Dienos sentencija
Jeigu problema reikalauja aibės pasitarimų, galiausiai jie patys taps svarbiausia problema.
Barselona
2008-05-15Nepraėjo nė pora savaičių, kai grįžau iš Brno, ištiko kelionė į Barseloną. Važiavome ne poilsiauti, o į Šarūnės draugės Karolinos vestuves. Ir sugalvok tu taip Ispanijoje tuoktis.
Kaip ir visos iki šiol buvusios lėktuvinės kelionės, taip ir šita prasidėjo Vilniuje pas Vaidą. Pirmą kartą skridome ne anksti ir ne užsakomuoju reisu. Sumokėję taksistui net 40 litų, atsidūrėme oro uoste, kur susitikome su Karolinos tėvais ir teta. Užregistravę bagažą ir perėję patikrinimus, atsidūrėme laukimo salėje. Kadangi “Air Baltic” nemokamai nemaitino, tai su Karolinos tėvuku nusipirkome alaus kelionei.
Visi keleiviai tilpo į vieną autobusą. Iš pradžių išsigandome, kad sodins į propelerinį lėktuvėlį, tačiau autobusas atvyko prie gana padoraus orlaivio. Vadinosi jis Fokker 100. Mažesnis už 737 Boeingą, tačiau vietos kojoms buvo pakankamai. Vienoje eilėje buvo po dvi kėdes, o kitoje po tris. Lėktuvo personalas buvo sudarytas iš dviejų mergaičių ir Mariaus. Skrydžio saugos instrukcija buvo papasakota be demonstracijos. Na, jei ta demonstracija ir buvo rodomai tai tik anglų kalba, ir lėktuvo gale. Vėluodami pusvalandį, pakilome į orą.
Lėktuvui pakilus į reikiamą aukštį gavome meniu. Karštas maistas – 10 eurų, alaus skardinė – 10 litų. Atsidariau savo alučio. Iš Mariaus gavau pastabą, kad negalima savo alkoholio gert. Bet reikia proto turėt, už tokias kainas pardavinėt. Na, jei negalima, tai negalima, šito gi nepilsiu laukan.
Tėvukai gavo karšto maisto. Kiekis toks pat, kaip Aureloje nemokamas. Išgėręs vieną alaus, atsidariau kitą ir sukeičiau skardines, kad Marius nieko neįtartų.
Ko gero, pirmą kartą kelionė neprailgo, ir gana greitai atvykome į vietą. Kadangi pusvalandį vėlavome, tai turėjome apskristi garbės ratą, kol oro uostas mus priėmė nusileisti.
Lagaminai atvyko gana greitai. Kadangi dabar visur Šengenas, tai pasų niekas nebetikrino. Pamojavom praeidami tuščioms būdelėms.
Oro uoste mūsų jau laukė Karolina su savo būsimuoju Gintaru. Radome dar vieną porą, skridusią su mumis į vestuves. Gintaras atvairavo aštuonvietį Ford Transit. Truputį pasipykę su bagažine, susikrovėme lagaminus ir pajudėjome.
Keliuose prie Barselonos kamščiai. Na, piko metas vis dėlto. Autostrados plačios, dažniausiai trijų juostų. Vietomis keliai mokami. Barselona iš tolo pasirodė didelis miestas. Pravažiavome keistas kapines, paskui pamojavome stovinčiai Kolumbo statulai. Važiuojant Karolina bandė organizuot ekskursiją į Montserat vienuolyną, tačiau pasirašė tik tėvukai.
Gintarui paklausus, ar važiuoti palei jūrą, visi vieningai pritarė. Taigi, judėjome palei jūrą, visokiausiais miestukais. Gamta visur graži, dar neišdeginta vasaros kaitros. Sustojome Lloret de Mar miestuke. Mėgsta tie ispanai dvigubas L raides, mėgsta... Atsiprašau ne ispanai, o katalonai, turintys savo kalbą ir autonomiją. Sostinė, žinoma, - Barselona. Net užrašai oro uoste būdavo užrašyti trimis kalbomis – ispanų, katalonų ir anglų.
Gintaras manęs paklausė, ar galėčiau pavairuoti kitą mašiną. Žinoma galėčiau. Juo labiau, kad mašina – naujutėlaitis VW Passat, prabėgęs viso labo 300 kilometrų. Sustojimo proga susipažinome su visais keleiviais. Nepažįstamoji porelė vadinosi Arūnas ir Irena - irgi juokus mėgstantys laidyti žmogeliai.
Nauja mašina yra gėris. Keistas rankinis stabdis, įjungiamas mygtuku, o prietaisų skydelis negražiai raudonas. Bet visa kita buvo puiku. Karolina ir Šarūnė persėdo pas mane. Vietoje rakto buvo pailgas daiktas, panašus į žiebtuvėlį. Jį reikėjo įkišti į tam tikrą vietą ir paspausti. „Brr“ užbirbė motoras (dyzelis mat), ir, aišku, užgesau bandydamas važiuoti. Niekis, įprasiu. Važiuoti labai smagu, mašina stabili, jaučiasi, kad turi jėgos.
