catchKISS

Kelionė į Egiptą buvo suplanuota senokai. Didelio entuziazmo neturėjau, nes darbai labai nevargino. Tuo tarpu kiti mano bendrakeleiviai šios kelionė laukė labai. Be manęs, Vaido, Tado su Inga ir Pūcho, prie mūsų prisijungė Vaido pusbrolis Rapolas su drauge Milda. Likimo ironija tokia, kad su mumis vyko ir Tado... mama su drauge. Netgi į tą patį viešbutį. Galės prižiūrėti Tadą.

 

Kelionė prasidėjo dar penktadienio vakare, kai susikrovęs visą mantą į mašiną atvykau pas Vaidą į Vilnių. Skrydis buvo ankstyvas, tad daug miego nenusimatė. Nors turėjom įkyrų pasiūlymą lėkti į miestą, bet šiaip ne taip jo atsisakėm. „Kur jūs čia miegosit, važiuokit tiesiai iš kokio klubo į oro uostą.“. Panašią mintį bandė piršti ir Pūchas, tačiau vargais negalais pavyko nuvaryti ją miegoti.

Miegojau gal kokias dvi valandas. Trečią ryto nuskambėjo Vaido žadintuvas. Išjungė ir miega toliau... Po minutės supypsėjo ir maniškis. Laikas keltis. Kažkodėl esu atsakingas už visą grupę. Gal todėl kad visi bilietai pas mane? Vargais negalais prižadinau Vaidą. Tada perskambinom visiem bendrakeleiviam.

 

Taksisto mercedesas buvo kažkoks kreivas ir nuolat jautėsi, kad vienas šonas važiuoja greičiau už kitą. Oro uoste mūsų visi jau laukė. Pūchas buvo užėmusi eilę prie vizų klijavimo. Žmonių buvo be galo daug. Kur jie tilps neįsivaizduoju. Linksmai atstovėję eilę, gavome vizas. Bagažo registracija irgi praėjo be nesklandumų, o Pūcho turėtą viršsvorį mielai pasidalinome su Vaidu. Laikas bėgo greit. Einant pro apsaugą, teko nusiauti batus, nes apsaugos aparatas buvo perdėtai jautrus, nors mano batuose metalo lyg ir nebūdavo. Stovint eilėje prie pasų kontrolės, įsiveržė trys bobelės šaukdamos „mes vėluojam!“ ir be eilės pralėkė pro kontrolę. Na vėluoja, tai vėluoja. Tiesa, už kelių minučių jas susitikome tame pačiame autobuse, kuris vežė visus į lėktuvą.

 

Vietas lėktuve gavome neblogas – visi beveik sėdėjome šalia, tik mamos kiek tolėliau. Tiesą sakant, blogų vietų lėktuve būti nelabai ir galėjo, nes lėktuvas – naujausias „Aurelos“ pirkinys „Boeing 757“. Didelis, erdvus, su daug vietos kojoms, ne taip kaip 737. Ir talpino šis milžinas net 212 keleivių. Daugybė stiuardesių lakstė pirmyn atgal. Viskas puiku, išskyrus tai, kad čia pirmas šio lėktuvo skrydis su „Aurelos“ pilotais. Na, gal nuskrisim kaip nors. Kylant truputį drebėjo visokios lėktuvo detalės. Vilniuje siautė vėjas, o mes jau pakilom. Atostogos prasidėjo!

 

Šalia manęs sėdėjo Rapolas, ant kaklo užsidėjęs kelioninę pagalvėlę su dviem šuniukais. Labai linksmas vaizdelis.

 

Pakilus į reikiamą aukštį gavome maisto. Karšto maisto. Ryte išgertas jogurto puslitris seniai buvo palikęs skrandį. Tiesa, karštą maistą sudarė kokie trys guliašo gabalėliai ir daug morkų, bet buvo visai skanu. Alaus irgi gavome. Išgėrėme už prasidėjusias atostogas.

 

Lauke pradėjo švisti, o mes bandėme kompensuoti nakties miego trūkumą ir šiek tiek snūduriavome. Pabudę bandėme rinkti gražiausią stiuardesę. Kaip visada, vieningos nuomones nepriėjome.

 

Nusileidimas truko bene valandą. Jo metu užpildėme imigracines korteles. Ilgai sukome ratais, kol pagaliau pasiekėme žemę.

 

Eilės prie pasų kontrolės milžiniškos, tačiau judėjo gana greitai. Pastate tvanku, ir tradiciškai prirūkyta. Eilėje, netoli mūsų stovėjo nenusakomos lyties persona - taip ir nesupratom, vaikinas ar mergina... Mūsų lagaminai jau iškrauti. Pasirodo, ir arabai moka greit suktis. Lauke mus pasitiko gidė, kuri nurodė į kokius autobusus reikės sėsti.

 

Prieš lipdamas į autobusą užėjau į tualetą, kurį paslaugiai parodė vietinis tėvukas. Atliekant visą sisiojimo reikalą, tėvukas stovėjo šalia ir bandė visom žinomom kalbom mane kalbint. Apsimečiau, kad nesuprantu. Nusiplovus rankas, paslaugiai atvyniojo tualetinio popieriaus, kurio aš paslaugiai atsisakiau. Išeinant tėvukas pradėjo trint pirštais ir murmėt „bakšiš“. Pasakiau, kad neturiu, o mintyse pasiunčiau toli, toli. Įspėjau apie šitą įvykį savo bendrakeleivius.

 

Autobuse išklausėme gidės trumpo pasakojimo. Pro langą bėgantys vaizdai nė iš tolo nepriminė išblizginto Sharm el Sheikho. Rapolas, kaip architektas, iš karto atkreipė dėmesį, kad nei vienas namas neturi lietvamzdžių. Neilgai trukus atvykome į viešbutį „Bella Vista“. Viešbutis stovėjo ant gatvės. Visur pilna parduotuvių. Tokios promenados kaip Šarme turbūt nei su žiburiu nerasi.

 

Kambarius gavome puikius, su vaizdu į jūrą ir pliažą. Viešbutukas nelabai didelis, bet jaukus. Mūsų kambariai netoli vienas nuo kito, tik mamas kažkur nukėlė. Atvežė lagaminus. Daviau dolerį.

 

Patraukėme pas Tadą į svečius. Pakeliui sutikome tėvuką, kuris tempė vieną iš dviejų Tado lagaminų, tikėdamasis du kartus gauti arbatpinigių. Deja už antrąjį negavo nieko. Padarėme dezinfekciją pas Tadą kambaryje. Žalių 999 buteliukas ištuštėjo akimirksniu. Bemaž visiems kilo noras prasitęsti atostogas dar kelias dienas.

 

Po dezinfekcijos nuskubėjome į pliažą. Pakrantė smėlėta, koralai netoli nuo kranto. Truputėlį oras šaltokas, tad užsisakėme alaus iš pliaže esančio bariuko. Alus čia kainuoja 13 "tugrikų" (toliau gali but vadinami ir Egipto svarais) = 6.5 lt. Kaip viešbutyje tai nėra labai brangu. Ypač prisiminus, kad Šarme mokėjom po 15 baruose. Iš karto prisistatė slovakė ir ėmė siūlyti savo keliones. Atsikratyt pavyko, tik pasakius, kad mes jau viską užsisakėm kitur. Be jos po pliažą zujo gausybė tėvukų, apsirengusių HAVAII maikutėm ir pasirengusių pristatyti mums alaus.

 

Šiek tie apšilę, su Vaidu patraukėme maudytis. Vaizdai po vandeniu gražūs, daug žuvų ir koralų.Savo nelaimei, išlipęs į krantą parūkiau cigaro, kuriam metų jau nemažai buvo. Kurį laiką buvau neblogai išėjęs ir palikęs draugus vienus. 16 valandą turėjo būti susitikimas su gide, tad grįžti turėjau iki to laiko kaip galima greičiau. Į susitikimą truputį vėlavome, nes pakeliui dar suvalgėme ledų, kurie labai padėjo man sugrįžti.

