsime. Pasistatėme pamiškėje ir atėjome pėsčiomis iki draustinio.
Prie įėjimo gausu visokių kioskų su suvenyrais ir maistu. Paties įėjimo dar neradome, bet žinojome kad jis netoliese. Grupelėmis būriavosi keisti žmonės su šalmais ir alpinistų įranga. Norintieji pažvelgti žemyn į slėnį turėjo susimokėti. Tiek to, apseisim.
Jau gerokai įdienojo, o mes dar nevalgę. Vaidas su Dale pasitenkino ledais, o mes trise įvaldėme po vietinį mėsainį. Bevalgydami priėjome keltuvą, nuleidžiantį į tarpeklį. 80 kronų į abi puses, studentams pigiau. Vaizdas įspūdingas, tik Tadas kažko neramiai dairėsi po kabiną.
Apačioje laukė būrys japonų. Japonai laukė traukinuko, nuvežančio iki vietos. Kadangi mes ne japonai, o traukinukas neaišku, kada atvažiuos, patraukėme pėsčiomis. Keliukas asfaltuotas. Prie vieno iš posūkių išvydome iš olos ištekančią upę, kurioje plaukiojo valtys. Ekskursija į olą valtimis visai sužavėjo, tačiau neradome, kur ji prasideda. Nuėjome tolyn keliu palei upę. Iš abiejų pusių stūksojo uolos. Aplink visur žalia ir taip gera. Pro mus prapūškavo traukinukas. Neužilgo jis jau atgal vežė visą japonų delegaciją.
Nuėję 2,5 kilometro pamatėme, kad už 500 metrų yra Kataržynska urvas. Nelabai domėjęsi kas ir kaip, patraukėme tenai. Juolabiau, kad priešais mus - stovėjimo aištelė. Turbūt galėjome sutaupyti už keltuvą. Gal Jadvyga čia ir norėjo atvežti.
Atėjome iki kioskelio su bobute ir bilietais. 60 kronų suaugusiam ir 30 studentui. Dar 30 kronų, jei nori fotografuoti. Bet mes nefotografuosim. Patraukėme prie įėjimo.
Vartai buvo užrakinti, aplink būriavosi žmonės. Susėdome ir mes. Netrukus atsidarė urvo durys, o iš jų pasipylė debesis turistų. Išėję vedliai viską užrakino ir dingo. Už kokių 10 minučių atėjo kažkokia mergaitė ir visus suleido vidun. Kalbėjo čekiškai. Iš nuotrupų supratome, kad šitas urvas yra vienas gražiausių visame parke.
Viduje šaltoka ir drėgna. Įėjus į vieną didelę salę, pasigirdo muzika. Nuostabi akustika, o vaizdai dar nuostabesni. Pirmą kartą gyvai pamačiau stalaktitus, stalagmitus ir stalagmatus. Stalaktitai buvo visokiausių formų, primenančių pilis, paukščius, žmonių figuras. Žinoma, garsioji močiutė su lazda ten irgi buvo. Kad ji garsi, supratome iš jos formos atvaizdo ant bilietų.
Iš urvų į šviesą ėmė lįsti dėdės speleologai. Tadas išdrįso išsitraukti fotoaparatą. Iš karto pasijuto žmogumi ir ėmė šaudyti į visas puses. Žinoma, ta proga atsilikinėjo ir stabdė visus, ėjusius iš paskos.
Ekskursija truko apie pusvalandį. Visi buvome patenkinti. Vienintelė blogybė, kad visas pasakojimas čekiškai.
Išėję iš urvo, patraukėme atgalios, nes keltuvai veikia tik iki 17 valandos. Prie upės pabaigos radome ir įėjimą į valčių ekskursiją, tačiau laiko nebeturėjome. Užkilę keltuvu į viršų, nupėdinome prie mašinos.
Nusprendėme pavalgyti Brno, nes nebeturėjome grynų pinigų, be to, visi solidarizavosi su manim, kad galėčiau gerti alų grįžęs.
Grįžtant baigėsi dujos, ir, tradiciškai, Jadvyga sugrybavo grįžtant iki namų. Pastatę mašiną, iš karto nuskubėjome valgyti. Pakeliui iš bankomato Vaidutis visiems nuėmė pinigų. Patraukėme į viešbutyje įsikūrusį restoraną “Plzenka”, kur aną kartą mūsų neįsileido. Vėl vieninteliai klientai. Gavus meniu, iš karto prisitatė tėvukas ir siūlė kažkokius valgius iš šaldytuvo. Nenervink, nes norim valgyt.
Dalė užsisakė kalakuto ir bokalą alaus, o visi vyrai po Koleno ir Tuplak. Koleno – visai skanus dalykas daromas iš kiaulienos (turbūt kojos) su aštriais pipiriukais, garstyčiomis ir krienais. Atominis užtaisas prieš slogas visokias. Tuplak – litras alaus. Tiesa, alus pas Šveiką geresnis.