Be didesnių nuotykių pasiekėme Tossa de Mar. Šiaip ne taip trise priparkavome mašiną (kurią vistiek galų gale perdaviau Gintarui) ir nuskubėjome į viešbutį, kuris vadinosi Tossa Center. Viešbutyje mums ant rankų uždėjo mėlynas juosteles – viskas įskaičiuota. Kambarį gavome antrame aukšte. Kambarys nedidukas, bet tvarkingas. Tik stumdomos spintos durys nenorėjo stumdytis. Dvi plačios dvigulės lovos, televizorius ant staliuko ir nedidelis balkonėlis su dviem kėdėm.
Pasidėję daiktus nuėjome į kitoje gatvės pusėje esantį viešbutį vakarienės. Gėrimai nemokamai. Maisto gana nemažai, tik daržovių ne per daugiausiai. Pasiėmiau alaus. Alus čia vienos rūšies – Amstel. Be jo buvo galima gerti vyną, sangriją arba visokias kolas, tonikus ir panašiai. Pagrindinė bėda, kad visi gėrimai buvo pilstomi į nedideles stiklines, tad užknisdavo vaikščioti. Vienu metu, pamatęs, kad Arūnas(vyras iš stuomens ir liemens) neša 4 stiklines, pabandžiau ir aš. Sunkus reikalas, bet atnešiau iki galo. Vynelis irgi neblogas (bent tada man taip atrodė), tad ragavom vieną po kitos. Po vakarienės užsukome dar į bariuką. Dar pasiėmėm vynelio, alaus. Žodžiu, kaip tikri lietuviai.
Išėjome į miestuką pasivaikščioti. Lauke jau buvo tamsu. Tėvukai ryt vežami į Montserat vienuolyną, o mūsų ketvertukas nusprendė važiuoti į Barseloną. Nupėdinom visi iki stoties ir pažiūrėjome autobusų grafikus. Karolina ir Gintaras išvyko tvarkyti reikalų, o mes patraukėme prie jūros.
Miestukas ramus, nes sezonas dar tik prasidėjo, o jūros ošimas maloniai glostė ausis. Vienas senas geras mano pažįstamas yra pasakęs: “O jūra, jūra...”. Ir jis buvo visiškai teisus! Ant jūros kranto, stovėjo didelė ir graži pilis, apšviesta iš visų pusių. Ir mums buvo visiškai nebaisu, kad iš kokio kampo išlindęs, kas nors pasakys: “E, duok paskambint!”.
Apėję ratuką, grįžome atgal į viešbučio bariuką. Mano batai buvo pilni smėlio. Barmenai nebeleido sėdėti lauke, tad suėjome vidun. Vėl ragavome iš eilės viską linksmai, kol sugrįžo būsimi jaunavedžiai. Pagalvojome, kad į Barseloną galime važiuoti su Fordu. Puiku, sutaupysime.
Visi išsiskirstė miegot. Likau aš su Arūnu ir Irute. Iš kito viešbučio į lauką išvirto būrys jaunų storų girtų anglių. Anglų apskirtai čia labai daug. Anglės mielai pozavo Arūnui, kuris buvo išsitraukęs savo neblogą fotoaparatą.
Kadangi buvau visai išėjęs, tad grįžau į kambarį, o Arūnas su Irute dar išėjo pasivaikščioti.
2008-05-16
Rytas. Aš vis dar išėjęs, bet jau reikia keltis. Televizorius be distancinio, rodo keliolika kanalų ir nei vieno muzikinio. Šalia viešbučio čiurlena upeliukas, kurį pamačiau, išėjęs į balkoną. Vanduo duše gausiai chloruotas.
Nuėjome pusryčiauti. Jaunavedžiai, Irutė ir Arūnas jau prie stalo. Pusryčių meniu gana gausus, bet daržovių nėra – tik pomidorai. Planas važiuoti į Barsą pakeistas kelione į Montserat. Puiku, tik tėvukus ant ledo palikom...
Pavalgę sėdome į Fordą ir išvykome paskui Gintarą. Degalinėje užsipylėme dyzelio už 40 eurų, dar kitoje vietoje gavome vandens ir žemėlapį. Gintaras nurodė, kur važiuoti, ir mes pajudėjome. Vairavo Arūnas, aš savo būsenoj galėjau tik žemėlapį stebėt. Ką gana sėkmingai ir dariau. Keliai sunumeruoti pusė velnio. Autostrada mokama, bet kainuoja centus. Mokėjome 4 kartus apie 5 eurus iš viso. Žemėlapis buvo gana smulkus, todėl jautėmės, kad viskas vyksta gerai. Prie Barselonos truputį neįsukom į teisingą kelią iš karto, tad teko mažumėlę važiuoti pro kitur.
Be didesnių nuotykių atlėkėme į kalnus. Tiesą sakant, pro kalnus važiavome didelę dalį kelio. Dangus buvo apsiniaukęs nuo pat ryto ir vis taikėsi lyti. Pradėjome kilti serpantinais. Vaizdas tikrai nuostabus. Stabtelėjome šalia kažkokio Cecilijos vienuolyno. Prie jo du jogai atlikinėjo savo pratimus. Nerealus gamtos grožis. Paukšteliai čiulbėjo, gamtos kvapas gaivino. Kaip pasakytų Ramūnas iš senosios Akmenės – įspūdingai.
