Ką galima pamatyti Vokietijoje? Nieko ten gero, pasakytų kas nors – nei ten kalnų, nei jūros yra. O mes nusprendėme pamatyti patys. Tiesa - Vokietija didelė, tada stengsimės nors mažą dalelę kažko pamatyt. Juo labiau, kad turime tik 3 dieneles.
 

Ilgasis Joninių savaitgalis buvo suplanuotas prieš keletą mėnesių. „Nusipirkau bilietus į Frankfurtą“ – vieną dieną parašė Vaidas. O, aš irgi noriu. Pasitaręs su Šarūne, jau kitą dieną nupirkau bilietus, prieš tai užklausęs Vaido sesės, ar priims mus į svečius. Bilietai gavosi apie 420 litų dviems į abi puses. Būtų pigiau, tačiau tas nelemtas kortelės aptarnavimo mokestis pabrangino viską 70 litų.

Per „Ryanair“ puslapį užsisakiau ir mašiną iš „Hertz“ kompanijos. Kadangi važinėsim autobanais, tai nepasididžiavau ir užsisakiau D klasės mašiną, panašią į Ford Focus. Viso labo 89 eurai už 3 dienas. Imant tiesiai iš „Hertz“ puslapio, tas pats variantas kainavo apie 135 eurus.

Štai ir atėjo skrydžio diena. Susikrovę viską į rankinius bagažus, išvykome į Karmėlavą. Lietuvos padangė šiluma nelepino, o orų prognozės Frankfurte žadėjo apie 25 laipsnius per visą savaitgalį. Labiau bijojome šalčio negu šilumos, tad aprangą pritaikę buvome lietuviškiems orams.
 

Vietas lėktuve pavyko gauti teisingas – ant sparno. Visa tai dėka Vaidučio, kuris drąsiai užlindo į eilės pradžią, o paskui, aplenkęs visus neišmanėlius, atsisėdo ten, kur reikia. Lėktuvas buvo pilnutėlis.

Po dviejų valandų skrydžio nusileidome Frankfurto-Hano (Frankfuhrt-Hahn) oro uoste. Karšta čia visai. Kadangi lagaminai su mumis, iš karto einam ieškoti „Herzt“ nuomos punkto, prie kurio jau būriavosi lietuviai ir kiti uosto svečiai. Vienas tamsaus gymio vokietis, sėdintis prie auksinių klientų langelio, pamojo mums prieiti.
 

„Guten Tag“ - bandžiau pritaikyti vokiečių kalbos žinias. Tėvukas pažiūrėjęs į rezervaciją, pasiūlė dar primokėt 15 eurų ir gauti BMW 3 su automatine pavarų dėže, navigacija. Tiek to, turim mes savo Bronių. Paėmė teises, pasą, kreditinę kortelę. Paklausė ar norėsiu pilno draudimo be frančizės už einundzwanzig euro per dieną. Kažkaip susišvietė man, kad čia bus 1,2 euro. Ok, imam. Atspausdino popierių ir duoda pasirašyt. Hm, suma – 241 euras. Daugokai kažkaip. Na, čia jei atveži su tuščiu baku, tada tiek kainuos. Jei su pilnu – tada 80 eurų mažiau. Vis tiek man čia nesueina kažkas. Galiausiai išsiaiškinom, kad ne 1,2 euro, o 21 euras per dieną. Jei nenoriu mokėt – tada 800 eurų frančizė apgadinimo ir vagystės atveju. Daugoka, aišku, bet 21 euro nesinori mokėt. Ok, kas tą Fordą vogs, ane? Imam be.
 

Gavę raktus, patraukėm ieškoti aikštelės. Štai ir mūsų fokusas. Tiesą pasakius, įsivaizdavau kitokią mašiną. Šitas buvo visai naujas, universalas, prabėgęs 13000 kilometrų. Apžiūrėjome mašiną – vieninteliai apgadinimai buvo pažymėti lapuke. Užvedžiau variklį – mašina dirbo taip tyliai, kad Vaidas liepė užvesti variklį, kad galėtume įjungti kondicionierių.
 

Ką gi, bandom važiuoti. Bronius paruoštas, Šarūnė į galą, Vaidas šalia. Iki vietos bemaž 120 kilometrų. Pirmas tradicinis nusukimas į šoną – žiedas, kuriame įvažiavus ne į tą juostą tenka išsukt ne ten kur reikia, o paskui ieškoti apsisukimo.
 

Daugiau nukrypimų kaip ir nebuvo, stengiausi labai nelėkti, nes didelis greitis labai jaučiasi kuro sąnaudose. Keliuose nemažai remontuojamų vietų, tačiau eismo juostos perbraižytos taip, kad nereikia vilktis visiems viena juosta.

Štai ir Frankfurtas. Neilgai trukę, pasiekėme Rūtos namus. Kadangi jau buvo kaip ir vakaras, tai parkavimo vietų prie namų neradome. Teko pasistatyti gretimoje gatvėje už kokių 200 metrų. Nieko tokio, paeisime.

Rūta jau laukė mūsų. Pirmas žingsnis namie – išgerti alaus, ką mes sėkmingai su Vaidučiu ir padarėme. Užkandę ravioli ir dar pasivaišinę alumi, išpėdinome į miestą.
 