 

Ekskursijas užsisakiau į Luksorą, giluminį nardymą ir išvyką pas beduinus keturračiais. Gidei išvykus, dar kokią valandą azartiškai žaidėme stalo futbolą.

 

Pasigedome Pūcho. Patraukėme miestan išsikeisti pinigų. Prie viešbučio susitikom Pūchą su bendradarbe Eglute iš kaimyninio viešbučio. Kadangi dalis publikos kaip visada kažkur užstrigo viešbutyje, tai teko pasivaikščioti pro metalo detektorių pirmyn ir atgal. Metalo detektorius buvo labai piktas ir pypsėjo dėl kiekvieno praėjimo pro jį. Ta proga susipažinau su apsauginiu Hasanu. Draugiški tie tėvukai. O tokios pažintys labai praverčia kai nori, kad netikrintų tavo kuprinėje esančio gėrio.

 

Visa gauja patraukėme į Romos viešbutyje esančią pinigų keityklą. Apsauginis mūsų neįleido, nes jokio banko čia nėra. Su ta sąlyga patraukėme į netoliese esantį kabokėlį „Mr. X“ alučio atsigert. Barmenai sutiko mus išskėstomis rankomis, nes daugiau žmonių nebuvo. Vienas iš barmenų buvo mažas, ir garbanotas visas. Praminėm jį Deiviu. Vėliau išsiaiškinom ir tikrą jo vardą – Mustafa. Alutis – 7 svarai. Puiku. Kaljanas – 5 svarai. Duokit du. Atnešė visiems alaus, stiklines, dar alsuojančias šalčiu, arbatos Pūchui ir dvi šišas. Dar atnešė kažkokių pupyčių du bliūdelius. Linksmai pasėdėjome.

 

Kai gavome sąskaitą Linksma nebuvo. 104 tugrikai. Kadangi vietinių pinigų turėjau tik aš vienas, tai teko man mokėt. Pasirodo pupytės kainavo 20, kaljanas 10, ir dar mokestis 5. Na tiek to, susimokėjom. Išeinant pasakiau, kad kitą kartą pupyčių nenorim.

 

Atėjo vakarienės metas. Maistas patiko, ypač makaronai. Vaidas užsikabino už pomidorų su sūriu. Tai visą vakarienę juos ir valgė.

 

Po vakarienės baliukas pas mus balkone. Brenduko buteliai tuštėjo. Net Pūchas vietoje planuotų 20 gramų suvartojo kokius 200. Vakarėlis su dainomis. Tadukas išėjo pirmas.

Pasibaigus brendukui, palydėjome Pūchą namo ir dar nuėjome trumpam pas Rapolą.

 

Rytas prasidėjo pusę devynių. Oras lauke vėjuotas, saulės nėra. Dar Vaidui galvą skauda. Saulė atsirado, kai atidariau balkono duris... Pasirodo, langas tamsintas. Pažadinom Pūchą ir nuėjome pusryčių. Maistas – salotos, sūris, mėsa. Vaisių beveik nėra. Po pusryčių paskambino piktas Tadas su sąlyga, kad jo nepažadinom.

 

Pliaže šilumos nedaug ir gausu tėvukų, kurie siūlo visokias paslaugas – masažus ir panašiai. Bet mes mėgtume alaus labiau. Bėda ta, kad neturime išsikeitę pinigų. Atėjo Tadas su Inga. Jie tapo mūsų išsigelbėjimu, nes nuėjo iki banko ir visiem pakeitė pinigų. Ta proga surinkau iš visų po 13 svarų ir nupirkau alaus. Begurkšnojant pasirodė Rapolas su Milda. Pavargę kažkokie ir pramiegoję pusryčius. Pūchas atsivedė Eglę. Tik kvailai pasisakė, kad ji ne iš mūsų viešbučio, o tėvukas užsimanė 25 svarų už tai, kad ji bus su mumis. Kažkaip pavyko nuderėt 20 nemokamų minučių. Rapolas su Milda nusprendė eiti tvarkyti reikalų. Kadangi Milda apsirengė, supratome, kad reikalai truks ilgai. Bet klydome labai smarkiai. Reikalai pasirodė tėvuko su alaus padėklu pavidale. Puiku.

 

Pliažas turi savo kupranugarį, tiksliau baltą kupranugarę, kuriai ant šono išdeginta „MAX“. Turbūt vardas. Norintieji gali pajodinėti už atitinkamą mokestį.

 

Šiandien truputį vėjuota. Jūra banguoja, bet maudytis visai galima. Išėjome su Vaidu nardyt. Matėme makaronžuvių, daug jūros ežių, žuviukų nemo. Vieną keistą žuvį Vaidas timptelėjo už uodegos. Kai kurios žuvys buvo karingai nusiteikusios ir bandydavo mus pulti.

 

Išlipus visai nekaršta. Eglė pasuko namo, o mūsiškiai sumąstė, kad nori valgyti. O kur galima daugiau pavalgyti jei ne „MC Donalds“? Mes su Pūchu šito pasiūlymo atsisakėme, bet pasiprašėme atnešti po mėšlainį.

 

Laikas prie jūros bėgo greit. Darėsi šaltoka, o valgytojai vis negrįžo. Sumetėme keletą partijų Uno. Vėjas tapo visai nemalonus, bet galiausiai grįžo pietautojai. Sukirtome po mums atneštą mėšlainį ir patraukėme į kambarius. Planas buvo eiti į „Mr. X“. Kol prausėmės, mūsų porelės ir Pūchas nusprendė pamiegoti pokaičio. Likom su Vaidu dviese ant ledo. Su ta sąlyga, paskambinome mamoms ir jas pasikvietėm į eiti kartu.

 

„Mr. X“ personalas mus pasitiko išskėstomis rankomis. Mes draugai. Labai puiku. Pasiėmėm po „Stella“ ir šišos. Obuolinio tabako nebuvo, tad ėmėme vyšninį. Pasiklausėm mamyčių įspūdžių iš kelionės po miestą pirkti braškių. Truputėlį jom šokas. Baigiant gurkšnoti alutį, pasirodė Pūchas. Vėliau, paklaidžiojęs prisijungė ir Rapolas. Mamytės paliko mus. Užsisakėm dar alaus ir šišą Pūchui. Mūsiškį iš naujo įkūrė nemokamai. Va, ką reiškia draugystė. Kita vertus, bare vėl sėdėjome vieni patys.

 

 

Atėjus vakarienės metui, patraukėme namo. Apsauginis Hasanas jau sveikinasi „Hello my friend“. Puiku, nes reikės eiti į duty free pirkti gėrimų.

 

Pavalgę išsiruošėme į parduotuvę. Ėjome linksmai, kartais užtraukdami kokią dainelę. Parduotuvė nelabai toli. Viskio nelabai norėjome, o brendžio pasirinkimas buvo Napoleonas po 8 dolerius už litrą. Pasiėmėm su Vaidu vieną. Pūchas griebė du. Du butelius paslėpėme mano kuprinėje, ant viršaus uždėję Vaido megztinį, kad nesimatytų. Kol lauke sulaukėme visos kompanijos, musyse gimė vakaro daina-himnas, kuris realiai pretendavo tapti visos kelionės himnu. Tai buvo „69 danguje“ priedainis:

 

 

Tik detalės...