Tęsėme kelionę aukštyn į kalną. Keliukas vingiuotas labai, o dar vairuotojas aukščio bijo. Privažiavom užkardą. Gavome kortelę, važiuojame tolyn. Apsukę ratuką, pastatėme mašiną ir patraukėme vienuolyno link. Žmonių daug, bet vaizdai nuostabūs. Vargšai vienuoliai visai ramybės neturi – pilna prekeivių, turistu ir remontininkų. O specialiai į kalną kėlėsi, kad niekas ramybės ir susikaupimo netrikdytų. Dabar pristatytos net ištisos funikulierių linijos.
Apėjome miestuką, užėjome į bažnyčią. Bažnyčia labai graži. Į kalno viršų taip pat galima pakilti. Kadangi danguje buvo vien debesys, tai viršun nekilome, nes nieko nebūtume matę. Be to, pradėjo lynoti lietutis. Užėjome į kažkokią valgyklą užkąsti ir pasislėpti nuo lietaus. Užvalgiau šaltos pertrintos pomidorų sriubos. Lauke lietus pylė kaip iš kibiro, tačiau nustojo, kai pavalgėme. Aplink tekėjo upeliai vandens, o iš kalno kilo dūmų debesis.
Grįžome į autobusą ir patraukėme link Barsos. Užduotis – palikti mašiną oro uoste, nes šiandien turėjo atvykti daug svečių į vestuves. Oro uostą pasiekėme lengvai ir greitai. Priparkavome mašiną, paslėpėme raktelius ir patraukėme ieškoti autobuso. Autobusai iki miesto važiuoja vienas po kito. Kaina 4.10 euro. Vairuotojas panašus į Bob Marley. Miesto centre visus išleido. Mes jau Barselonoje.
Žmonių daug, mašinų – irgi. Vaikščiojome pėsčiųjų gatvėmis. Užėjome kavos. Vienoje gatvelėje gausu gyvų statulų. Labiausiai patiko vienas persirengęs Velniu. Užsukome į turgų. Kiek čia visokių uogų – trešnių, braškių, žemuogių. Ir kaip kvepia...
Vaikštinėdami senamiesčio siauromis gatvelėmis ir klausydamiesi gatvės muzikantų, užėjome į kažkokį senovinį namą. Įėjimas į katedros kiemelį – 5 eurai. Nėjome. Su Šarūne nusipirkom ledų. Ledai skanūs. Į katedrą norinčių eiti buvo didelė eilė, todėl užeisim kitą kartą.
Beeidami autobusų stoties link, aplankėme triumfo arką. Na, ir didelė ji. Priėję autobusų stotį ir atstovėję eilę, į artimiausią autobusą negavome bilietų. Turime dar 1.5 valandos. Bilieto kaina beveik 10 eurų. Tikimybė, kad nespėsime vakarienės.
Kad nesėdėt stotyje, nuėjome į kažkokį barą. Meniu neturi. Ir pasakė, kad uždaryta. Bet kavos Arūnui ir Irenai atnešė. Mes su Šarūne nieko neėmėm. Atsėdėję laiko tarpą, grįžome į stotį. Autobuso dar nebuvo.
Atvykus autobusui, sulipome į jį. Vairuotojas buvo ryžas ir man priminė Chuck Norris. Visiems liepė prisisegti saugos diržus. Pajudėjome. Važiavome ta pačia autostrada, kaip ir ryte. Vakarienės turbūt nespėsime.
Pagaliau Loretas. Iki vakarienės pabaigos 15 minučių. Tikrai vakarienės negausim. Arūnas paskambino Gintarui, kad mums paimtų maisto. O Gintaras, pasirodo, irgi Lorete su autobusiuku. Iššokome stotyje ir greit susiradome Gintaro mašiną. Visi pikti ir alkani.
Atlėkėm iki viešbučio, ir bėgte iki restorano. Aišku, uždarytas. Puiku, einam kažkur valgyt. Pasidėjome daiktus kambaryje, kurį radome sutvarkytą. Gintaras rekomendavo kažkokią kavinę prie bažnyčios, tad patraukėme jos ieškoti. Alkis buvo vis stipresnis, ir mes ėmėme dairytis į pakeliui esančias kavines. Užbėgome į vieną ir nusprendėme surizikuoti.
Restoranėlis pasirodė jaukus, šeimininkai paslaugūs. Užsisakėme nacionalinio patiekalo Paella su jūros gėrybėmis. Taip pat išbandėme pomidorus su mocarela, keptus kalmarus ir kumpį su melionais. Pomidorams trūko mocarelos, kalmarai buvo labai puikūs. Užsisakėme butelį vyno, kurio skonis nesulyginamas su viešbučio nemokamais analizais.
Atnešė galiausiai ir paella – ryžių patiekalas, padengtas įvairiausiomis jūros gėrybėmis (midijomis, krevetėmis, krabais, vėžiais). Visi valgėm, net ausys linko. Dar vynelio. Prisikirtau iki soties. Visas malonumas kainavo 80 eurų. Ne taip ir baisu.