Šilta. Nepaisant to, kad buvo ketvirtadienis, miestas nebuvo tuščias. Prisėdome kavinukėje lauke. Alaus... Nors gal jau ir gana to alaus, ryt teks važiuoti. Vaidas ir Rūta pasiėmė po pilsnerio bokalą, aš likau ištikimas Weizenui. Šarūnei teko tenkintis paprasta arbata, nes norimo pieno gėrimo nebuvo.
 

Parėję kritome miegoti. O gal dar alaus po vieną suvartojome? Nepamenu...

 

Prabudau dar prieš suskambant žadintuvui. Logiška būtų keltis, nes suplanuotas nemažas maršrutas. Šiaip ne taip pažadinau Šarūnę, kuri turbūt miegotų iki vakaro.
 

Užvalgiau vakarykščių koldūnų, nes neradau duonos, kad pasidaryt sumuštinį. Pasirodo, vokiečiai perka nepilnai iškeptą duoną ir paskui patys kepasi orkaitėj. Šarūnė įniko į taip vadinamus kombinuotus pašarus.
 

Atsisveikinę, susirinkom daiktus ir nupėdinom iki savo automobilio. Automobilis nepavogtas, net neapgadintas. Oras atrodė būsiąs karštas. Gerai, kad pasiėmėm striukes. Ką gi, nusistatome Bronių ir pajudame.
 

Keista tauta tie vokiečiai. Per ilgus amžius atsitiko taip, kad visos šalys šią valstybę vadina skirtingai. Žemaičiai, patyrę kryžiuočių šarvų stiprumą, juos pavadino „Vuo, keits!“. Anglai, rusai, italai vadina Germanais, Europos slavai – Nemcais, Ispanai ir prancūzai – Alemanais. Tuo tarpu patys vokiečiai savo valstybę vadina Deutchland. Panaši situacija su miestu į kurį mes dabar vykstame. Vokiškai jis vadinamas Köln, lietuviai padarė iš jo Kelnas, o angliškai šis pavadinimas rašomas Cologne. Bandysiu naudoti lietuviškus vertalus šiame aprašyme.
 

Taigi, iki Kelno, kuris yra ketvirtas pagal dydį Vokietijos miestas, - apie 200 kilometrų kelio. Bronius nustatytas į miesto centrą, bandysime susiorientuoti. Eismas pakankamai intensyvus, tačiau kamščių nėra. Po dviejų su pusę valandos mes jau Kelno senamiestyje. Mašiną pasistatėme prie gatvės. Stovėjimas mokamas – valanda kainuoja du eurus. Kadangi popierinių pinigų automatas neėmė, teko išsikeisti šalia esančiame viešbutyje. Sumečiau 4 – užteks porai valandų.
 

Už kelių žingsnių užsukome į nedidukę bažnytėlę, kurioje nieko ypatingo nebuvo. Paėjėję porą gatvelių atsidūrėme pačioje Kelno širdyje – katedros aikštėje. Sužavėjo, švelniai tariant. Antra pagal aukštį Europoje ir trečia pasaulyje katedra stovi visai šalia pagrindinės Kelno geležinkelio stoties. Gotikinis statinys su daugybę į viršų styrančių bokštelių ir smulkių raštų nepaliks nei vieno abejingo.
 

Pasigėrėję vienu katedros šonu, pasukome į stotį paieškoti tualeto. Stotyje pilna visokiausių maistą siūlančių įstaigėlių, tačiau tualetas mokamas. Na ne, už eurą galima pakentėti dar.
 

Sugrįžome prie katedros ir įžengėme vidun. Viduje išliko toks pat pojūtis kaip ir iš išorės. Ne veltui čia yra ir didžiausia Vokietijos katedra. Gotikinės kolonos, sudarytos ir juostų ir arkos sudarė didelio aukščio įspūdį. Palubėje pakabinti vargonai atrodė šiek tiek neįprastai. Tiesa, tų vargonų čia gal kokie 5, įskaitant ir mažus pastatomus vargonėlius.
 

Apėję vidų ir šiek tiek atsigavę nuo šilumos pasukome kiton katedros pusėn. Juo labiau, kad katedros personalas pranešė, kad netrukus bus pamaldos.

Kitame katedros šone buvo įlipimas į bokštą. Ir tualetai šalia. 50 centų čia. Puiku, pasinaudosim.
 

Įlipimas į bokštą – 2,5 euro žmogui. Lipti teks patiems, nes jokio lifto nėra net už papildomą mokestį. 533 laipteliai iš pradžių sukosi ratu. Karšta, nelabai platu, bet du žmonės prasilenkti gali. Užkopę bene 100 metrų, pasiekėme varpinę. Va čia tai varpai. Dar tokio didumo nebuvau matęs. Varpinėje eismas vyksta ratu, tad apėję iš visų pusių, tesėme kopimą aukštyn. Dar keli vingiai, ir mes atsidūrėme erdvesnėje patalpoje. Didžiuliai kiauri langai vertė galvoti, kaip čia visa konstrukcija laikosi?
 