 

Sėkmingai nunešėme brenduką į viešbutį ir paragavome jo pas mamytes. Visai skanus. Pūchas su Rapolėliais jau sėdėjo „Mr.X“ ir baisiai pyko, kad nekvietėm į ragavimą. Na, o bet tačiau, rankinuke gulėjo „Napoleonas“ dar vienas. Ir spalva panaši į arbatą, kurią Pūchas gurkšnojo. „Stella“ visai geras alus. Nepaisant to, kad jo šiandien nemažai suvartojome, jaučiausi nė kiek neišėjęs. Ir nelabai galiu išeit, nes ryt laukė kelionė į Luksorą.

 

Pūchas baigė arbatą, ir nusisukusi nuo visų truktelėjo porą gerų „Napoleono“ gurkšnių iš kakliuko. Gražu pažiūrėt.  Pyktis atlėgo bematant. Įpylėme brenduko į arbatos puodelį. Prasidėjo linksmumai, nors ir prieš tai nebuvo liūdna. Blogiausias dalykas buvo stiprus vėjas. Nepaisant to, mes dainavome mūsų himną ir kitas gražias dainas. Barmenai ko gero galvojo, kad mes kaljane rūkėme žolę, nes visur skambėjo alaniškas juokas. Mat šiandien dauguma nusprendė, kad Rapolas yra Alano kopija. Kiekvienas turėjo progą pademonstruoti, kaip juokiasi Alanas. O visa kita tik detalės...

 

Apie vidurnaktį grįžome namo. Išgėrėme berods po 4 alaus, tačiau man vienintelis poveikis buvo lengvas nuovargis. Vaidutis jau ganėtinai išėjęs. Bėda ta, kad visa gauja sulėkė į mūsų kambarį pratesimo. Draugiškai nukreipiau visus į Pūcho irštvą, o pats susiruošiau miegoti. Prieš tai, aišku, pažadėjau pažadinti visus važiuojančius

 

 

Rytas prasidėjo anksčiau, negu buvau nustatęs žadintuvą. Skambėjo telefonas, kurio pakelti nespėjau. Netrukus telefonas vėl ėmė skambėti. Ragelyje moteris-robotė kartojo: „Wake up time“. Ačiū, bet aš neprašiau. Tiek to, pasivarčiau, kol ėmė skambėti mano žadintuvas. Perskambinau savo pakeleiviams. Kuprinė sukrauta buvo dar iš vakaro.

 

Vėl ėmė skambėti telefonas. Skambino berniukas iš registratūros ir pasiteiravo ar man viskas gerai. Na nieko, nesiskundžiu. Perbėgau savo pakeleivių kambarius. Inga dar nuoga su rankšluosčiu, bet sakė greit susiruoš. Registratūroje gavome maisto davinius.

 

Autobusas, aišku, vėlavo. Atsisėdome beveik gale. Pačiame gale miegojo tėvukas. Maždaug valandą – pusantros malėmės po Hurghados viešbučius. Bandėme miegoti.

 

Surinkus visus turistus, gidė Regina trumpai papasakojo programą, ir autobusas išvyko į konvojaus formavimo vietą. Visi autobusai važiuoja viena eile, lydimi ginkluotos palydos. Inga miegojo padėjus galvą man ant peties. Galva, matyt, buvo pilna sunkių minčių, ir mano petys ėmė skaudėti.

 

Konvojaus formavimas labai neįdomus ir nuobodus reikalas – autobusas stumdėsi pirmyn atgal, kol 7 valandą ryto konvojus pagaliau pajudėjo. Lauke jau šviesu, ir mes galėjome įvertinti konvojaus dydį. Na, nei pradžios nei galo nematyti.

 

Važiavome dykuma. Už geros valandos – pusryčių sustojimas. Maistas neypatingas. Tualetas – 1 svaras.Aplink bastosi vietinės tetos su vaikais ant ranku, atsivedusios kupranugarių, ožkų ir kitokių žvėrių. Rapolas vaikšto ir juokina visus su savo šuniukais ant kaklo. Pusryčiams buvo skirta 20 minučių, po kurių kelionė tęsėsi toliau. Padarėme dezinfekciją. Prasidėjo autobusų lenktynės...

 

Kadangi dauguma jau nebemiegojo, Regina pradėjo pasakojimą apie Egiptą. Išdalino po žemėlapį, kad geriau suprastumėme, kur važiuojame. Konvojus buvo įkurtas po to, kai 1997m Luksore islamistai nušovė virš 50 turistų. Tai va taip, va...

 

Atvykome į Kenos miestuką. Čia viskas žalia, nes jau Nilo upė netoli. Visiškai nepanašu į Hurghadą. Palmės, asilai, daržai. Visame mieste eismas sustabdytas, kad praleistų konvojų. Visiems smalsu toks didelis autobusų kiekis. Darėsi karšta, tad vairuotojas įjungė kondicionierių. Mieste namai keisti – be langų, be Rapolo lietvamzdžių. Daug asilų. Nemažai tėvukų stovėjo su šautuvais prie tiltelių per Nilo kanalą, kuris driekėsi palei kelią nuo pat įvažiavimo į Keną. Kitoje kanalo pusėje stovėjo žiaurios architektūros namai. Kai kurie iš viso, kaip Nifnifo namas iš šiaudų. Svarbu palydovinė lėkštė iškelta. Duris puikiausiai atstojo dėvėta šiltnamio plėvelė.

 

Artėjant prie Luksoro vėl prasidėjo autobusų lenktynės. Lėkėme kažkur 100 km/h. Gidė tuo metu pasakojo apie Egipto dievus ir faraonus. Pasirodo, Lusoras yra senieji Egipto Tėbai. Dabartinis miesto pavadinimas, greičiausiai kilęs iš to, kad čia beveik niekada nelyja. „Liuks oras“ sakydavo atvykę pailsėti nuo drėgno klimato senovės lietuviai.

 

Pervažiavome per Nilą. Platumo kaip kokie trys Nemunai. Aišku, čia dar ne žiotys. Sustojome ant tilto nusifotografuoti. Krantai žali, pakrantėse gausu kruizinių laivų. Netrukus pasiekėme Karalių slėnį, kuriame palaidota daug faraonų. Karalių slėnis įsikūręs dykumoje, kalnų apsuptyje, toli nuo gyvenamų vietų. Didžiausias kalnas savo forma primena piramidę.

 

Norime vandens, nes į kelionę jo nepasiėmėm. Mūsų palydovas Achmedas nupirko bilietus. Nekaršta, nes labai stiprus vėjas. Visą mūsų autobusą susodino į tokį elektrinį traukinuką ir nuvežė iki pačių kapų. Prieš tai iš visų surinko filmavimo kameras. Fotografuoti leidžiama, draudžiama tik kapų viduje.

 

Gidė papasakojo slėnio istoriją ir paleido visus apžiūrėti kapų vidaus. Su turimu bilietu galima aplankyti tris kapus. Žinoma, paklausėme gidės rekomendacijų. Pirmas kapas – Tutmozio III - pats sudėtingiausias ir sunkiausias. Pakeliui Rapolas iš tėvuko nupirko du buteliukus vandens. Gudrus tėvukas tampėsi visą kibirą tų buteliukų. Aš tuo tarpu tampiausi visą savo kuprinę su daiktais, kurių niekam nereikėjo. Teritorijoje gausu ginkluotų sargybinių, kurių vienas panoro su manim nusifotografuot. Gal tiek to, be dantų kažkoks.

 

Tutmozio kapas buvo gan keistoje vietoje. Pirmiausia reikėjo kilti į kalną, o po to leistis žemyn į kriptą. Kalno viršuje stovėjo tėvukas su skylamušiu ir išmušdavo ant kiekvieno bilieto po skylutę. Oras apačioje troškus, nėra kuo kvėpuoti. Leidomės ilgai, net pabodo. Pasiekėme pirmą aukštą. Ši kripta vienintelė turi du aukštus. Sienos išpieštos įvairiais hieroglifais. Nieko įspūdingo. Leistis žemyn trukdė siauri laiptai, kuriais iš apačios kilo žmonių masė. Teko kokias penkias minutes laukti, kol apatinis aukštas atsilaisvins. Nusileidom ir mes. Sienos ir čia išpieštos hieroglifais - Mirusiųjų Knyga. Jų daugiau negu viršuje, bet irgi nieko įspūdingo. Faraono mumija čia seniai nebegyvena – greičiausiai persikraustė į Kairo muziejų.