Pasisotinę grįžome į viešbutį. Radome daugiau vestuvininkų. Lengvai susipažinom su visais. 00 valandą atėjo barmenas ir liepė nešdintis iš terasos į vidų. Užsisakiau brenduko. Žinojau, kad negalima ieškoti alkoholyje skonio, bet šitas brendis buvo tiesiog šlykštus. Teko užsigerti jį kava. Šiandien labai norėjosi miegot, tad ilgai nevakaroję nuėjom į kambarius.
2008-05-17
Vos praaušus pradėjo žadint kažkokie žąsinai. Gir-gar-gar. Užkniso, bet teko keltis. Vėl lėksime į Barsą. Dauguma svečių jau pusryčiavo. Pusryčiai lygiai tokie patys. Susipykę jie čia kažkaip su daržovėmis. Pasirodo, mums į Barsą nulėkt vėl gausis pigiau. Reikia į nuomos punktą grąžinti Passat‘ą. Mes jau patikimi Barsos žinovai, tad Gintaras mumis tiki. Tėvukai visi išsiruošė lėkti į Dali muziejų, o mūsų ketvertukas patraukė link mašinos. Šį kartą vairuotojas Arūnas. Šarūnė davė gerulę mintį – nupėdinti iki stoties ir nusipirkti bilietus atgal iš Barsos. Nuėjom trise, Arūną palikom prie mašinos.
Tetulė kasininkė šiek tiek susipykus su skaičiais ir anglų kalba. Pirmiausia vietoj 4 bilietų atspausdino 6, po to teko vargti, kol išaiškinome, kad norite ne bilietų į dvi puses, o tik iš Barselonos į Tossa.
Štai ir Arūnas atvyko. Sulipom ir pajudėjom Barsos link. Kadangi mašiną reikėjo palikti oro uoste, tad nusprendėm sutaupyti – mes su Šarūne išlipam Barselonoje, o paskui visi susitinkam. Kelias iki oro uosto kaip ir aiškus – beveik visą laiką tiesiai. Šiokių tokių problemų atsirado atvykus į miestą. Truputį pagrybavom, sustojom degalinėj ir prisipylėm pilną baką. Kryptis maždaug aiški, mes išlipam prie Kolumbo statulos.
Viena akim sekiau žemėlapį, o kita žiūrėjau į kelią. Va, už to tunelio bus Kolumbas, tada lipsim. Šarūnė įtikinėjo lipti anksčiau, bet ką ji supranta. Išlindus iš tunelio, Kolumbas jau mojavo mums į nugarą. Šalia stovėjo didžiulis uostas pilnas kruizinių laivų. Planas sutaupyti nepavyko, nes apsisukti autostradoje nebuvo galimybės. Viskas bus gerai.
Į oro uostą nuvykome be didesnių problemų. Atsikratėme mašina, kurią paėmė net neapžiūrėję. Taip pat neėmė ir pinigų, nors Gintaras davė krūvą eurų, kad sumokėtume. Autobusas jau laukė. Šokome vidun, ir greičiau negu vakar atsidūrėme vietoje.
Oras Tosoje atrodė būsiąs giedras ir šiltas, tačiau čia dangus buvo apniukęs ir debesuotas. Ką gi, einame ieškoti kavos, nes Irena jau prie mirties. Bandėme užeiti į Hard Rock Cafe. Jei nori prisėsti, turi užsisakyti ir maistą, vien kavos negalima. Ech... Praėję La Rambla turgų pasukom į kažkokį skersgatvį. Ten apžiūrėjome vieną pirmųjų Gaudi pastatų. Tada užsukome į nedidelę kavinukę. Užsisakiau kavos ir aš. Čia ji kažkodėl kainavo 2 eurus.
Grįžome į La Rambla ir nupėdinome iki nedraugiškojo Kolumbo. Šalia buvo pilna įvairiausių jachtų. Į netoliese stovintį švyturį kėlė keltuvai. Pasifotografavę prie jūros, atsisveikinome su Kolumbu, ta pačia gatve grįžome atgal. Pasukome į labai gražią gatvelę ir nužygiavome senamiesčio link. Priėjome prie katedros. Įėjimas 5 eurai. Nusprendėme eiti, nepaisant to, kad labiau norėjosi valgyti nei žiūrėti kažką. Tačiau katedros vaizdai buvo verti juos pamatyti.
Iš pradžių įėjome į tokį sodelį, kurio viduryje buvo atitvertas baseinėlis. Baseinėlyje plaukiojo kažkokie karosai, o ant borto vaikščiojo žąsys. Sienose aplink baseiną įrengtos įvairių šventųjų koplyčios. Šalia baseino stovi fontanėlis, kurio viršūnėje švento Jurgio statulėlė. Parašyta, kad vandenį galima gerti. Šarūnė pripylė butelį.
Atėjome į katedros vidų. Jei pastato išorė gana nyki, tai vidus labai gražus ir didingas. Sunku net palyginti su kažkuo. Tokios didelės gotikinės bažnyčios neteko matyti anksčiau. Aplink sienose irgi vien koplyčios su įvairiausiais vaizdais. Tikrai verta aplankyti.