Toliau tenka lipti metaliniais laiptais iki pat apžvalgos aikštelės. Vėl galioja vienos krypties eismas. Belipant ėmė skambėti katedros varpai. Įdomu, koks jausmas dabar stovėti varpinėj?

Apžvalgos aikštelė eina ratu apie patį bokštą. Ant visų langų uždėtas vielinis tinklas šiek tiek trukdo gėrėtis Kelno panorama. Nepaisant to, vaizdas į Reiną atrodo puikiai.
 

Pasigėrėję panorama, pradėjome nusileidimą žemyn. Nusileidimo pradžioje tenka lipti labai siaurais sraigtiniais laiptukais. Net galva apsisuko. Žemyn leistis žymiai lengviau, tad netrukus jau stovėjome apačioje. Už 2,5 euro dar galima aplankyti katedros lobius, tačiau buvo uždaryta, be to, mes nusprendėme pataupyti.
 

Dar būdami viršuje apsižiūrėjome, kur norėsime nueiti, tad nieko nelaukę pajudėjome tolyn. Trumpam stabtelėję ledų, kurie čia kainavo po eurą už kaušelį ir buvo labai skanūs, atpėdinome prie rotušės. Rotušė irgi visai graži. Šalia atkasti griuvėsiai, kurie dabar aptverti. Pačioje rotušėje kaip tik vyko vestuvės. Tenykščiai ubagai gana išradingi – vietoj paprasto pinigų kaulijimo, pasiėmę instrumentus, bandė groti kažkokią melodiją. Nuotakos suknelė buvo nepadoriai trumpa.
 

Eidami toliau, priėjome didelę aikštė, vadinamą Heumarkt, kurioje stovėjo didelis žirgas su raiteliu. Na, gal du ar daugiau kartų didesnis už tikrą žirgą, šitas juodis atrodė įspūdingai. Paminklas skirtas Fridrichui Vilhelmui kažkelintam. Pats raitelis ir žirgas blizgėjo nuo juodumo, o žemiau stovinčios statulos buvo pažaliavusios nuo metų tėkmės.
 

Pasisukioję aikštėje, patraukėme upės link. Vokiečiai ramia sau gulėjo ant pievutės ir mėgavosi saulute. Galinga upė tas Reinas. Viena svarbiausių laivybos upių Europoje. Tas pakankamai gerai matėsi – šalia mūsų plaukė keleivinis laivas Kelnas – Diuseldorfas. Upės vanduo turi savotišką rudą atspalvį, kuris, ko gero, nesikeičia ištisus metus.
 

Pabandėme nusifotografuot dviese, kad matytųsi graži Martyno katedra nuo upės. Tuoj prisistatė paslaugi teta, kuri mus nutraukė. Aišku, katedra nelabai tilpo, bet tiek to.
 

Pasivaikštinėję siauromis senamiesčio gatvelėmis, pasigėrėję senąja vokiška architektūra, iš lėto judėjome mašinos link, pakeliui stabtelėdami prie kokios gražesnės bažnyčios.
 

Prabuvę mieste lygiai dvi valandas, sėdome atgal į mašiną ir išvykome iš miesto. Galima čia praleisti bent dieną, paragauti vietinio Kölsch alaus, pamatyti vakarinį miesto gyvenimą, aplankyti miesto vartus, kurių mes nespėjome aplankyti.
 

Stebėtinai paprastai išvažiavome iš miesto ir pasukome Koblenco (Koblenz) link, nustatę Bronių taip, kad važiuotų ne per autobanus. Taip ir riedėjome palei Reiną, kartas nuo karto nuo jo nutoldami, kol Oberwinter miestuke sugalvojom stabtelėt prie upės. Čia buvo savotiška įlanka, kurioje priparkuotos jachtos.
 

Užkandę po bananą riedėjome tolyn, kol privažiavome Boną. Šito mūsų plane nebuvo, tad teko lengvai susipažint su buvusia vakarų Vokietijos sostine. Įdomiausias nutikimas pasirodė su tramvajumi. Šiaip aš nelabai mėgstu šalia jų važinėtis, todėl saugausi. O štai vienas vietinis bandė su savo mašina stumtelėt tramvajaus šoną. Pastarasis be didesnių skrupulų patiesino automobilio maršrutą, ir abu laimingai važiavo toliau.
 

Porą kartų nusukę ne ten, išvykome iš Bonos ir toliau judėjome palei Reiną. Kelias pasidarė normalus, po dvi juostas. Šarūnė nulūžo, o gaila, visai graži panorama. Pravažiavome atominę Koblenco elektrinę, ir štai mes mieste. Nuo staigesnio posūkio Šarūnė prabudo..
 

Pasistatėme mašiną požeminėje aikštelėje ir išlindome tiesiai į senamiestį. Atsidūrėme taip vadinamoje Görresplatz, kurioječiurlena gana įdomu fontanas. Koblencas - labai senas miestas, menantis romėnų laikus. Šis fontanas simbolizuoja skirtingus miesto epochas, pradedant nuo Romos ir baigiant šiais laikais.
 

Miestas tikrai gražus, bent iš pirmo žvilgsnio. Senamiestis turtingesnis ir didesnis, negu Kelno. Ant kiekvieno kampo sustatytos nuorodos ir pažymėti apžvalginiai maršrutai. Bėda tik ta, kad miestas labai remontuojamas. Daug kur perkasta, užtverta. O gaila.
 