 

Grįžtant mums atgal, Inga sulaužė akinius. Linksmai atrodė su viena akim. O dar aukščio baimę reikėjo įveikt leidžiantis laiptais žemyn. Kadangi laiko turėjome nedaug, nuskubėjome į kitus kapus. Inga su Rapolu nusprendė aplankyti kapą, į kurį niekas nėjo. Būkim originalūs. Aišku, buvo užrakinta. Teko eiti, kur visi normalūs eina. Ramzio III kape buvo žymiai gražiau. Ilgas koridorius išpuoštas dievų atvaizdais ir hieroglifais. Spalvos beveik išlikusios.

 

Išėjus iš Ramzio, teko paskubėti, nes laiko liko tik dešimt minučių. Bėda ta, kad iš kapo neišėjo Rapolas su Milda. Pamatę, kad nesulauksim, o antrą kartą gaut skylės nenorėjom, su Inga nuskubėjom į Ramzio IV kapą. Prie įėjimo supratome, kad tėvukai nemoka kalbėdami dirbti. Mano bilietą atspaudė greitai, o kai paėmė Ingos, kažkas jį užkalbino. Kol nebaigė kalbėti, tol skylės neišmušė. Šitas kapas pats gražiausias. Įspūdingos spalvos ir piešiniai ant sienų. Labai gražu. Greitai apėję, grįžome į susirinkimo vietą. Visi jau sėdėjo traukinuke.

 

Išlipus iš traukinuko, teko praeiti pro turgelį, kur tėvukai siūlė visokį šūdą. Greitai sulipom į autobusą. Kur Rapolas su Milda? A, ateina. Pasirodo, užstrigo turgelyje ir bandė kažkokius marškinius pirkt.

 

Autobusas netruko atvykti prie Hatčepsutės šventyklos, esančios kitoje kalno pusėje. Terasinė šventykla spindėjo iš tolo. Tik išlipus pripuolė tėvukai su savo prekėm. Paėjom tolėliau nuo jų. Gidė papasakojo apie šventyklą, Hatčepsutės istoriją ir davė laiko pasivaikščioti.

 

Šį kartą susėdom į benzininį traukinuką, kuris nuvežė prie pat šventyklos. Pabuvom, pasivaikščiojom, pasidarėm fotografijas. Gražu, didinga. Gidė sakė, kad šalia esančioje kavinukėje, galima gauti tikros kavos, mat Egipte paprastai visi geria tirpią. Kadangi Inga dar vaikščiojo miegodama, tai nuėjo paklausti kiek kainuoja kava. Tėvukas pasiūlė puodelį kavos už 15$. Mums pasirodė brangoka, ir net nesiderėję, patraukėme autobuso link. Kol lankiausi tualete, Inga nupirko du mažus buteliukus vandens už 8 svarus. Nusiderėjo nuo 10! Puiki derybų meno pradžia. Dar puikiau, kad už 50 metrų tas pats buteliukas kainavo 3 svarus be jokių derybų. O kam dabar lengva?

 

Grįžome į autobusą. Rapolai vėl kažkur dingę. Kažkodėl nieko naujo. Užsinorėjau valgyt. Inga išsitraukė spurgą su šokoladu. Mmm.. Kažkodėl mano davinyje tokios spurgos nebuvo. Nebuvo ir apelsino! Teko suvalgyti kitokią spurgą.

 

Už kelių minučių atvykome į Nilo pakrantę. Mus išsodino į du laivelius, kurie turėjo nuplukdyti į kitą krantą pietauti. Laivuke padariau priešpietinę dezinfekciją. Pūtė gana nemalonus vėjas. Krokodilų nesimatė, nes čia jie negyvena.

 

Prabėgus keliolikai minučių, mes jau kitame krante, gyvųjų krante. Mat senovėje kairysis Nilo krantas buvo mirusiųjų krantas, kuriame miršta saulė, o dešinysis – gyvųjų, kur vyko visas gyvenimas. Prie pat išlipimo tėvukai maudė arklius, plūduriavo pririštas lėktuvas. Mačiau baltą arklį...

 

Nuėjome į restoranėlį, kuriame nurodė mūsų vietas. Švediškas stalas – višta, kepenėlės, daržovės. Neypatingai. Morkos pas mus viešbutyje būna sutarkuotos skaniau. Alaus neturi, tiksliau turi bealkoholinio. Rapolas padarė dezinfekciją tiesiai iš kakliuko. Buvo tetų, kurios užsisakinėjo pilstomas gaivas, o paskui verkė, kai reikėjo mokėti po 8 svarus.

 

Likom paskutiniai, nes Rapolas su Ingute dar pakartoti nubėgo. Aišku visko nesuvalgė. Visi senukai jau sėdėjo autobuse ir niurzgėjo, nors laiko dar turėjome.

 

Pajudėjome Karnako šventyklos link. Pakeliui sustojome nusifotografuoti prie Mnemono kolosų, kurie, deja, restauruojami ir apdėti pastoliais. Kažkokie užsieniečiai paprašė juos nufotografuoti. Su ta sąlyga manęs vis laukė autobuse, nes niekaip nesisekė sutalpinti abiejų kolosų į kadrą.

 

Netrukus pasiekėme Karnako šventyklą, kuri stovėjo pačiame Luksoro mieste.

 

Šventykla buvo milžiniška. Netgi ne viena šventykla, o daug šventyklų. Visos šventyklos buvo pašvęstos Amonui-Ra. Gavę bilietus praėjome sfinksų alėja, už kurios buvo vartai į šventyklą. Viduje atsivėrė tokie didingi vaizdai, kad čia nelabai pavyktų juos perteikti. Už vartų buvo patalpa paprastiems mirtingiesiems. Prie vienos sienos išliko supilta statybinė rampa, pagal kurią sprendžiama, kad siena nebuvo baigta statyti. Toliau patraukėme į kolonų alėją. Kolonos buvo labai didelės ir visos aprašinėtos hieroglifais. Kai kur išlikusios spalvos. Kolonos buvo išdėstytos abiejose tako, vedančio pas patį dievą, pusėse. Dalis kolonų buvo tarsi prasiskleidęs papiruso ar lotoso žiedas, o kita dalis tarsi pumpuras. Takas per šventyklą simbolizavo Nilą, o prasiskleidusios kolonos stovėjo arčiau tako, simbolizuodamos Nilo svarbą egiptiečių gyvenime. Pati Nilo vaga seniau tekėdavo visai šalia šventyklos, o upės potvyniai neprailgino šventyklos amžiaus.

 

Iš kolonų alėjos patraukėme prie Hatčepsutės statytų obeliskų. Gidė papasakojo, kaip tie obeliskai būdavo gaminami. Iškertamas monolitas iš granito Asuane ir gabenamas į Luksorą. Ir viso labo per septynis mėnesius išpuoštas pastatomas į vietą. Laikosi ant garbės žodžio, tai yra nuo savo svorio, neįtvirtintas.

Laikas bėgo greit. Paskutinis objektas, į kurį nuvedė gidė buvo skarabėjo skulptūra atgabenta iš kitur. Aplink tą skarabėją turistų būrelis žaidė žaidimą „suk, suk ratelį“. Mat, apėjus mėšlavabalį 7 kartus išsipildo noras, 14 kartų – surasi naują meilę, 21 kartą – sulauksi vaiko. Rapolai su Ingute ir mamom irgi prisijungė prie žaidimo ir linksmai suko ratelius.