Išėję iš katedros, patekome į kažkokį renginį sekso tema – raudoni balionai, dalinami prezervatyvai, gėjų vėliavos. Nusipirkome ledų su Šarūne. Ėmė lynoti. Iš esmės liko du dalykai: aplankyti Gaudi darbus ir pavalgyti. Pavalgyti, žinoma, svarbiau. Grįžome į Hard Rock Cafe. Dabar jau valgysim. Tačiau pavartę meniu, valgymo idėjos atsisakėme – mažas pasirinkimas ir didelės kainos.
Patraukėme tolyn link Gaudi pastatų, pakeliui užmesdami akį į valgius. Užėjom į dar vieną restoraną, tačiau pavartę meniu, vėl išėjome. Pagaliau užėję ir dar vieną restoraną, nusprendėme valgyti. Kainos pusė velnio. Visi užsisakėm jūros gėrybių mišrainės ir vietinės užkandėlės. Porcijas, aišku, įsivaizdavom didesnes. Viskas gavosi visai skanu. Aptarnavimo mokestis – 7%. Dar 15%, jei jus aptarnavo lauke. Įdomus požiūris.
Pavalgę pėdinome toliau. Iki autobuso dar pusantros valandos, tad neskubėdami gėrėjomės miestu. Kažkaip čia nesimatė parkavimo problemų – mašinos sustatytos, tačiau jų nėra per daug.
Gaudi architektūra linksma. Žmogus turėjo savo nuostatas, kurių laikėsi tvirtai. Tokios keistos architektūros neteko matyti niekur. Tiesa, nelabai kur ir buvau dar.
Prie Case Milla esančio Gaudi muziejaus driekėsi didelė žmonių eilė. Tikrai nestovėsime. Pastatas labai gražus, įmantrių formų.
Mūsų kelionėje liko paskutinis objektas – Sagrada Familia - ko gero, žymiausias Gaudi kūrinys. Nebaigtas iki šiol. Panašus įspūdis buvo pamačius Barselonos katedrą iš vidaus, tik čia visas grožis buvo išorėje. Įėjimas vidun – 8 eurai. Ne, užtenka to, ką galime matyti išorėje. Sunku aprašyti – reikia pamatyti. Arūnas aikčiojo garsiai, aš – tyliai. Kiekviena smulkiausia bažnyčios detalė turėjo savo prasmę. Simbolizmas. Bažnyčios didingumas ir neįprastumas vertė stebėtis kiekvieną.
Apėję bažnyčią iš visų pusių ir iki soties pavaikščioję, patraukėme stoties link. Tradiciškai Arūnas užsimanė kavos. Lėtai grįžinėjome į stotį, ir ieškojome tos nelemtos kavos. Pastebėjome, kad namai esantys gatvės sankryžose neturi stačių kampų. Tokiu būdu sankryžose atsiranda nemažai erdvės.
Stotis jau prieš mus, o šalia pora kavinių. Vienoje paprašiau meniu. Keistas meniu. Be kainų. Kažkaip apsiėjome be kavos, tik apsilankėme supermarkete. Labai patiko krepšeliai su ratukais. Arūnas buvo užsidegęs nusipirkti visą vytintą koją už 50 eurų. Merginos prisipirko šokoladų, aš išbandžiau Corona Extra alų, kuris čia kainavo 1.08 euro.
Autobusas jau laukė. Šį kartą nelabai pilnas. Parvykome bene 15 minučių greičiau nei vakar. Nepatiko mano skrandžiui važinėtis kalnų keliais, o Corona nebuvo niekuo neypatinga.
Po vakarienės, kurios metu skrandis sugrįžo, pasėdėjome bariuke. Čia susirinko visi vestuvininkai į pasitarimą. Pasitarimo metu ištvarkėme 0.7 Šimtmečio degtinytės. Jaunieji papasakojo savo planus rytdienai. Linksmai praleidome laiką. Pasėdėję grįžome į kambarį ruoštis rytdienai.
2008-05-18
Kambario izoliacija gana tragiška. Girdisi viskas kas vyksta viršuje ir apačioje. Vėl pažadino „žąsinai“, kurie pasirodo buvo žuvėdros. Šiandien vestuvių diena. Po pusryčių ėmėme ruoštis. Pripūčiau balionus. Atėjus laikui, sustojome ratu, nusifotografavome ir nuėjome į autobusą. Fotografavo dvi ispanės. Oras buvo gražus, švietė saulė. Gironos pusėje debesys. Jaunosios nematyti, ji turėtų atvykti atskirai.
Po kokios valandos atvykome į Gironą. Pradėjo lyti.
Miestas paprastas, nors Gintaras įtikinėjo, kad gražesnis už Barseloną. Kol kas nieko ypatingo. Lietus ėmė pilti, kaip iš kibiro. Autobuso vairuotojas, Gintaro prašymu, bandė nuvykti iki pat katedros, tačiau truputį pastrigo ir, per vargus apsisukęs, grįžo atgal. Lietus nesiliovė, nors debesis, atrodo, tik kabojo virš mūsų.