Tadui nepasisekė truputį, nes teko daug lašinių. Aš sukirtau visų nesuvalgytus pipiriukus. Labai sotu ir skanu. Per barzdą varvėjo. O dar Tuplak šalia... Nepaisant to, iš restorano užsukome į McDonalds ir pasiėmėm po didelį pieno kokteilį.
Pasisotinę galutinai, patraukėme į parduotuvę stoties rajone. Tikra valkatų lindynė. Valkatos čia ne šiaip – moka ir angliškai pakalbėt. Parduotuvėje nusipirkome šio bei to kelionei ir dėžę alaus vakarui.
Grįžę namo, susipakavome daiktus ir pradėjome dėlioti “Katano naujakurius”. Grįžo Gunars. Pagyrė mus pamatęs tuščių butelių kiekį. Pavaišinom alumi. Lietuviškas “Extra” labai jam patiko. Keista... Dalė labai pyko, kad žaidėm ir nebendravom su svečiu. Ir dar labai choru bezdėjom. Nėr ko norėt po visokių koleno ir tuplakų.
Pabaigę žaidimą, kurį laimėjo Vaidas, per Dainiaus kompą žiūrėjome Eurolygos finalą ir pabaigėme visą alų. Laikas miegoti, nes ryt labai anksti keltis ir važiuoti į Lietuvą.
Pirmadienis
Pirmadienis prasidėjo 4 valandą ryto vietos laiku. Greitomis susirinkę daiktus, išvykome iš Brno. Lauke apsiniaukę. Jadvygos padedami įšokome į autostradą. Dujų degalinių kažkodėl nesimato. Nuvažiavom benzinu virš 100 kilometrų. Nepaklausę Jadvygos, išsukom iš autostrados ir padarėm padorų ratuką.
Nepaisant gana ankstaus ryto, judėjimas autostradoje nemažas. Netikėtai pamatėme nuorodą LPG. Paklaidžioję radome kažkokią skylę, prekiaujančią dujomis. Kaip tik atsidarinėjo. Sukrapštėme visas likusias 500 kronų ir užsipylėm apie 30 litrų dujų. Valio, lekiam toliau.
Lenkiją pasiekėme be didesnių nuotykių. Katovicuose papuolėme į kamštį. Už Katovicų sustojome papusryčiauti. Atspėkite, kur..? Aišku, McDonalds. Jau pradėjo darytis šlykštu. Dalę ištiko alergija lenkų kalbai.
Iki Varšuvos likus mažiau nei 150 km, baigėsi dujos. Čia pat už kampo Shell po 2,15 už litrą. Kadangi tuo metu kaip tik užvežė dujų, o ant kolonėlės užrašyta “AWARYJA”, paklausiau mergyčkos, ar bus šiandien dujų. Bus už 15 min. Gerai, palaukėm.
Prisipylėm pilną balioną ir pajudėjom toliau. Kadangi vairą perėmė Vaidutis, tai su Tadeušu nusipirkom po butelį “Žywiec”. Padidintos talpos toks.
Varšuvoje kamščiai. Stovėjome kamštyje atsidarę visus langus ir dainavome pritardami mageliui. Artimiausioje degalinėje sustojome išpilti alų. Prasimalėme Varšuvoje bene porą valandų.
Namai vis artėjo. Sustojome Lomžoje pavalgyti nesakysiu kur. Ta pačia proga iškeitėme visus zlotus į dujas. Vėl pajudėjom. Tadas ir Dalė užmigo. Ačiū Dievui.
Paskutinis sutojimas Lenkijoje įvyko Augustave, kur, eilinį kartą nepaklausę Jadvygos, nusukome į šoną. Ta proga sustojom parūkyt.
Lietuva, Lietuva. Jau ranka paduot. Bėda ta, kad man dar reikės iš Vilniaus trenktis namo į Kauną. Už Lazdijų stabtelėjome parūkyt ir pasikeist vairuotojais. Pirmas dalykas, kuris krito į akį – krūmuose stovintys policininkai. Tokio reiškinio nematėm nei Lenkijoj nei Čekijoj.
Parvežiau visus namo. Iškrovėm stalus, taures. Atsibučiavom ir išlėkiau į Kauną. Prie Elektrėnu baigėsi dujos. Parvažiavau benzinu. Namie buvau apie 23 valandą. Kelionės pabaiga.
Įdomioji statistika
Nuvažiuota - 2947 kilometrai
Variklis dirbo - 38 valandas.
Sudeginta benzino - iki 30 litrų
Sudeginta dujų - apie 273 litrų
Išgerta alaus – apytiksliai 56 litrai.
Suvalgyta mėsainių - 10 metų į priekį.
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|