Vaikštinėjome po senamiestį. Kur neaptvertos vietos – viskas puiku. Pabandėme nueiti iki garsiojo Vokiečių kampo (Deutche Eck). Visa Mozelio pakrantė užstatyta tvoromis, paliktas tik nedidelis praėjimas. Kitoje Reino pusėje stūkso didinga tvirtovė, iki kurio per visą upę keliamasi su keltuvu. Štai ir paminklas kaizeriui Vilhelmui. Paminklo dydis prilygsta esančiam Kelne, net ir stilius panašus. Skirtumas tas, kad čia paminklas pastatytas ant didelio pastato į kurį galima užkopti. Užkopėm, labai gražu, jei ne tos tvoros, kurios net neleidžia prieiti iki pačios santakos. Tenka iš toli stebėti, kaip drumsti Reino vandenys pasiglemžia Mozelį.
 

Sugalvojau, kad reikia grįžti Reino pakrante. Tačiau išėjimas tik vienas, tad teko dar palaipioti aplink paminklą. Grįždami atgal užsukome į vieno restorano kiemelį šalia Mozelio, kur mus pasitiko didelis pirštas.
 

Sugrįžom atgal į senamiestį, aplankėme miesto simbolį berniuką-fontaną kuris stovi prie pat rotušės. Pastebėjom, kad visi šulinio dangčiai yra papuošti fontano atvaizdu. Gražų senovinių namų ansamblį galima pamatyti Florinsmarkt. Monetų aikštė (Münzplatz) taip pat dvelkia senove. Čia galima nusifotografuoti šalia dviejų senukų porelės. Viename kiemelyje radome Nojaus laivo skulptūrą su visais drambliais ir žirafomis.

Bažnyčių čia buvo daug mažiau negu Kelne, viso labo 3. Įdomiausia pasirodė švento Kastoro bažnyčia su keistais varpinės stogais. Į vidų nėjome, nes bažnyčia stovi ne pačiame senamiestyje.
 

Bandėme nueiti iki pilies, kuri iš tikro buvo teatras, nes turbūt pilis yra kitoje Reino pusėje, o keltuvai nebeveikė. Na, keltis neplanavome bet kokiu atveju. Bet aplankyti pačią pilį turėtų būti įdomu. Pasiliksime kitam kartui.

Prabuvę mieste porą valandų, sugrįžome į savo požeminį garažą. Parkingas kainavo 3,30 euro. Vaidinasi, buvome šiek tiek daugiau negu dvi valandas. Mieste šiuo metu viską darko vykstantys remontai. Pats miestas įdomus ir tikrai lankytinas, tačiau tai daryti reikėtų kitais metais.
 

Kitas kelionės tikslas – suvalgyti tagliatelle, dėl kurios kai kurie žmonės specialiai važiuoja į tą vietą. Kadangi turėjau pašto kodą, maniau nebus problemų, tačiau vien kodo nepakanka. Bronius užsigeidė ir gatvės ir namo. Na, negerai. Kad negrybaut, sugalvojau važiuoti pirmiau į Bad Ems, o nuo jo jau kelią rasiu, nes vieną kartą jau buvau. Juo labiau, kad bandant vykti į bet kurią gatvę, Bronius ryškiai vedė ne ten.
 

Taigi , pajudėjom link Bad Ems, kuris yra arti Koblenco. Teko grįžti atgal į miestą, nes buvom nuvažiavę į pievas. Bevažiuojant, man atsivėrė akys, ir pasukau į priešingą pusę, negu liepė Bronius ir rodė kelio ženklai. Atsiminiau! Viskas teisingai- po maždaug 10 kilometrų mes užeiname į Ristorante „Lucania“, kuris pasirodo beesąs Höhr-Grenzhausen miestelyje. Kaip galima prisimint tokį pavadinimą? Rathausstr. 46, Höhr-Grenzhausen – jei kas norės pabandyti.
 

Ilgai nesvarstę užsisakėm tagliatelle „Lucania“. Norisi gert, tad pasiėmiau obuolių sulčių. Šarūnė baisiai kosėjo, todėl jai teks gerti arbatą. Sultys buvo labai skanios. Duokit dar vieną. Iš namų pasiimtas litras vandens seniai buvo pasibaigęs.
 

Štai, du dubenėliai su užkeptais makaronais. Šarūnė nėra didelė makaronų gerbėja, tačiau mane nustebino tuo, kad sulapnojo beveik viską, su sąlyga, kad gaila palikt. Labai skanu, nors sklando gandai, kad čia nebe ta tagliatelle, kaip būdavo seniau. Gerai, kad nežinau, kaip čia seniau būdavo.
 

Sumokėję 19 eurų, nors duodamas šimtą, sakiau 90, pasukome atgal link Bad Ems. Gal kam naujiena, bet Vokietijoje (kaip ir Čekijoje) mokėdamas padavėjui, pasakai sumą su arbatpinigiais. Svarbiausia tai, kad niekada nebūna problemų paskui atsiskaičiuojant – gali mokėti kiekvienas atskirai.
 