Nustojus lyti mes išėjome katedros link. Senamiestis čia tikras - siauros gatvelės, aukštos pilies sienos, grįstas grindinys. Netoli katedros mus pasitiko Olegas, kuris vertėjaus ceremonijos metu. Olegas kalbėjo labai raiškiai lietuviškai, ypatingai pabrėždamas kirčiuotą skiemenį ir ilgus balsius. Ir labai mėgo sakyti frazę „pas mus Katalonijoj...“.
Katedros išorė gražesnė nei Barselonos. Jos aikštėje buvo daug žmonių, grojo dūdos ir būgnai. Dalis žmonių apsirengę mėlynai, dalis – bordo spalvos apdarais. Visi juosmenį susijuosę plačia juoda juosta. Gintaras paaiškino, kad čia bus statoma žmonių piramidė. Bordo varžėsi prieš mėlynuosius. Prasidėjo piramidės statyba, tačiau teko eiti į katedros vidų.
Katedra kažkiek panaši į Barselonos tik mažiau puošni. Olegas pravedė ekskursiją ratu, papasakojo katedros istoriją. Ši katedra yra viena plačiausių vienanavių bažnyčių pasaulyje. Kaip ir Barselonoje katedros sienose daug koplyčių. Vienoje koplyčioje vyko mišios, kurioms pasibaigus čia vyks ceremonija. Vargonai keistai stovėjo katedros viduryje. Pati katedra statyta ilgai ir keliais etapais.
Ekskursijai pasibaigus, išėjau laukan. Žmonių piramidė jau stovėjo. Trys nedidukai vaikučiai su šalmais be jokių virvių stovėjo ant dar trijų žmonių. Visiems pradėjus ploti, vaikai greitai nuropojo žemyn, kabindamiesi už žemiau esančių.
Pasibaigus mišioms, suėjome į koplyčios vidų. Koplyčia kukli, be didelių dekoracijų, tik virš altoriaus kabojo didelis lauro lapų vainikas. Jaunikis nekantravo, nes jaunoji vis nesirodė. Visiems buvo išdalinti lapai su visų pamaldų tekstu. Net pamokslas, ir tas surašytas.
Pagaliau vargonams užgrojus pasirodė it gulbė Karolina lydima tėvo. Ceremonija prasidėjo. Kunigas porą eilučių paskaitydavo ispaniškai, tada Olegas tą patį atpildavo lietuviškai, t.y. tą tekstą, kurį mes jau turėjome. Tekstas pasirodė verstas iš ispanų, vietoj to, kad paimti lietuviškos ceremonijos originalą. Mano nuomone, gavosi šioks toks balaganas, nes neaišku, ar žegnotis, kai kunigas ispaniškai sako, ar Olego klausyt. Ai, bala nematė...
Fotografai pleškino į visas puses. Pagaliau žiedeliai sumainyti. Visa svita išėjo laukan. Jauniesiems pasirodžius, pasipylė žiedlapiai. Ta proga nuo Dovilės rankų nuslydęs rankinukas užkrito ant mano galvos.
Lauke piramidžių statytojai jau buvo pastatę keturias piramides. Pamatę vestuves, visi nukreipė dėmesį į jas. Metas fotografijoms. Oras visai išsigiedrijo, darėsi karšta. Ėjome miestu kartas nuo karto šaukdami „Tegyvuoja jaunieji“, nes Ispanijoje taip priimta.
Atėjome į restoraną užkąsti. Vietos mažoka, bet tilpome. Vynas skanus, maistas irgi puikus. Olegas sėdėjo šalia manęs ir galėjau jo klausinėti, ko tik norėjau. Valgėme paella, kurios skonis panašus į jau valgytą Tossa. Restoranas pastatė visiems šampano, kuris čia vadinamas Kava. Labai skanus, nepalyginamas su lietuviškomis alitomis.
Dangus vėl prakiuro, ir visi planai pasivaikščioti žlugo. Aprimus lietui, išėjome į autobusą. Tegyvuoja jaunieji. Jaunieji važiavo atskirai, o visa svita sėdo į autobusą. Kadangi kažkaip liūdnoka buvo važiuoti, pabandėme dainuoti dainas. Sunkoka visus išjudinti, nes visi bijojo nusidainuoti ar šiaip gal neįdomu. Na, porą dainų sutraukėme visai padoriai. Atvykus į Tossa pasitiko šiltas ir saulėtas oras.
Viešbutis padovanojo butelį grapos, kurios butelis priminė šampano butelį. Vee, nenoriu.
Visi patraukėme į pilį. Pilis didelė, graži ir stovėjo ant kalno. Nuo pilies atsivėrė puikūs vaizdai į miestelį, pliažą, ir uolas. Nepagailėjo Dievulis ispanams gamtos. Fotosesija ir vaikštinėjimai užtruko kažkiek laiko. Tačiau visas laikas buvo praleistas puikiai. Padovanojau balioną vietinei mergaitei, nes kažkodėl jų nebereikėjo niekam.
Grįžome atgal į viešbutį. Truputis poilsio. Atsikvėpę susirinkome šalia viešbučio. Patrypčioję ir sulaukę visų, patraukėme į vakarėlio vietą. Tegyvuoja!