 

Laisvas laikas apie valandėlę. Aplankėme dievo buveinę, paskui nulapnojom iki labiausiai spalvas išsaugojusią šventyklą. Vėliau nuėję į atokesnę vietą, truktelėjom žalių devynerių. Bevaikštant, vienas tėvukas bandė kažką parodyt, bet apsimečiau, kad nenoriu. Pažiūrėjau truputuką vėliau, kai tėvuko šalia nebuvo. Graži patalpa, išpuošta ženklais. Vėliau patraukėme pažiūrėti freskos, kurioje vaizduojamos karo scenos. Pakeliui sėdėjo tėvukas ginkluotas automatu, kurio dėtuvė buvo surišta lipnia juosta, kad neiškristų. Freskos jau buvo matytos istorijos vadovėliuose.

 

Patraukėme į autobusą. Vėluot negalima, nes konvojus nelaukia, o be konvojaus niekas važiuot neleis. Rapolas dar užsimanė į tualetą, ir vėl visas autobusas jo turėjo laukt.

 

Pajudėjome. Pervažiavome patį Luksoro miestą. Žymiai gražesnis ir žalesnis už mūsų Hurghadą. Pamatėme dar vieną šventyklą ir galiausiai atvykome į konvojaus formavimo vietą. Prasidėjo ilga ir nuobodi kelionė atgalios. Iki pusrytinio sustojimo dvi su puse valandos. Pradėjau rašyti, bet išjungė šviesą. Už tai įjungė lietuvišką filmą „Super Džonis (Johny English)“ su Atkinsonu. Gera valanda prabėgo gana greit. Ingutė užknarkė pašonėje. Su Rapolu ir Milda užbaigėm žalias. Blogiausia tai, kad visas autobusas dvokė tualeto reikalais. Toks vaizdas, kad į autobuso tualetą visą dieną šiko kas tik norėjo. Pasibaigus filmui, dar apie valandą važiavome iki poilsio.

 

Arabai naktį važinėja ilgomis šviesomis, nežiūrint į tai, kad priešais atvažiuoja kita transporto priemonė. Jei kelias daro vingį, būtinai rodo posūkį. Ir, žinoma, lenktyniauja autobusais.

 

Sustojimas vos penkiolikai minučių. Išmečiau savo pusryčių dėžę. Rapolas užsimanė arbatos, ir dėl to užsimanymo vėl jo teko laukt. Aišku, arbatos nepirko, nes pasirodė per brangu. Pajudėjome tolyn. Dar pusantros valandos kelio iki konvojaus išformavimo. Įjungė kitą filmą - „Hitčas“, kuris striginėjo kas dvi minutės. Po kokių dešimties strigimų viskas pasitaisė. Ant galinės sėdynės atsigulė Achmedas, o Rapolas tuo tarpu vieno keleivio paprašė sėdėti tiesiai, nes filmo nesimatė. Filmas buvo nuobodokas, ir mane smagiai nugramzdino į sapnų karalystę.

 

Kai sugrįžau, konvojus jau buvo išformuotas, o filmas dar tebesitęsė. Nusibodo važiuoti, bet jau nebetoli.

 

Sugrįžome į viešbutį. Vakarienė laukė restorane. Suvalgiau gabalėlį lazanijos. Mūsų balkone sėdėjo Vaidas su Pūchu ir gurkšnojo brenduką. Tadas jau buvo išėjęs. Truputėlį pasėdėjome ir nuėjome miegoti, nes ryt plaukiam nardyti.

 

 

Pabudau prieš žadintuvą. Prižadinau visus. Po pusryčių atėjome į vestibiulį, kur mūsų jau laukė tėvukas. Rapolas vėl dingęs – jau senokai išėjo pasiimti rankšluosčių. Jam grįžus, susėdome į „guminį“ autobusiuką. Autobusiuke sėdėjo mergina su vaiku ant rankų. Pradėjome važiuoti pro visokius keistus statinius, kuriuose gyveno vietiniai arabai. Linksmai laidėme juokus apie egiptiečių gyvenimo būdą. Privažiavome vaikų darželį. Tėvukas išleido merginą su vaiku. Jai lipant garsiai pasakiau – „turbūt čia jo mergaitė“. „Mergaitė“ pridavė vaiką į darželį, o pati grįžo į autobusiuką. Mamytėms pradėjus nerimauti dėl nardymo, „mergaitė“ atsisuko ir pasakė – „Tai aš viską paaiškinsiu“... Oi, bet gal nieko blogo neprikalbėjom.

 

Atvykome į uostą. Į laivą reikėjo lipti per bortą be jokio lieptuko. Deja, laivas ne mūsų. Persikerėblinę dar per porą laivų pasiekėme ir savąjį. Laivas nelabai didelis, pilnas prikrautas nardymo įrangos. Laive mus iš karto nuavė ir batus sudėjo į specialią spintą. Keletas keleivių buvo nelietuviai. Vienas tėvukas buvo gausiai apžėlęs ir barzdą susipynęs į kasytę. Panašus į jūrų velnią. Taip jį ir praminėm.

 

Pasišūkavę tarpusavyje, tėvukai išvedė laivą į jūrą. Jūra bangavo, pūtė nemalonus vėjas. Laivą smarkiai supo. Vienu metu kapitonas pastatė laivą prieš bangas, tai atrodė, kad gulsime ant šono.

 

Instruktorė – mergaitė Lina pravedė instruktažą, kaip mums elgtis su nardymo įranga. Na, tas jos instruktažas kiek juokingas buvo, pavyzdžiui: „čia yra maskė, šlangė; maskę reikia paspjaudyti, kad nerasotų; seilių negailėkit, bet žaliais varyt nereikia“ ir pan. Viskas aišku ir suprantama. Po neilgo plaukimo, sustojome prie didelio būrio laivų. Bandysim ieškot žuvų. Šalta, banguoja. Nelabai miela atrodo nert.  Tuo metu prie laivų atplaukė delfinų porelė ir pradėjo nardyt aplink.

 

Pradėjo visus nardint pagal sąrašą. Man išpuolė nerti kartu su Inga. Viskas buvo neblogai. Kaukė nerasojo, po vandeniu nešalta, tik rifas nebuvo labai gražus. Įspūdingų žuvų nematėm, pas mus pliaže netgi gražiau.

 

Iškilę sužinojome, kad Tado mamai nepavyko panert, nes nemokėjo kvėpuoti per burną. Vandenyje man buvo kažkaip šilčiau.

 

Visiems panardžius, atėjo pietų metas. Švediškas stalas, tačiau patiems įsidėt negalima, nes tokie kaip Rapolas viską suvalgytų. Ryžiai, makaronai, kažkoks pailgas kotletas ir padžiūvusios žuvies gabalėlis. Na ir daržovės. Iš gėrimų gavome vietinio virimo kolos, supilstytos į daugkartinio naudojimo buteliukus. Pavalgyt nepavyko, bet tą kirminą užmušė.

 

Šiek tiek palaukus po pietų, laivas pajudėjo. Nuplaukėme prie kito rifo. Brr, vėl į tuos šlapius kostiumus lįsti. Vaidą truputėlį užsupo, ir jis labai bijojo vemti po vandeniu. Taduko mama vėl pasiryžus nerti. Milda ir Inga nebeneria, nes šalta. Vienam diedukui kažkas pasidarė su kvėpavimu, ir jis pradėjo panikuot ir vos ne skęst. Norėjo kaltint, kad davė tuščią balioną, bet balionas vis dėlto buvo pilnas. Instruktoriai ėmė rėkauti vienas ant kito. Arabiškai nelabai suprantu, tad nežinau apie ką.