Už kokių 20 minučių įvažiavome į Bad Ems. Kas jis per vienas, kad čia reikia važiuot? Bad Ems yra kurortinis miestelis, kažkas panašaus į Birštoną ar Druskininkus. Kažko labai ypatingo jame nėra, bet gamta aplink graži. Pats miestukas primena pensininkų rojų. Per vidurį teka upė, plaukioja laivai, vandens paukščiai.
 

Norintieji gražesnių vaidų turėtų pasikelti į kalno viršų. Funikulieriaus kaina du eurai, jei sumokėsi 3, bus su nusileidimu. Nuo viršaus galima ramiai parpėdinti besimėgaujant ramybe ir gamta. Kadangi buvome pakankamai pavargę į viršų nesikėlėm.
 

Ramybė čia buvo visur. Pėsčiųjų gatvė palei upę užsodinta platanais. Žmonės sėdi lauko kavinėse, gurkšnoja alutį. Kitoje upės pusėje stovi cerkvė. Keista matyt ją čia, Vokietijos gilumoje. Vietinis gydomasis šaltinis buvo uždarytas, ir net netryško. Arba jį išjungia kažkokiu būdu, arba jis neveikia. Bet būnant prieš porą mėnesių, šaltinis veikė pilnu pajėgumu.
 

Ką gi, nelabai yra ką čia daugiau daryti, važiuojam namų link. Jaučiausi pakankamai pavargęs. Norėjosi namo ir alaus. O iki namų 120 kilometrų. Visą kelią važiavau įsitempęs.
 

Štai ir Frankfurtas. Išlipęs iš mašinos lengviau atsidusau. Pagaliau pailsėsiu. Mašiną pasistatėme toje pačioje gatvėje kaip ir vakar. Kaip tik prie namų sutikome Vaidutį , Rūtą ir Andreas. Grįžo ką tik visi. Išgėrę alučio nulūžome miegoti, ryt laukė kita kelionė į kitą pusę.
 

Nepaisant noro išvažiuoti ankstėliau, leidome šiek tiek pamiegoti. Turime ir papildomą misiją – iš Niurnbergo parvežti taip vadinamą klavesiną, kurį Rūta nusipirko internetu. Beveik pakeliui. Andreas ryte subėgiojo iki kepėjo ir parnešė bandelių – galėsiu valgyt sumuštinius.
 

Kadangi automobilio bakas jau beveik tuščias, užsukome į Andreas nurodytą degalinę. Kuras 1,42 euro. Brangoka, tačiau vakar visur buvo 1,46. Kortelės neima, teko mokėti grynais. Mūsų Fokuso bakas neturi kamščio – skylė atsiveria automatiškai, kišant pistoletą. Labai patogu.
 

Taigi, prisipylę, patraukėm Niurnbergo link. Įsivedus reikiamą adresą, kažkodėl nerado tokio namo. Ką gi, pasirinkau vienetu mažesnį ir pirmyn.
 

Kelias netrumpas, daugiau negu 200 kilometrų. Bėda ta, kad labai daug remontų. Kas kažkiek laiko vis tekdavo mažinti greitį ir vilktis 60 km/h greičiu. Eismas į tą pusę nemažas. Vaizdai pro langą visai gražūs.
 

Po gana ilgokos kelionės atvykome į mūsų miestą. Pirmas tikslas – paimti tą instrumentą. Pravažiavom kažkokį zoologijos sodą, ir tarp miškų Bronius pasakė, kad pasiekėme tikslą. Keista namų nerasta. Apsukom ratą, įvažiavom į kažkokius poilsio namu.
 

„Kur čia 61 namas“-, užklausiau konteinerio darbuotojo. „Nežinau, čia 30, gal anoj pusėj“. Gerai, nusistatom 60 namą. Atvedė prie kažkokios muzikos akademijos. Netinka. Kažkokios moterytės paklausėm, irgi nežino nieko. Ok, susisiekiam su Rūta. Pasirodo, namas – 6A. Šitą jau matėm.
 

Atvykome į vietą. Mūsų jau laukė pora malonių senukų. Apsimečiau, kad viską suprantu ir bandžiau palaikyt pokalbį. Išardėm tą klavesiną, nunešėm į mašiną. Sumokėjom pinigus ir viso gero.

Laikas vykti į centrą, iki kurio gal 4 kilometrai. Parkavimas centre mokamas. Pasistatėm nuošaliau prie kažkokios kavinės. Užsimokėjau už 2 valandas, turėtų užtekt.
 

Niurnbergas – antras pagal dydį Bavarijos miestas. Turintis gražų senamiestį. Tiesa, kaip ir vykdamas į ankstesnius miestus, nieko apie juos neskaičiau, tik vieną kitą užuominą girdėjau. Iš esmės vien todėl, kad planavom pabūti tiesiog „kvailais turistais“ ir kažką gražaus pamatyt nesukant galvos.
 