Tėvukai truputį nerimavo, nes norėjo pasitikti su duona ir druska, o kur restoranas - nelabai žinojo.
Linksmiausia, kad mūsų restorano kiemelyje vyko pensininkų suvažiavimas su šokiais ir dainomis. Pats restoranas beveik stovėjo ant jūros kranto. Romantika. Susėdom ant molo. Kažko laukėme. Barmenas davė kažkokių kokteilių. Visai nieko.
Pro šalį praėjo visiškai išėjęs vietinis morozėlis. Labai jau norėjosi naujus dantis susidėti, bet draugams kažkaip pavyko jį nusivesti. Pasirodė Olegas su drauge. Be kostiumo visiškai kitas žmogus. Pagaliau įleido visus vidun. Pensininkai tebedainuoja. Įėjome į salytę, kurioje buvo padengtas stalas ir surašyta, kur kas sėdi. Mūsų vieta už stalo galo. Šarūnė ėmėsi daryti tvarkos, ir mes atsisėdome prie Arūno su Irutės.
Renginys ilgokai neprasidėjo, nes laukėme vairuotojo, kuris irgi turėjo dalyvauti. Pensininkai balių baigė, o mūsų vis neprasidėjo. Tarp svečių buvo ir ispanai keli. Vienas turėjo gitarą.
Prie stalo mielieji svečiai! Maistas buvo nuostabiai skanus, ypatingai užkandžiai. Gėrimai – tik vynas. Pagalvojau, kad tokių blaivių ir netradicinių vestuvių neteko apturėti.
Šioje vietoje norėčiau stabtelėti ir supažindinti su dviem žmonėmis. Jie vadinosi Bronius ir Lukas. Turbūt daugelis žino filmą „Dogma“. Tenai buvo du tokie personažai – vienas šnekėdavo nesustodamas, o kitas neištardavo nė žodžio. Panašus atvejis buvo ir su Bronium bei Luku. Bronius neištardavo nė žodžio ir visą laiką šypsojosi, už tai Lukas turėjo ką pasakyti visais gyvenimo atvejais. Maža to, jis nekentė tylos, todėl kalba iš jo liejosi kaip vanduo. Neduok pavalgyt, duok pakalbėt. Ir svarbiausia, kad visi nuo jo kalbų lūždavo iš juoko. Abu susipažino čia, Ispanijoje, gyveno viename kambaryje bei visur vaikščiojo kartu. Net prie stalo buvo susodinti kartu.
Ispanas griebė gitarą ir ėmė groti įvairiausias ispaniškas ir kataloniškas dainas. Vieną traukė kartu su Olegu, kuris gieda bažnyčios chore. Visi buvo labai patenkinti. Po to sekė linkėjimai, ilgiausių metų ir galiausiai „karti karti“.
Prasidėjo šokiai grojant gitarai. Flamenko, Pasadoblis ir šiaip populiarios dainos. Su Arūnu ėjom grobti nuotakos. Pagrobt pavyko, bet toli nenunešėm, kadangi Gintaras išdygo priešais mus. Vakaro pabaigoje sustoję ratu užtraukėme įvairių dainų. Šį kartą sekėsi neblogai, nes Olegas gi chore gieda. Be to ėmė suktis degtinėlė ratu.
Restoranui užsidarius patraukėme į viešbutį. Ėjau į parankę pasikabinęs jaunosios mamą. Dviese traukėm „Skauda galvelę“. Viešbučio tėvukai ėmė gąsdinti policija, ir liepė eiti į stotį, nes ten baras veikia iki trijų. Didžioji dauguma nubyrėjo, o likę keli neužmušami su gitaristu priešaky išėjome į stotį. Jaunieji buvo kartu. Iš restorano Arūnas nukniso dvi taures. Įsikūrėme lauke prie staliukų. Iš kažkur išdygo konjako butelis.
Ėmė lietis dainos įvairios. Pavarėm ir lietuviškai truputėlį. Šokiai pokiai net ant stalų vyko. Pasibaigus konjakui, gėrėm tą grapą. Nerealu viskas. Bronius šiandien išėjęs visiškai, bet šypsena yra.
Namo patraukėme kažkur ketvirtą ryto. Taures kažkodėl sugalvojo sudaužyt. Šukės laimę neša. Linksmai grįžome namo. Viešbučio apsauginis neleido pratęsimo pas nieką ir kruopščiai išskirstė visus po kambarius.
2008-05-19
Pabudau dar girtas. Blaivios vestuvės, taip sakant. Pusryčius pramiegojom. Oras rodėsi šiltas. Atsigaivinom gėrimais. Susitikom su jaunavedžiais, išlydėjom į povestuvinę kelionę ir patraukėme šešiese į pliažą.
Pliaže pasivartėm valandžiukę, kol atėjo pietų metas. Mmm, kaip norisi valgyt. Pietūs buvo gausūs. Prisivalgiau kalmarų. Atsigaivinau dar truputį alumi. Pavalgę išėjome į pliažą vėl. Šį kartą į kitą. Nediduką. Bronius su Luku paėmė sangrijos. Saulė dingo vos atsigulus. Pradėjo lynoti. Na, kažkaip nesiseka su deginimusi...