 

Įmetė ir mane į vandenį. Viskas būtų neblogai, tik instruktorius nuolat man spardė kojas. Leido paliesti kai kuriuos augalus. Šitas rifas geresnis, bet didelių žuvų ir čia nemačiau. Grįžęs į laivą stebėjau mamos bandymą nert. Nesėkmė vėl pasikartojo, o mama nusprendė, kad jai nelemta panert. Pažadėjom pamokyti su vamzdeliais. Užsimaniau dar paplaukioti, nors aplinkiniai drebėjo nuo šalčio. Trumpai paplaukiojęs grįžau, nes vienam nesmagu buvo.

 

Persikraustėme į laivo priekį ant čiužinių. Rapolui eilinį kartą liepė nusimauti batus. Sunku su tais menininkais.

 

Prieš išplaukiant teko stebėti nelabai malonų įvykį, kai tėvukai traukė iš vandens nelabai gyvą narą ir bandė jį gaivinti. Nežinom, kaip ten baigėsi, nes išplaukėme. Kadangi priekyje vėjas buvo labai stiprus, užsinorėjau grįžti į laivo galą. Mano nelaimei tuo metu laivą ėmė smarkiai supti. Apsimečiau žvalgu ir ėmiau šliaužti link siauro praėjimo. Prišliaužęs praėjimą sumasčiau atsikelti ir bėgti link galo. Laivą tuo metu gerokai palenkė į vieną šoną. Pasijutau viena ranka besilaikąs už turėklų, o visas kitas Vaidas kabėjo ore. Gerai, kad ne už borto. Nusileidęs, skubiai nusvirduliavau į būdelę, pakeliui užkrisdamas ant piktų pintų kėdžių. Su ta sąlyga susibraižiau kojos kelį ir truputį ranką. Iš kojos ėmė bėgti kraujas. Teta Nijolė davė pleistriukų. Nepaisant laivo supimo, tėvukai stovėjo laivo priekyje ir mandravojo.

 

Atplaukus į krantą, išlipti per keturis bortus nereikėjo, nes priplaukėme galu į krantą. Trys tėvukai visiems padėjo išlipinėt, nes normalaus lieptuko irgi nebuvo. Aišku, aš lipdamas du tėvukus pargrioviau.

Autobusiuko teko palaukti. Per ta laiką išklausėme musulmoniškas mišias.

 

Atgal grįžome gana greit, į darželį užsukt nereikėjo, nes Lina išvyko sėdėdama su balionais. Mūsų autobusiuko priekyje sėdėjo keturi tėvukai.

 

Nusiprausę, aplankėme „Mr. X“. Vėl ėjome trise, nes porelės vėl sugulė miegot. Prasėdėjome iki vakarienės gurkšnodami alutį ir rūkydami.

 

Kadangi rytoj vykstame į safari, po vakarienės su Rapolais ir Pūchu patraukėme į artimiausią krautuve pirkti skarų. Už visišką sintetiką prašė 20, o už neblogą medvilninę 70. Paklausiau „Are you crazy?“ Pasiūliau 5 už medvilninę. Tėvukas pasakė, kad jei rasim už 5 svarus, tai jis duos man 100 dolerių. Pūchas pamatė, kad derybos pateko į akligatvį ir pasiūlė nešdintis lauk. Pasirodo, aš savo klausimu įžeidžiau tėvuką. Truputį nesmagiai pasijaučiau, bet gi netyčia.

 

Nuėjome į kitą parduotuvę. Pasijutau truputėlį keistai – niekas mums nieko nesiūlė ir mumis nesidomėjo. Kokie keturi tėvukai sėdėjo ir kalbėjosi apie gyvenimą. Nusikabinau vieną skarą.. Tarpinis variantas tarp sintetikos ir medvilnės. Prie kasos (!?) paklausiau kiek kainuoja. „Dešimt svarų“. Kažkokia nesąmonė... Per pigu... O jei aš imčiau tris skaras, kiek tada kainuotų? „Trisdešimt svarų“ – ramiai atsakė tėvukas. Matematika aiški. Geriau apsidairę aplink, pamatėme, kad čia normali parduotuvė su užklijuotomis kainomis ir be jokių derybų. Nusipirkau tą skarą. Milda išsirinko akinius nuo saulės, kainavusius trisdešimt svarų. Rapolas bandė nusiderėti iki 40, tačiau vargais negalais pavyko įtikinti kad pirktų už 30.

 

Misija „skaros“ pasibaigė ir mes grįžome namo. Po įtemptos dienos norėjosi miego. Tuo tarpu porelės, numigusios pokaičio, išėjo miestan.

 

 

Šiandien lėksime į dykumą su keturračiais. Bet tik nuo pusės dviejų, tad po pusryčių patraukėme į pliažą. Pagulėjome ir pasimaudėme. Rapolai vėl pramiegojo pusryčius.

 

Išsiruošėme trise su Rapolu ir Milda. Be mūsų vestibiulyje sėdėjo dar dvi tetos. Turbūt vakar atvyko.

Autobusiuke sėdėjo dar du berniukai iš Lietuvos ir vienas vokietis diedukas. Pakeliui dar paėmėme šeimynėlę su vaiku.

 

Atvežė mus už miesto į dykumą, kurioje stovėjo namukai, o juose daug keturračių. Sugužėjome į tokį namuką - pavėsinę. Vienas tėvukas pardavinėjo skaras po 30 svarų ir akinius už panašią kainą. Kitas tėvukas skaras nemokamai užrišinėjo. Dar vienas sėdėjo ir per pusę perplėšinėjo kažkokius popieriaus lapus. Rusiškai kalbanti moteris su skara visiems vadovavo. Kaip sakant, visi dirba. Namelyje kabojo Lietuvos trispalvė, prie kurios mielai fotografavosi lietuvaičiai su skaromis. Užsirišę atrodėme, kaip islamo fundamentalistai. 

 

Atvyko lietuvių gidė su grupe žmonių. Visus pasikvietė ir susodino į džipus. Susėdom ir mes. Už minutės atbėgo gidė ir mus išlaipino. Pasirodo mes vyksime su mišria grupe. Ne bėda, grįžome į namuką. Gidė Julia paaiškino apie būsimą kelionę. Važiuosime 25 kilometrus dykuma. Parodė, kaip veikia keturratis.

 

Sulaukę vėluojančių, išėjome laukan prie savo transporto priemonių. Merginoms davė kažkokias geresnes. Brum  brum – suburzgė motorai. Susėdom ant žirgų, apvažiavom garbės ratą ir pasukom į dykumą.

 

Dykuma buvo lygi, tolumoje stūksojo kalnai. Iš po ratų kilo dulkių debesis. Rapolas važiavo prieš mane, o Milda buvo kažkur gale. Šalia mūsų voros nuolat zujo prižiūrėtojai, iš kurių vienas viską filmavo. Jiems gerai – niekas iš priekio nekėlė dulkių. Šiaip važiuot smagu, traukia neblogai, tik važiuojant per duobes labai kratė šikną. Vėliau įsigudrinau prieš duobes truputį pasikelt nuo sėdynės.

 

Kalnai vis artėjo, kol galiausiai atvykome į beduinų kaimelį, kurį Rapolas taikliai pavadino - „Rumšiškės“. Namukai šiaudiniai, tiksliau iš nendrių. Sustojom taip pat kaip ir važiavom – žąsele. Pirmas apsilankymo punktas – tualetas su aptriestais kraštais. Užtat nemokamai. Toliau sekė atrakcija „Pajodinėkime kupranugariais“. Beveik nemokamai. Didelio noro sėsti ant šitų gyvulių neturėjau, tai ir nejojau. Jojimas trunka gal porą minučių, kol apveda nedidelį ratą. Nulipus, aišku, prašo bakšišo. Aplink zujo keletas vaikų, kurie irgi prašinėjo pinigų.