Senamiestis Niurnberge tikrai įspūdingas. Senoviniai pastatai pastatai pasitiko mus išlipus iš mašinos. Kadangi šiandien šeštadienis, tai miestas pilnas gyvybės. Žali katedros bokštai kyšo virš pastatų, o praktiškai visą senamiestį juosia gynybinė siena, kampuose užsibaigdama apvaliais bokštais. Patraukėme link vieno iš gynybinių bokštų. Šalia bokšto yra kažkoks rankdarbių kiemelis, kuriame galima nusipirkti visokių niekučių, įskaitant ir ne rankdarbius. Pasitrynę trumpai, išlindome kitapus sienos. Pačiame senamiestyje mašinos važinėja labai retai. Dažniau sutiksi kokį tramvajų.
 

O štai kitapus sienos eismas vyko pilnu tempu. Kitoje gatvės pusėje stūksojo didinga senovinė stotis. Oras buvo labai karštas. Nusprendėme eiti iki kito bokšto o paskui nerti atgal į senamiestį, tokiu būdu aplankant pagrindinius objektus. Kokie jie - dar nelabai nežinojom. Kitoje gatvės pusėje didingai stūksojo Operos teatras, iki kurio tingėjome nueiti.
 

Taigi, praėję keletą gatvių su šviesoforais, pasukome vėl į senamiesčio pusę. Lengvai slinkome pagal mūrinę sieną, kol pataikėm į bordelių gatvę. Kažkaip visai neplanavome čionai eiti, bet negi dabar suksies atgal. Juo labiau, kad antras bokštas visai netoli.
 

Pirmas vaizdas prajuokino – ant namo kabėjo didelis plakatas, skelbiantis: „Seksas su pinigų grąžinimo garantija“. Įdomu, kokiais atvejais pinigus grąžina? Šarūnė nufotografavo puikųjį skelbimą. Iš vieno lango išlindusi mergaitė pasakė, kad čia fotografuoti negalima. „O kur parašyta?“ - paklausiau aš. Na tipo parašyta kitame gale, į kurį mes einame. Kažin nenubaus mūsų, kad prieš eismą pėdinam?
 

Kas buvęs raudonųjų žibintų kvartaluose, turbūt, nieko naujo nepamatys. Tačiau man tai buvo nauja. Vidurdienis, languose tupi mergaitės. Pasakiau Šarūnei, kad su manim nekalbėtų, nes 90% tikimybės, kad bent viena languose esanti dama supranta lietuviškai. Viena sau ramiai atsidariusi geria kavą, o pro langą šviečia kliento plikė. Tipo masažą daro.
 

Priėję gatvės galą, iš tiesų pamatėme ženklą, kad draudžiama fotografuoti, taip pat N18. Už kokio 100 metrų stovi bažnyčia. Viskas puikiai dera puikiame senamiestyje.
 

Paėjėję toliau patekome į mugę. Buvo pardavinėjamos dešrelės, dainavo tėvukų choras. Išbandžiau vietines dešreles, kurias tiesiog įdeda į batoną ir užpila garstyčių. Du eurai, Niurnbergo dešrelės. Na dėl skonio nesiginčiju, bet šnicelis žymiai geriau.
 

Ėjome toliau link bokšto su laikrodžiu, kuris dar tarnauja kaip metro įėjimas. Bokštas vadinamas Baltuoju, nors baltos spalvos ten visiškai nėra. Kitapus bokšto stovi fontanas, pilnas visokiausių figūrų. Pagal fontano pavadinimą, čia turėtų būti pavaizduotos vestuvės, tačiau, labiau priminė orgiją kažkokią.
 

Pasukom Lorenco katedros link. Pati katedra nėra tokia įspūdinga kaip Kelno, ji čia žymiai mažesnė, tačiau vis tiek graži. Šalia katedros galima pamatyti vieną iš senųjų pastatų – Nassau namą.

Per patį senamiestį teka nedidelė upė, kurios krantus jungia nemažai tiltų. Mes žygiavom Karalių gatve (Königstrasse). Kitapus upės namai nebe tokie senoviniai, tačiau iš karto šalia tilto stovi senovinė Šventosios dvasios ligoninė. Pro pastato apačią teka dalis upės.
 

Kitoje upės pusėje apėjome naujesnė miesto dalį. Čia ilgai neužsibuvome – grįžome kitu tilteliu atgal. Dabar ėjome šalia senamiesčio. Aplankėme Rozos Liuksemburg aikštę, Saulės laikroduką ir sugrįžome atgal į senamiestį. Mūsų čia jau nekantriai laukė mašina. Labai gražus miestas, tikiuos sugrįžti atgal.
 

Antras šios dienos tikslas – Viurcburgas (Würzburg). Važiavome tuo pačiu A3 keliu, kuris grįžtant atrodė mažiau remontuojamas, negu į priekį važiuojant. Atstumas tarp miestų – apie 120 kilometrų, kuriuos įveikėme per valandą.

Viurcburge beveik nepaklydome, pasiparkavome požeminiame garaže pas kažkokį Julių. Kitapus tramvajaus bėgių rodėsi senamiestis, kur mes ir patraukėme. Pirmiausia į akis krito ryškios rausvos spalvos bažnyčia – Marienkapelle. Ieškodami įėjimo, atsidūrėme aikštėje, kurioje stovėjo stulpas, papuoštas įvairiausiomis figūromis. Netoli stulpo stovi obeliskas, dėl kurio autentiškumo abejoju.
 