Išėjus iš pliažo lietus liovėsi, išlindo saulė. Atgal nėjom, patraukėm į didelį pliažą. Arūnas su Irute užsuko kavos, o mes atsigulėm prieš saulę. Pasnaudėm. Išgėrėm sangrijos. Tualetų nėra, jūra dar šalta, nelįsi. Teko eiti namo. Šarūnė dar liko su Bronium ir Luku. Kambarys netvarkytas.
Miegoti yra gerai. Padeda grįžti.
Grįžus Šarūnei išėjom pasivaikščioti iki vakarienės. Apėjome ratuką.
Paskutinė vakarienė buvo gausi, tačiau niekas kažkodėl nesimėgavo nemokamu alkoholiu. Po vakarienės vėl šešiese patraukėme pasivaikščioti po Tossa. Pasivaikščiojom po pilį. Bronius pasiėmė degtinės, tačiau nebuvo kuo užgerti.
Šiek tiek pavaikštinėję grįžom atgal. Pasidarėm kokteilius ir smagiai užgėrėm tą pusę litro. Juo labiau, kad prisijungė ir visa svita. Katino ašaros tokiai miniai... Laikas miegoti.
2008-05-20
Ką gi, labai gaila, bet šiandien jau laikas namo. Oras lauke buvo puikus, švietė saulė. Keistas tas viešbutis - išsikelti iš kambario reikėjo iki 10 valandos. Kadangi visų daiktų išėmę nebuvom, tad greit susiruošėm.
Po eilinių nusibodusių pusryčių atidavėm lagaminus ir laukėm Arūno su Irute. Šie nesirodė. Bandžiau užsisakyti Pepsi, tačiau baras atsidaro nuo 10. Nesvarbu, kad barmenas nuobodžiauja. Mūsų vestuvininkai gaudo paskutinę saulę prie baseino. Išėjome su Šarūne miestan. Padarėm nediduką ratuką, apsipirkome supermarkete.
Paėmiau vietinio alaus lauktuvėms "San Miguel".Grįžę radome Arūną su Irute begurkšnojančius kavą. Pasėdėję išėjome pasivaikščioti po kalnus, nes laiko dar dvi valandos.
Kaip eidamas neužsuksi į parduotuvę? Šarūnė nusipirko auskarus. Netoli jūros, kur buvę, kur nebuvę išlindo Lukas ir Bronius. Prisijungė prie mūsų kopimo į viršų. Nuo kalnų atsivėrė nerealūs vaizdai į jūrą. Vanduo žaliai žydras, bangos skalauja uolėtą krantą. „Graži gamta čia pas mus Katalonijoj“, pasakytų Olegas. Ir jis būtų visiškai teisus. Bet užtat pas mus mergos gražesnės.
Linksmai pavaikščioję ir pasimėgavę gamta, grįžome į miestelį. Čia būtinai reikėjo užeiti į rūbų parduotuves. Ką jau darysi, moterys yra moterys.
Nuo pusės pirmos pietūs viešbutyje. Visa lietuvių delegacija laukė jau prie uždarytų durų. O kalmarai, tai privalgysim! Deja čia kažkokie kepti porai. Apgavo kaip vaikus. Pas daugumą lietuvių buvo didelis noras prisikrauti maisto į rankinukus kelionei.
Po pietų visi susirinko lagaminus ir nudardėjo prie jau laukusio autobuso. Po pusantros valandos be jokių dainų atvykome į oro uostą. Čia mūsų keliai išsiskyrė su Broniumi, Luku ir kitais, nes mes išskrendame kitu lėktuvu, ir geru pusvalandžiu vėliau. Labai gaila.
Mūsų terminale registracija dar nevyko. Du langeliai, prie vieno stovėjo eilė, kitas – tuščias. Aišku, mes prie tuščio. Atėjus registracijai paaiškėjo, kad stovime prie biznio klasės langelio. Iš kur ta biznio klasė pas AirBaltic, bala žino.
Užregistravome bagažą, atsidūrėme laukimo salėje. Oro uostas milžiniškas. Atvykus to kažkaip nesimatė. Vien išvykimo vartų apie 50. Žmonių šurmulys didelis. Vilniuje su kiekvienu galėtum pasisveikinti.
Arūnas užsimanė kavos. Atsisėdom kažkokioj užeigoj. Pilstomas alus ~1.85. Duokit vieną. Atnešė kažkokią mažą stiklinėlę. Ir dar aptarnavimas +20%. Plėšikai ir ne kitaip. O dar Šarūnė auskarą sugebėjo pamesti. Reikia alaus nusipirkt kelionei. Tik bėda, kad sunku čia jo rasti. Šiaip ne taip radau po 2 eurus už 0,33
Laikas skristi... Taip, gerai čia pas jus Katalonijoj, bet, labai gaila, tenka skrist.
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
| 
| 
| 
|
Komentarai
Bukis, 2008-09-22 17:37:01
is kart matos , kad zmuogus netur ka veikt
ir turek tu sveikatos tiek prirasyt.....
man uzteko daskaityt iki propelerinio lektuvo....
ir turek tu sveikatos tiek prirasyt.....
man uzteko daskaityt iki propelerinio lektuvo....