 

Kai visi pajodinėjo ir išklausė Julios pasakų apie kupranugarius, nuėjome į vaistų ir kitokių vietinių rankdarbių namuką. Julia supažindino su tais rankdarbiais, tepalėliais irgi arbatomis. Čia pat galima įsigyti ir kinietiško šlamšto. Kas norėjo, galėjo nusipirkti tų arbatų ir tepalų. Tarp norinčių buvo ir Rapolas su Mildute.

 

Išėję iš parduotuvės patraukėme į duonos kepyklą, kur dvi tetos, vos mus pamačiusios ėmė kočioti tešlą. Iškočiojusios, prie mūsų akių ant kupranugario šūdų iškepė duonytės. Visai skani. Dar aplankėme kilimų audyklą, kur su primityviomis staklėmis audė ilgą kilimą, iš kurio daromi rankinukai. Ant žemės ropinėjo į žmones panašūs padarėliai ir žaidė su saldainių popierėliais. Viena mergiotė padėjo tėvukui kilimo audime, o bobulės vaikus dabojo. Iš tiesų sunku per uždegtą veidą nuspėti moters amžių, nes veidą jos dengia sulaukusios dvyliką metų.

 

Kadangi kilimų niekas nepirko, patraukėme pas ožkas, uždarytas tvarte. Pakeliui nusifotografavome su asilu. Ožkos mielai sušlamštė kelias cigaretes be filtro. Apžiūrėjome ir beduinų balandinę, kurioje gyveno vietiniai pašto balandžiai. Suprantama, kad balandžio nebuvo nei vieno. Šalia balandinės stovėjo kažkoks stebuklingas medis, kuris parodo kad netoliese yra vandens ir išpildo norą, jei prie jo prisilieti. Kadangi stebuklingi medžiai auga tik pasakose, o ir pas mane norų nebuvo (keista ar ne?), tai nieko neliečiau.

 

Būnant prie medžio, atsirado dingęs vokiečių diedukas, kuriam truputį neįdomu buvo klausytis rusiško pasakojimo. Persimečiau su juo keliais žodžiais vokiškai.

 

Atradę vokietį ir apžiūrėję beduinų šulinį, kuris labiau priminė šachtą, patraukėme į kalno viršūnę palydėti saulės. Darėsi vėsoka. Rapolas išsitraukė butelį alaus. Didelis pliusas jam. Prie mūsų priėjęs vienas iš autobusiuko pakeleivių graudžiu balsu paklausė, gal turime alaus parduot. Tai aišku, kad neturime. Kitas paprašė parduoti cigaretę. Rapolėlis geraširdiškai davė dvi.

 

Saulė leidosi gana greitai, sudarydama nuostabų vaizdą. Netrukus ji pasislėpė už kalno, o mes patraukėme žemyn į vieną iš nendrinių būdelių. Susėdome prie mažyčių staliuku ant kilimų. Paėmėme siūlomo kaljano, kuris užgeso po kelių patraukimų. Julia tuo tarpu pasakojo apie beduinų papročius, jų vestuves. Pasakojimo metu padarėme dezinfekciją. Pasiūliau ir vokiečių diedukui, kuris sėdėjo šalia manęs. „Oh ja, danke!“ Davėme ir kitiems kaimynams – nevisi gi tokie protingi kaip mes. Užgesusius kaljanus šiaip ne taip pakeitė naujais. O štai ir vakarienė. Pasiėmę po lėkštę ir šakutę, stojome į eilė maistui. Maistas toks pat, kaip laive, tik vietoje žuvies buvo du dešriniai kotletai. Maniau gausim kažko beduiniško, o čia net gėrimus pilstė iš butelių. Pasiėmiau fantos.

 

Pavalgę vėl padarėme dezinfekciją. Visi norintieji galėjo įsigyti filmuotą kelionės medžiagą už berods 30 dolerių. Atsirado ir tokių.

 

Motociklai jau užvesti, šviesos įjungtos. Pajudėjome atgalios. Važiavau be akinių, nes naktis vis dėlto. Kartais vėjas imdavo pūsti priešais ir visos dulkės lėkdavo tiesiai į akis. Pas Rapolą neveikė STOP lempa, tai reikėjo labai atidžiam būti, kad neužlipti. Kelionė atgal truko ilgiau. Naktį dykumoj šalta. Gerai, kad pasiėmiau megztinį. Grįžus į garažą, tamsūs rūbai atrodė tragiškai. Rapolas ir Milda, kaip geri turistai, nusipirko siūlomas fotografijas.

 

Netrukus susėdome į autobusiuką ir grįžome į viešbutį. Kompanija sėdėjo mūsų balkonėlyje ir gurkšnojo brenduką. Nusiprausiau. Akys buvo pilnos smėlio, ir dar kažkur akinius sulaužiau...

 

Po vakarienės nupėdinome į „Mr.X“. Linksmai besėdint, atėjo būrys tėvukų su būgnais bei vietinėm balalaikom ir ėmė groti prie staliuko kiekvieno. Aš apsimečiau kurčnebyliu ir ėmiau kalbėtis ženklais su Pūchu. Porą minučių pagroję, tėvukai nuėjo kitur. Šiandien beveik visi staliukai užsėsti. Paprastai būdavome vieninteliai klientai. Išsiaiškinome dar vieno barmeno vardą – Tamer. Labai panašus į Van Damme.

 

Tadas ir Inga pasiplovė pirmi. Jiems išėjus gavome nemokamai spragintų kukurūzų. Gavę sąskaitą, ne pirmą kartą pamatėme, kad alaus užrašyta mažiau negu išgėrėme.

 

Grįžome į mūsų terasėlę. Lauke švietė delčia. Kitaip negu Lietuvoje, čia mėnulis dyla iš viršaus. Rapolas, nesėkmingai bandęs dėlioti pagaliuką ir gauti „p“ ar „d“, nusprendė, kad arabų raštas dėlto ir yra kitoks, nes mėnulis dyla kitaip. Visi šiai minčiai pritarėme.

Brendukas iš lėto seko butelyje, kol apie trečią nakties jo visai nebeliko, ir mes nuėjome miegoti.

 

 

Pabudome apie 9 valandą, nors ryte bandė pažadinti kažkokie bildesiai ir įkyrios musės. Iš kur čia pas mus jų atsirado? Neiškentęs išėjau į medžioklę ir užmušiau tris. Ketvirta kažkur pasislėpė.

 

Po pusryčių išėjome į pliažą. Rapolai dar miega, o Tadukus sutikome grįždami iš pusryčių. Oras atrodė būsiąs karštas, nevėjuotas. Pliaže šiokia tokia problema su gultais, nes, matyt, atvežė naujų gyventojų. Įsitaisiau po skėčiu.

 

Rapolas su Mildute tradiciškai pramiegojo pusryčius. Užsisakėm alaus. Atsinešiau cigarą. Šį kartą jis rūkėsi geriau, ir aš niekur neišėjau. Nebent maudytis. Saulė kepino smagiai, o aš dar smagiau gulėjau po skėčiu.

 

Jūroje šiandien gausu žuvies. Neblogų makaronžuvių matėme. Pravedžiau nardymo pamokėlę Tado mamai, kuria su vamzdeliu sekėsi visai neblogai. Liko sužavėta povandeninio pasaulio grožiu. Pliaže laikas bėgo besikalbant ir begurkšnojant alų, kurį nuolat siūlė porą frazių lietuviškai mokantis tėvukas: „Liabas, viena aliaus“. Jam, sakė, „Stella“ per stiprus, nes nuo vieno butelio įbimbia. Labiau mėgsta „Heineken“, nes jo gali išgerti net du.

 

Mamytės į pliažą atnešė mėsos, aš atidariau turėtą brendžio lašiuką norintiems. Nedidelį šou surengė mūsų kupranugaris Maksas, išgąsdinęs vieną tetą ir pavogęs iš jos apelsiną. Vaikai, neerzinkit kupranugarių.