Bažnyčia viduje gana paprasta, ramybę drumstė sklindanti muzika iš aikštės. Ilgai neužtrukę išlindome laukan. Muzika visai nieko. Toks folkrokas, kurį ant scenos atliko keletas jaunų vaikinų. Muzika skambėjo įdomiai, netgi smagiai.
 

Išklausę porą kūrinėlių, patraukėme gilyn į senamiestį. Beveik iš karto už Marijos bažnyčios stovi namas, kuris atrodo tarsi tortas. Visi langai ir durys išraizgyti ornamentais, primenančiais torto papuošimus.
 

Senamiestyje reikia saugotis ne mašinų, o tramvajaus, kurio bėgių čia pilna. Lyginant su Niurnbergu, šio miestelio senamiestis kitoks – labiau integruotas į šiuolaikinį gyvenimą. Bet vis tiek gražus. Gausu bažnyčių. Viurcburgo katedra iš išorės labai nenustebino, tačiau viduje esantis grožis privertė stebėtis. Tai ketvirtoji pagal dydį romaninės architektūros bažnyčia Vokietijoje. Vidus pasitiko labai gražia lubų ir sienų puošyba. Tiesa, po katedros subombardavimo karo metu, atstatyta tik nedidelė dalis lubų skliauto. Likusi dalis uždengta tiesiai... Iš tiesų, 90 procentų miesto buvo sugriauta per bombardavimą 1945 pavasarį. Kažkurioje vietoje radome maketą, kuris parodo, kaip miestas atrodė po bombardavimo. Žiauru, bet atstatyta neblogai. Galima nemokamai nusileisti į katedros požemį. Tiesiog, kad pajusti katedros požemių dvasią ir atsigaivinti vėsuma.

Per miestą teka Mainas. Kitapus upės stūkso Marienbergo pilis. Iki jos tikrai nenueisime, bet jei būtų laiko, tikrai verta. Visas miestas atsivertų kaip ant delno.
 

Jei žingsniuosite tiesiai nuo pagrindinių katedros vartų, atsidursite prie upės, per kurią nutiestas senasis tiltas „Alte Mainbrücke“. Šis tiltas apstatytas didelėmis statulomis, ir primena Karlo tiltą Prahoje. Prie tilto įrengta šliuzų sistema. Nuo tilto puikia matosi, kaip šliuzų pagalba perkeliamas laivas. Aišku jei tas laivas tuo metu atplauks. Mums pasisekė.
 

Dalis upės srovės teka po tiltu, dalis teka į šoną. Turbūt skirta šliuzams pildyti. Dešiniame tilto šone atsivėrė vynuogynai, senieji kranai. Turėtų būti smagu pasivaikščioti paupiu.
 

Grįžome palengva tuo pačiu keliu. Senamiestis nėra labai didelis, bet mes viso nematėme vis tiek. Pats miestas gal Šiaulių dydžio, tad nėra labai ko norėti.
 

Sumokėję Juliui 3 eurus už stovėjimą, pamažu išvykome vakarieniaut.
 

Nusprendžiau Šarūnę pamaitinti vokišku šniceliu. Kadangi šiose vietovėse tenka būti darbo reikalais, tai kažkiek pažįstu, kur rasti skanų šnicelį ir gražų vaizdą viename. Vėlgi, adreso nebuvau įsivedęs, tai nustatėm Bronių į Freigericht.
 

Iki vietos kažkur 50 kilometrų, tad per pusvalanduką A3 ir A66 atsidūrėm maždaug ten, kur jau pažįstamos vietos. Toliau teko Bronių išjungt, nes jo Fernblick ir mano šiek tiek ne į tą pusę rodė. Taigi, visai gerai man sekėsi ir dar po keliolikos kilometrų mes užvažiavome ant kalno.
 

Hm, žmonių čia daugoka, dar kažkoks balius vyksta – pusė ploto atitverta. Tačiau barmenas rado mums puikią vietą lauke. Duokite mums arbatos ir alaus. Ir Zwiebelschnitzell, vieną vaikišką ir vieną normalų su keptom bulvėm.
 

Alus... čia jis ne iš butelio ir vadinasi „König Ludwig“. Labai skanus. Štai ir šniceliai. Lietuvoje šniceliu vadinamas plokščias kotletas. O čia šnicelis - normalus mėsos gabalas, kaip karbonadas. Dieviškas skonis, tik man bulvytės tai free atnešė.

Labai skaniai pavalgę ir susimokėję 24 eurus, išvykome į paskutinį tikslą šiandien – Gelnhauseną.
 

Šiek tiek ne ten nuvažiavęs, įsukau pagaliau į senamiestį. Vokietijos mastais miestasnykštukas – viso labo 20 tūkstančių gyventojų. Tačiau senamiestis labai gražus. Nedidelis, tačiau man primena pasakų miestelį. Čia yra dvi aikštės Obermarkt ir Untermarkt, dvi bažnyčios, gynybinės sienos bokštai. Sunku kažką papasakoti, viską reikia pamatyti. Tiesa, čia yra nemokami tualetai! Bažnyčia buvo uždaryta, mat dirba iki 18 valandos tik.
 

Pasivaikščioję siauromis gatvelėmis, pasimėgavę miestelyje tvyrojusia ramybe, iš lėto sugrįžome prie mašinos. Puiki diena šiandien, netgi įdomesnė negu vakar.
 

Grįždami link Frankfurto, stabtelėjome prispilti kuro, nes čia jis porą centų pigesnis. Shell degalinėje tiko ir mano Visa Electron kortelė, nors tėvukas labai tuo abejojo.
 

Susirašėm su Vaidučiu, kad lauktų mūsų ir padėtų iškrauti klavišus. Nuo Gelnhauseno iki Frankfurto apie 40 kilometrų. Kelias buvo tuščias, tad parlėkėm per pusvalandį.
 

Prie namų iškrovėm daiktus, priparkavau mašiną senoje vietoje. Vakare planas buvo eiti į klubą, tačiau mes sveikatos nebeturėjome. Šarūnė buvo peršalusi, tad išgėrė arbatos ir nuėjo miegoti. Neilgai trukus prisijungiau ir aš.

 

Kadangi šiandien niekur nevažiuojam, tai leidome sau pamiegoti ilgiau. Nejutau, kaip vakar grįžo klubininkai. Papusryčiavę išsiruošėme pėsčiomis iki Frankfurto centro. Gavome iš Rūtos žemėlapį.

Planavome važiuoti metro, tačiau pagailo pinigų ir nusprendėme pasivaikščioti. Šilta diena nusimato, visas miestas dar apsnūdęs. Kažkoks jaunuolis paklausė gal turiu 30 centų. Ne, neturiu.
 

Paėję gal pusvalandį, atsidūrėme taip vadinamame centre. Buvau nustebęs, kad miestas irgi turi senamiestį. Tiesa, jis nėra toks įspūdingas, tačiau pasivaikščioti galima. Pagrindinis senamiestis įsikūręs Riomerio aikštėje. Čia radome tradicinės senovinės vokiškos architektūros statinių. Tiesą pasakius, man visai patiko.
 

Senamiestyje žmonių jau gana daug. Gana daug ir visokiausių valkatų, kurių kituose miestuose nebuvo matyti visai. Imperijos katedra, kurioje būdavo karūnuojami Vokietijos imperatoriai atrodo didingai iš išorės. Viduje labai neužsibuvome, nes pataikėme į pačias mišias. Norintieji gali užlipti į bokštą, iki kurio viršaus 324 laipteliai. Tačiau logiškiau yra pasikelti į vieną iš dangoraižių. Sumokėjus 5 eurus, liftas pakels tikrai aukštai, ir miesto panorama matysis žymiai geriau negu iš bažnyčios bokšto. Šarūne nelabai norėjo keltis, o aš jau esu buvęs.
 

Pagrindinė miesto pėsčiųjų alėja – Zeil – gana tuštoka. Gatvė gausiai apsodinta medžiais, pristatyta lauko kavinių. Šiandien pasaulio futbolo čempionato aštuntfinalis su Anglija – per pietus tos kavinės bus pilnos.

Prie upės žmonių irgi nedaug, tačiau kavinukės po truputį pildosi. Perėjome pėsčiųjų tiltu į kitą Maino pusę. Čia pasivaikščiojom pakrante, gausiai nutūpta antimis, balandžiais. Nesėkmingai bandėme užeiti į Trijų karalių bažnyčią, kuri buvo uždaryta. Giliau į miestą nelindome, o grįžome į „savo“ upės pusę.
 

Po truputį laikas grįžti atgal. Dar kartą perėjome Zeil, ir tuo pačiu kelių grįžome iki namų. Šarūnei miestas nelabai patiko. Man tai viskas su juo gerai – gi čia vienas pagrindinių Vokietijos finansinių centrų. Tiesiog didelis miestas.
 

Netrukus pribrendo laikas vykti į oro uostą. Kelionės metu klausėmės puikaus vokiečių futbolo. Jau visai netoli oro uosto, kur buvo remontuojamas kelias ir greitis ribojamas iki 50 km/h mus prisivijo policijos automobilis. Važiavau su srautu apie 80km/h. Kas dabar bus? Šiek tiek baisu, todėl lėtai mažinau greitį, kol pasiekiau saugius 60. Pasibaigus remontui, policininkai ramiai mus aplenkė ir nurūko tolyn.
 

Mašiną pridavėme sėkmingai, kuro užsipylėme šalia oro uosto esančioje degalinėje. Pavalgėme oro uosto kavinėje antrame aukšte. Kainos – panašios kaip visur. Už šnicelį sumokėjome 9 eurus. Tiesa, salotų nebuvo. Išskridome namo, pamatę daug, bet dar daugiau nepamatę.
 

Ar patiko kelionė? Taip, tikrai patiko. Šiek tiek nepigus savaitgalis – 90 eurų už mašinos nuomą, 420 litų už bilietus. Apie 470 litų pragėrė automobilis. Na nuvažiavome nemažai – 1300 kilometrų.

Tikrai būtina pasiskaityti apie miestus, į kuriuos planuojat važiuoti. O tai paskui tenka skaityti jau po visko, todėl dingsta dalis kelionės malonumo. Vokietija – graži šalis, net Šarūnei patiko. Pamatėme jos labai mažą dalį, tad tikrai dar sugrįšime.