 

Atvėsus orui, grįžome namo. Pūchas ir Rapolai tradiciškai nuėjo miegot, o Tadas ir Inga, stebėtina, bet prisijungė prie mūsų. „Mr. X“ vienas kaljanas nemokamai. Žaidėme „Uno“. Po kurio laiko prie mūsų prisijungė ir Rapolai su Pūchu. Po kelių žaidimų Rapolas sujungė pajėgas su Milda, nes kažkaip greituoju būdu sugebėjo išeiti. Arbata mums atpigo iki 5 svarų.

 

Vakarienei valgėme skanios jautienos ir krabų detalių. Gaila, kad su tais krabais labiau pavargsti lukštenti negu pajauti jų skonį. Tadas buvo didžiausias darbininkas ir prigliaudė pilną lėkštę krabų liekanų. O visa kita tik detalės...

 

Po vakarienės atėjo „Misija - sidabras“. Vien Milda žadėjo pirkti maišą aukso ir du maišus sidabro. Patraukėme per parduotuves. Juvelyrikos parduotuvių nors vežimu vežk. Kadangi mes su Vaidu ėjome tik dėl kompanijos, tai tiesiog linksmai leidome laiką. Mano kišenėje gulėjo plėčkutė su spanguoline, nes visa kita tik detalės. Pūchas ir Inga nusipirko po apyrankę. Vieną žiedą Tadas ilgai derėjosi, kol tėvukas neiškentęs pasakė: "Go to Lithuania".

 

Mums davė leidimą atgalios, tad su Vaidu ir Pūchu nupėdinom į „Mr.X“, o likę nublūdino toliau. Kadangi mūsų įprastinė vieta buvo užimta, tai Deivis – Mustafa labai atsiprašė. Užsisakiau mango sulčių. Kaljaną iš karto atnešė nemokamai. Pūchas perėjo ant kolos dietos dar užvakar, tad užsisakė pepsi. Mango sultys labai skanios. Už mūsų atsisėdo baisus arabas su rusų paprastute. Nesuprantu, kiek reikėtų išgerti, kad toks arabas pradėtų mergaitėm patikt... Bet moterų gi nesuprasi.

Kabokėlyje grojo salsa, užsimaniau į latino klubą. Labai norėjosi miego. Horizonte pasirodė Rapolas ir Milda. Alus nebelindo, tad dar vieną mango.

Palikę Rapolą ir Mildą, grįžome namo. Grįžo ir Tadas su Ingute, paklaidžioję neturistiniuose rajonuose.

 

 

Pabudau nesveikai – po šešių. Prasivarčiau iki septintos. Paskaičiau žurnalą. Vaidas buvo prabudęs, bet vėl ėmė knarkti. Apie aštuntą vis dėlto atsikėlėm. Rytas nelabai koks, nes saulė debesyse ir, greičiausiai, kitaip nebus. Pusryčių metu pirmą kartą paragavau vietinių blynų. Nuo šiandien viešbučio registratūroje draudžiama rūkyti. Egiptas pradeda tabako mažinimo kampaniją.

 

Pliaže nešilta. Prie mūsų prisėdo slovakė Iveta su savo ekskursijom ir Pūchui atliko savo gyvenimo išpažintį. Vienas tėvukas nuolat įkyriai siūlė alaus. Nesupranta, kad dar nenorim. Surūkiau paskutinį cigarą. Pats skaniausias iš visų. Tėvukams pasirodė, kad rūkau hašišą.

 

Susirinkus visai kompanijai, tėvukas pagaliau gavo progą atnešti alaus. Tadas kažkodėl užsimanė trijų sąskaitų. Nuėjom su Vaidu panert. Vakar buvo gausiau žuvų. Grįžęs panardinau ir mamą.

 

Krante ratu ėmė suktis plėčkutė – reikėjo viską sunaikint, nes ryt išskrendam... Vaidas su Rapolu nuėjo papildymo. Dar alaus. „Vieną aliaus“ – lietuviškai čiauškėjo tėvukas. Gavom ledų kibirėlį alui pasidėt.

Merginos atnešė užkandos sūrio, kumpio ir duonos. Pavaišinom ir tėvuką duona. Jam nepatiko. Vėliau skundėsi, kad skauda skrandį.

 

Netoli mūsų gulėjo keletas lenkų. Iš pradžių persimetėm keliais žodžiais, o vėliau su Rapolu išsirengėm į diplomatinę misiją. Pasirodo, lenkų kalbą dar prisimenu. Lenkai užvaišino mus kažkokiu kokteiliu, mes jiems davėm savų gėrybių.

 

Bekalbant atėjo laikas susimokėti už alų. Tado trys sąskaitos padarė savo gerą darbą ir permokėjom už kokius tris alaus ta proga.

 

Pabudau lovoje. Keista kelionė į kambarį , kurios neatsimeni... Vakarienei dar ne laikas, tad pamiegojau.

 

Po vakarienės paskutinį kartą nupėdinom į „Mr. X“. Pasigyrėm, kad čia mūsų paskutinė diena. Tadas su Inga išėjo į miestą, tad paprašiau, kad man nupirktų arbatos lauktuvėms.Alaus nebesinorėjo, tad gėriau mango sultis. Ech, kokios tai buvo sultys... Išgėriau visas atsargas, tėvukas skubėjo užsakyti dar.

Tadas su Inga parnešė man kilogramą arbatos. Pasirodė ir Tado mama. Pasidalino įspūdžiais apie povandeninį laivą. Kadangi norėjosi miego, su Vaidučiu ir Pūchu susiruošėm namo. Arbata išvykimo proga pabrango iki 7 svarų.

Atsisveikinant Van Damme – Tamer pabučiavo mane į abu žandus. Pasijutau devintam danguje.

 

 

Paskutinis rytas nebuvo kažkuo ypatingas. Kėlėmės anksčiau, kad dar įkrist į jūrą. Susidėję visus daiktus, išsiruošėm į pliažą. Prieš tai į kambarį užėjęs tėvukas perskaičiavo mini baro turinį ir barą užrakino.

Prie jūros šiandien vėjuota ir maudytis nesinori. Nuėjome ant pontoninio tilto, ir pasėdėjom kažkiek laiko. Skrisim, žinau kad galim...

 

Išeinant atgal tėvukas vėl pakartojo „Liabas. Viena aliaus“. Tačiau mums jau buvo nebesvarbu.

Susirinkę lagaminus patraukėme į viešbučio registratūrą. Susimokėjom už seniai pamirštus ledus ir vandenį.

 

Oro uoste vėl bagažo registracija, pasų kontrolės ir kortelių pildymai. Tai ilgai neužtruko, ir mes atėjome į laukimo salę. Tradiciškai skrydis buvo nukeltas. Merginos nuėjo į parduotuves, o mes nusipirkome alaus. Čia 0,33 skardinė kainavo vieną dolerį arba vieną eurą. Mokėk kaip nori.

 

Norintieji parūkyti galėjo eiti į specialų rūkomąjį. Tiesa, cigarečių neštis nebūtina – galima tiesiog parūkyti kvėpuojant.

 

Netyčia išverčiau alaus skardinę, ir tėvukas valytojas buvo nuožmiai nepatenkintas.

Pagaliau ėmė sodinti į lėktuvą. Tą patį didįjį Boeing 757.

 

Skrisim, žinau kad galim.

Surasim kelią, nes be sparnų tai tik detalės... tik detalės...

 

 

Viskam ateina pabaiga, netgi kelionėms. O ši kelionė linksmai pasibaigė Pūcho namuose, valgant mamos virtus cepelinus, kurių kiekvienas prisikirto nesveikai, ir geriant degtinėlę.